Dvidešimt kelerių narių kompanija iš Švedijos padarė smagų, nuotaiką pataisantį, vasarišką albumą: daug pučiamųjų, daugiabalsio chorinio dainavimo, smagi nepretenzinga nuotaika šiltai, saulėtai dienai ir greit įsimenančios eilutės. Gal ir neskambės amžinai, bet vienai dienai tikrai tiks.
httpv://www.youtube.com/watch?v=aCPvRLrzp5U
httpv://www.youtube.com/watch?v=Pslgx7xa2bg&feature=related
httpv://www.youtube.com/watch?v=8cuenBssxhw
Paveikus dalykas ta rusų literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija Okkervil River T. Tolstoją jau skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo savo grupę, kuri štai išleido savo šeštąjį albumą I Am Very Far.
Šis įrašas man kažkuo primena kažkada jau aprašytą Kurt Vile darbą. Ne, abiejų stiliaus skirtumas gan ženklus. Okkervil River skambesys gerokai įvairesnis, turtingesnis, žodžiai literatūriškesni. Tačiau muzikos atmosfera labai panaši. Tai tiesiog labai kokybiška, solidi indie roko grupė. O I Am Very Far – tikrų tikriausias žanro perliukas. Klausantis tiesiog neįmanoma nesišypsoti. Čia sutelpa ir romantika, ir melancholija, ir linksmumas, ir pretenzijos į epiškumą. Viskas daroma labai apgalvotai, sofistikuotai. Toliau skaityti OKKERVIL RIVER – I Am Very Far [Jagjaguwar; 2011]
Nedaug yra klausomai bliuzuojančių moteriškių. Anni Piper viena iš tų nedaugelio. Jos vokalas prie gitarinių tampymų tinka kaip mėnuo prie naktinio dangaus, o elektrinis šiuolaikiškas bliuzrokas iš Anni rankų ir lūpų skamba skaniai kaip pirmieji bučiniai. O jei jau bliuzas ne prie širdies, pažiūrėkit į šitą laukinišką moterį, kuriai gitara tinka labiau nei gėlės.
httpv://www.youtube.com/watch?v=IkMiosvio9k
httpv://www.youtube.com/watch?v=alS1TBYR6Yo
www. annipiper.com
Ši muzika nukels gerus tridešimt metų atgal kai KRAFTWERK dar ruošėsi nuspausti klavišus ant savo galingų sintezatorių. Čia girdėti įvairūs balsai, kurie įves į kontekstą. Nepriekaištinga elektronika, ištakos, šaltiniai, nekitaip. Švaru, primityvu iki skausmo pažįstama ir mielai klausoma. Jokių E.
httpv://www.youtube.com/watch?v=-035atU27-4
Kartais taip gera įsimesti į savo winamp’ą kokį gerą post-rock’o albumą. Tokį, kuriame būtų tiesiog muzika, neapkrauta bereikalingais žodžiais ar per dideliu noru įtikti. Grupės, muzikuojančios šiuo stiliumi, paprastai kuria instrumentines kompozicijas skirtas klausytojams, kuriems muzika yra svarbiau už žodžius, o užkabinantys priedainiai toli gražu nėra būtinas atributas. Explosions in the Sky pavadinimą jau seniai galima rašyti tame pačiame sakinyje su tokiais grandais kaip Tortoise, Mogwai ar Godspeed You, Black Emperor!. Savo nepriekaištingą reputaciją jie dar sykį pateisina su naujausiu savo įrašu Take Care, Take Care, Take Care.
Explosions in the Sky ketveriukė nuo didelės dalies post-rock’o grupių skiriasi tuo, kad savo muzikoje dažniausiai apsieina tik su tradiciniais instrumentais – būgnais, gitaromis ir bosu (jį irgi įsijungia ne visada). Jokios elektronikos, jokių styginių aranžuočių. Tačiau nepaisant to jie sugeba savo kompozicijas paversti išties epiškais kūriniais. Regis, dažniausiai naudojama tokia pati schema: pradedama tylesne gitaros lija, Toliau skaityti EXPLOSIONS IN THE SKY – Take Care, Take Care, Take Care [2011]
Keistas dalykas. Geri albumai paprastai pasižymi tuo, kad po pirmo klausymo paprastai palieka tik susidomėjimą, norą pasikapstyti giliau, o ne aiškų ir tiesmuką „vau!“. Todėl amerikiečių eksperimentatorių Gang Gang Dance naujasis darbas man buvo kažkas labai keisto. Jis veikia visiškai atvirkščiai nei įprasta. Iš pradžių parbloškia savo be galo smagaus triukšmo smūgiu, o po to tarsi išsikvepia, taip sukeldamas dvejones, kad gal kažką ne taip supratai ar praleidai. Tačiau apie viską iš eilės.
Jeigu ir yra kokia grupė, kurią galima vykusiai palyginti su Animal Collective, tai, ko gero, būtų būtent Gang Gang Dance. Pašėlę ritmai, rėkiančios, klykiančios sintezatorių melodijos, keistai skambančios gitaros, išmoningai parinkti sample‘ai ir t.t. kažkuo primena Strawberry Jam laikų „gyvūnų kolektyvą“. Tačiau tuo pat metu Gang Gang Dance yra ir Toliau skaityti GANG GANG DANCE – Eye Contact [4AD; 2011]
Švediškas produktas, kurį pamilti galima buvo dar pernai po pirmųjų singlų „The Night” ar „One More Time”. Visgi tai ne tas albumas, į kurį įsikerti iš pirmojo klausymo karto. Čia atvejis, kai sulig klausymų skaičiumi skambesys tik gilėja ir platėja. Tamsus, veik gotiška niauruma kvėpuojąs, indie poprokas su shoegaze ir postpunko atplaišomis. O viską į vienį įsuka aidingas tuščių angarų vokalas, kuriame pagauti žodžio pradžią ir pabaigą nėra taip lengva.
httpv://www.youtube.com/watch?v=g69EZnRKe0s
The Night
httpv://www.youtube.com/watch?v=KnBkA3ppR64&feature=related
One More Time
httpv://www.youtube.com/watch?v=TTQy37t9-HA&feature=related
In My Arms
„So now I‘m older than my mother and father when they had their daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“ pradžioje. Antrasis Fleet Foxes albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį, užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.
2008-aisiais grupė debiutavo su Sun Giant EP ir Self-Titled. Tokio organiško skambesio, harmoningų vokalų ir sunkiai apbūdinamos, sakytum pasakiškos, atmosferos pasaulis nebuvo girdėjęs nuo Toliau skaityti FLEET FOXES – Helplessness Blues [Sub pop; 2011]