Mūsų puslapio herojus Atgrubnagis, gyvenantis ir įrašinėjantis savo solinę kūrybą Škotijos sostinėje, paleido naują albumą, atitinkantį pavadinimą „Puse velnio”. Nors, tiesą sakant, čia visas velnias, visas velnio tuzinas iš trylikos ragų, kurių iš vieno prasukimo nesuprasi. Kaip buvo pirmajame ir dvigubame antrajame albumuose, taip ir trečiajame viršų ima bliuzas. Visumoj piktas ir tik vietomis griežtas („Skalpų šokis”, „Piranijų klanas”), kantriškas („Kasdien”) ir lyriškas („Išdžiūvusios upės”).
Atgrubnagio gitara ir armonikėlė virkdo kaip niekad tamsiai ir beviltiškai. Muzika vis stipriau ir giliau kerta į širdį, lyg garsai būtų atkeliavę iš juočkių kvartalų, kur susirinkę seniai, supranta, ką nori paporinti kiekvienas gitaros akordas. O, kai žinai, jog visa tai padaryta namų sąlygomis, vieno, fizinį darbą dirbančio žmogaus jėgomis, imi manyti, kad neįmanomo nėra, reikia tik daryti, o ne virkauti dėl nepalankios aplinkos ir teisintis šimtu kitų priežasčių. Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Puse velnio [2011]
Haliuciogeninė ne šios planetos elektronika iš ambiento ir dub’inio ritmo. Viskas būtų paprasta, jei ne psichodelinė grybukų nuotaika, svyruojanti nuo visiško išsekimo iki šviesaus džiugesio šėlsmo, kuriam nepasiduoti, skambant azijietiškams motyvams, neįmanoma.
Užpernai IAMX albumą klausėm vietoj depešų, šiemet IAMX vėl stebina savo kabaretiniu prašmatniu synthpopu. Nors kai kurie kūriniai savo muzika neša į DM ir kitus sintezatorių spaudytojus, IAMX skamba savaip – tamsiai, griežtai, garsiai, pilnai, grubokai, užvaldančiai.
Trijulė iš Sietlo vasaros pradžiai švysteli lengvą, primityvų surf pop albumą „Go With Me”. Niekur kitur geriau šios dainos geriau neskambėtų kaip kad gulint vidury pievos su smilga dantyse. Nors šilkinį vokalą kartais paaštrina shoegaze gitaros, tačiau čia pat tais pačiais instrumentais jie sugroja kelių natų įsimenančias melodijas. Kažkur toli per radiją girdisi The Cure, Slowdive ar Cocteau Twins. Geriau įsiklausius galima persikelti ir į tolimus šešiasdešimtuosius – primityvūs akordai ir ritmo linija stuksena senukus The Shadows ar Beach Boys. Klausant trečią kartą dainas jau sunku atskirti vieną nuo kitos, atrodytų tai tas pats pyragas , tik supjaustytas gabalėliais. Ir kiekvieną jų vėl ir vėl gera ragauti.
Benn Jordan (kuriantis po The Flashbulb ir daug kitokių pavadinimų) vis tebestebina produktyvumu ir nuosekliu keliavimu iš vienų muzikinių lankų į kitas. Asmeniškai smagu, kad vis labiau apleidžiama drum’n’base pieva ir instrumentinio albumo „Love as a Dark Hallway” įspūdžiai kuriami iš šiek tiek džiazovos elektronikos, kurioje melodingumo, gyvumo, grožio, stiprumo ir įtaigumo kaip niekad daug. Matyt, naujai įsimylėjo kažką.
Sunku būtų surasti kitą grupę, kuri savo laiku būtų išspardžiusi tiek daug šiknų kiek – nepabijokim to žodžio – legendiniai Sonic Youth. Devintajame dešimtmetyje jie buvo tikra JAV altenatyviosios scenos pažiba, podovanojo triukšmo mėgėjams tokius neužmirštamus darbus kaip EVOL, Sister ir Daydream Nation. Jų stilius su niekuom nesupainiojamas, o jų muzikos tiesiog privalu paklausyti kiekvienam elektrinių gitarų garsų gerbėjui. Grupės nariai parako vis dar turi. Tai įrodo ne tik jų vis dar puikūs gyvi pasirodymai, bet ir naujasis jos de facto lyderio solinis albumas Demolished Thoughts.
Japonų dreampopinis šedevriukas iš shoegazo, elektronikos, ambiento ir psichodelikos. Jau pažįstamos sudėtinės dalys šių jaunuolių debiutiniame albume skamba kažkaip ypatingai lyriškai irmelodingai, ypač tie visi kompiuteriniai efektai ir plaukiantis vokalas. Vienas tų pernykščių albumų, kuriuos norėčiau įsirašyti į geriausiųjų sąrašą.
Moteriškė su gitara. Naujoji britų viltis, pagrįstai gretinama su PJ Harvey, Siouxsie & the Banshees, Florence & the Machine ir Patti Smith. Debiutinis albumas. Stiprus visumoj, muzikaliai sunkokas ir kaip indie rokui, stebinantis vokalinėmis aranžuotėmis ir diapazonu, žavintis gitariniais rifais ir eksperimentinėmis kompozicijomis.