Nuo pirmojo kūrinio („County Line”) naujasis amerikiečio Cass McCombs albumas pagauna į savo tamsias ramybės sroves ir nuneša negrįžtamai. Visgi sakyti, kad tai kažkas negirdėto, negalima – tokių apnuoginto vokalo ir folkrokiškų kiek eksperimentinių baladžių rinkinių su lyrišku instrumentalu kasmet galima priskaičiuoti dešimtimis. Kiekvienas pasirenka sau mielesnį. Kas pagal vokalą, kas pagal muziką. Aš renkuosi pagal nuotaiką: „Wit’s End” baisiai neša į vis dar slegiantį, melancholiškąjį Justin Sullivan solinį albumą „Navigating By The Stars”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=3jfdEpz43_s

httpv://www.youtube.com/watch?v=hjLS7YdXzOg&feature=related

www.myspace.com/cassmccombs

Čia, besukdamas „Netiekto“ pamintijau, kad įdomūs dalykai pasauly daros: kalbu ne apie vis į madą grįžtančius vinilus, kurie vis dar ir vis labiau vertinami kokybiško garso mylėtojų, o apie jau pamirštas kasetes su magnetinėmis juostelėmis, kurios paskutiniu metu ima persekioti vis dažniau. Greta to, kad mūsuose vyksta nuklausytų, suglamžytomis juostelėmis trenkiančių įrašų skaitmenizavimas ir, tebūnie, nelegalus platinimas internetu, užsienyje pastebimas įrašų kasetėse renesansas. Ir ne tų, kurios vadinamos dat‘inėmis ar demo juostomis, o tiesiog eilinio studijinio įrašo išleidimas audiokasetėse. Ne, The National, REM, Britney Spears dar to nedaro, kol kas tai populiaru tarp mažiau žinomų vardų (Clive Tanaka Y Su Orquesta, Servants, Deerhoof), net įsikūrė nauji, pagrinde kasetėse leidžiantys įrašus, leiblai (pvz. Fika Recordings). Kažkoks paikai dirbtinis vintažinio klyksmo išmislas.

Esu šalininkas tų, kurie audiokasetes paliktų praeičiai, o praeities kasetinius įrašus sukeltų į kokybišką skaitmeninį ar cd formatą. Taip, kaip Monaco padarė su Šiaurės Krypties „Netiekto“. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS „Netiekto” [Monaco; 2010] →

Neveltui kažkurioje Futurama serijoje koncertuoja Beastie Boys. Tiesa, iš jų ten likę tik balbatuojančios galvos formaline, tačiau ta muzika neša stogus tiems, kas gyvena tūkstantį metų į priekį. Nors eilinį sykį pasiklausęs šio albumo pasijutau senas, tačiau užsimaniau išsitraukti aerozolinių dažų ir kur nors brūkštelėti Beastie Boys. Tai ką išgirsite, yra  kuo puikiausias old school su ženkliu kiekiu naujų garso idėjų. Jie neįtikėtinai energingi, ieškantys ir vis dar randantys. Aukšti standartai. Tinka bet kuriai progai. Ypač po tiltu. Senas geras Sabotaaaaaage!!! pojūtis yra čia.

httpv://www.youtube.com/watch?v=soMxsJQN0ZM

httpv://www.youtube.com/watch?v=A5oW-8qgQCQ

Noah Lennox‘u, pasauliui prisistatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžūlumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau nuo jo pasirodymo štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą. Toliau skaityti PANDA BEAR – Tomboy [Paw Tracks; 2011] →

Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue, kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient. Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks, koks buvo. Unikalus.

O tada Burial ėmė ir nutilo. Ketverius metus jo aktyvumas muzikiniame pasaulyje buvo minimalus. Gal jis pats susiprato, kad reikia neskubėti ir išlaukti, nes Untrue šešėlis galėjo kaip reikiant užtemdyti naujus bandymus? Gal priežastys buvo ir kitos. Toliau skaityti BURIAL – Street Halo EP [Hyperdub; 2011] →

Asmeninis geriausias praeitų metų albumas „Trilogi“ turi tęsinį — švedai Fredrik jau paleido į pasaulį trečiąjį albumą, pavadintą „Flora“. Šis įrašas asmeniškai ypatingas ir tuo, kad materialus albumo pavidalas buvo užsakytas dar neklausius nei vieno kūrinio — toks vienetinis atvejis per kelerius pastaruosius metus reiškia arba besąlygišką ir vienatinę meilę, arba šimtaprocentinį tikėjimą, kad nėra jokių požymių, jog Fredrik galėtų pasukti radikaliai kitokia muzikine kryptimi ir gebėtų nuvilti taip, kad būtų gaila išleistų keliasdešimt litų.

Kokybiško albumo nuojautą palaikė ir pernai išėjęs trumputis trijų kūrinėlių „Origami EP“ (2010). Toliau skaityti FREDRIK – Flora [2011; The Kora Records] →

Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie… Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.

Smoke Ring For My Halo leidžia prisiminti tą, jau beveik spėtą pamiršti, lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana prastai: Toliau skaityti KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011] →

Laukėm laukėm ir pagaliau sulaukėm. Po penkerių metų pertraukos niujorkiečių penketukas pristato naują studijinį darbą. Pertrauka buvo ilga ir per ją grupės gerbėjai turbūt spėjo ne tik pasikeikti, bet ir susikurti nemažai lūkesčių, kurių – kaip kad labai teisingai pastebėjo grupės gitaristas Nick‘as Valensi – tiesiog neįmanoma visiškai pateisinti. Ar bent jau tai padaryti yra be galo sunku. The Strokes pabandė, kaip jiems pavyko?

Nuo tada, kai su savo šedevru „Is This It” jie, tegu ir labai trumpam, išgelbėjo rokenrolą, praėjo jau ištisas dešimtmetis. Per šį laiką muzikos scena kiek pasikeitė, o The Strokes, regis, irgi. Bent jau tokia išvada peršasi klausant kad ir kokios „Games“. Ir ne tik jos. Toliau skaityti THE STROKES „Angles” [RCA / Rough Trade; 2011] →