Brazilas Vinicius Cantuária muzikos pasaulyje žinomas menkiau nei produktyvusis amerikietis gitaristas Billas Frisellis. Situacija turėtų pasikeisti po abiejų muzikantų bendro darbo, pavadinto „Lágrimas Mexicana”.
Tik nereikėtų čia nuvertinti nei vieno muzikanto indėlio. Frisellio elektrinė gitara ir ja išgaunami efektai duoda albumui šiuolaikiško įmantrumo, nutolina nuo tradicinio lotyniško skambesio, kuriam atstovauja brazilo akustinė gitara, perkusijos ir gaivus baritonas. Rezultatas – nuostabus, įdomus, lengvas, vasariškas albumas, tinkantis klausyti tiek dulkinoje patalpoje, tiek vėjuotame pajūry, palydint saulę. Toliau skaityti VINICIUS CANTUÁRIA & BILL FRISELL – Lágrimas Mexicana [2011]
Suomių grupė Eleanoora Rosenholm po dviejų nelabai įdomių pirmųjų albumų pateikia trečiąjį – konceptualų aštuonių muzikinių, teatrališkų, poetiškų pasakų rinkinį „Hyvaile Minua Pimea Tahti”.
Po kiek balaganiško ir isteriško „Places Like This” maniau, kad šie australai taip ir kris į neklausomumo duobę, bet ne – su „Moment Bends” ėmė ir grįžo prie suaugusiems skirtų vaikiškų, šventiškų dainelių ir melodijų. Taip, jos kiek jau išsikvėpusios, supopsėjusios (vietomis net galima supainioti su Scissors Sisters), nebe tokios daugiasluoksnės ir sudėtingos, bet šitas lengvutis, puošnus, vasariškas 80-ųjų funk-synth-pop mišinukas klausosi kaip niekad iš Architecture In Helsinki smagiai ir nepriekaištingai. Netgi nereikia kelių kartų, kad pamėgtum.
„Lesser Known” nuneša į nostalgiškus aštuoniasdešimtuosius – toks ankstyvųjų New Order, Duran Duran, OMD synth-pop skambesys, kuriame ryškūs ir dabartinių M83 pėdsakai. Jei turėčiau šį įrašą vinilo plokštelėje, klausyčiau tik A pusę: antroje albumo dalyje esantys „Relax the Mind”, „Another World” ir „Electric Eel” nuklysta nuo pradinės nuotaikos ir pateikia ne tokius smagius, kiek kičinius, kompiuterizuoto vokalo ir elektroninių griežtesnių eksperimentų bandymus, kurie bendrame albumo kontekste visai nesiklauso. O „Feels Like Heaven”, „Rio” ir „Smoke and Mirrors” – albumo vinys, kurių nereiktų išbarstyti nepatikrinus.
Tik trečias amerikiečių albumas per keliolika metų po keliolikos metų pertraukos. Lengvas, gražus, šiltas, harmoningas. „Like A Fire Without Sound” – neskubrus, svajingas indie pop su lengvutėmis shoegaze atplaišomis ir ramiu, lyrišku moters ir vyro (Marc Ostermeier ir Tanya Maus) vokaliniu duetu. Visuma kiek lopšiniška, bet nuo to albumo grožis ir spinduliuojama šiluma nedingsta.
Stipriausiai šitame amerikiečių ketveriukės debiute atrodo vokalinis audinys, ypač kaip vieną vokalą papildo antrasis ir tęsinys jau vyksta duetu. Nuotaika primena operiškų sesučių CocoRosie, Kate Bush širdgėlos ir Heather Nova paprastumo mišinį. Bendrą vientisumą kiek griauna akivaizdus atlikėjų jaunatviškumas ir neapsisprendimas groti linksmai ar verksmingai, labiau link pop, folk ar elektronikos. Visgi „Bellow” turi puikių momentų, kuriuos rekomenduočiau paklausyti: „I’m Still the Same Person”, „Anti-Psalm”, „Ixchel, the Lady Rainbow”, 
Amerikiečiai „For Against” ir šiaip yra gėris, nusipelnęs ne vieno albumo nostalgijos, o šis naujai pasirodęs ep – tikras gardėsis fanams. Trijų takelių EP tik sąlyginai galima vadinti nauju: „Black Soap EP” sudarytas iš kūrinių, įrašytų dar 1984-aisiais į Tascam keturių takelių juostą ir tik dabar perkeltų į cd formatą. „Black Soap EP” prasideda ir baigiasi greičiau nei norėtųsi. O norėtųsi, tiesiog, daugiau.
Šitie islandai man vis daugiau patinka: nuo kažkurio albumo jau tik išrankiodavau razinas, o šitas pribloškia savo visuma, tobulai gaivinančia per tvyrančius karščius. Niekur nebėgdami nuo savo, prieš niolika metų pradėto, ledinės elektronikos stiliaus, GusGus’ai pateikia dešimties kūrinių porciją, kurioje žemi dažniai veda iš proto. „Arabian Horse” nuo pirmojo kūrinio nuneša į stalaktitais apaugusias olas ir įkalina ten visai valandai. Šalta, tamsi gūduma ir tuneliai, kuriais klaidžioja pagalbos šaukiantys bet nesusitinkantys vyriškis ir moteriškė.