Šį albumą pasirinkau pristatyti dėl kelių priežasčių: pirmiausia, tai įrašas, kuriame sudėtos daugumos The Fall pergrotų kūrinių originalios versijos. Retas atvejis, kada viename rinkinyje puikuojasi ne vienos grupės perdirbiniai, bet tos grupės perdirbinių originalai. Antra, šis albumas puikiai atskleidžia kokią muziką kadaise klausėsi viena alternatyvos establišmento ikonų – Mark Edward Smith. Dauguma rinkinio dainų mena atlikėjo vaikystę, tad vėlgi – puiki proga įsivaizduoti kokia muzika skambėjo vidutinės klasės britų šeimoje gūdžiais spalvingais septyniasdešimtaisiais. Ir trečioji priežastis – dauguma kūrinių beveik negirdėti per radijo stotis, nenuvalkioti (su visa pagarba) kaip The Beatles ar Elvis. Tačiau nei kiek ne prastesni. Tikra to meto alternatyva, revoliucija. Tinkama bet kokiam linksmesniam vakarėliui ar galiausiai pavasariui. Toliau skaityti Various Artists: „Before The Fall : Originals of Songs Covered by The Fall” [Ace; 2011] →

Paimame baugią šešiasdešimtųjų psichodeliką, nepagailime surf‘o. Įpilame apykreivį aštuoniasdešimtųjų pradžios post punk ir įtarkuojame dar balažin‘ kokią rokenrolo šaknį. Gerai sumaišome su tokiais priedais kaip SWANS, RED LORRY YELLOW LORRY, GLASVEGAS bei RAVEONETTES ir gausime CRYSTAL STILTS albumą In Love With Oblivion. Klausyčiau šią muziką pasiklydęs tolimose Marso prerijose ar kokiame kito išmatavimo vakarėlyje. Toliau skaityti CRYSTAL STILTS „In Love With Oblivion“ [2011] →

Dar pernai pasirodęs singlas „Heart in you Heartbreak“ (tik išgirdęs sakiau: „už šitą tai jau plosiu babkeles”) naująjį The Pains of Being Pure at Heart albumą „Belong“ padarė vienu laukiamiausių šiemet. Laukimą stiprino ir šiek tiek gąsdino žinia, jog prie naujojo reikalo nagus kiša du žinomi studijinių įrašų gigantai – Flood ir Alan Moulder. Jųjų indėlis į Nick Cave and the Bad Seeds, The Smashing Pumkins, U2, Depeche Mode muziką labiau nei pagirtinas, tačiau paskutiniais metais, ypač prodiuseris Flood, dažnai supjauna grybą (The Killers „Sam‘s Town“, Editors „In This Light and on This Evening“, 30 Seconds to Mars „This is War“).

Amerikiečių dešimties takelių „Belong“ visgi nenuvylė. Kiek erzina lyrinė ir lėtoji albumo dalis, TPOBPAH labiau tinka šėlsmas ir energijos iškrovos, kur paaugliškai tyras vokalisto Kipo Bermano balsas įsuka kaip niekas kitas, o kai prie šio prisijungia klavišininkė Peggy Wang, grupę iš muzikuojančios norisi pavadinti dainuojančia. Toliau skaityti THE PAINS OF BEING PURE AT HEART – Belong [Slumberland / PIAS; 2011] →

Jaunutis, nuo 2006-ųjų muzikuoti pradėjęs, norvegas Einar Stray tik perkopė dvidešimt, o jau lyginamas su Sufjan Stevens, Sigur Ros, Efterklang ir, galima sakyti, pagrįstai. Nors jaunatviškumas labai ryškus, debiutinis Einar Stray albumas „Chiaroscuro“ yra tikras muzikinio grožio įsikūnijimas, kurio nereikėtų nurašyti įdėmiai neperklausius, o jauniems kūrėjams tai turėtų būti pavydėtino debiuto pavyzdys.

Septynios ilgos trukmės (nuo 4 iki 10 minučių) kompozicijos skamba nepilnas penkiasdešimt minučių ir stebina savo įvairiapusiškumu. Toliau skaityti EINAR STRAY – Chiaroscuro [Spoon Train Audio; 2011] →

Kanadietis Tonetta iš Toronto jau tapo savotiška YouTube undergroundo žvaigžde, bet ne tokia, iš kurios visi juokiasi ar žavisi dėl meilių vaizdelių. Tai muzikuojantis vyras. Muzikuojantis jau nuo 1983-iųjų. Jo klipai, jei taip galima pavadinti šiuos video, anksčiau apsiribojo dainuojančia galva spalvas keičiančiame rombe. Paskutiniai šių metų video jau rodo Tonetta  „stilių” – dabar jis rengia pagal savo kūrybą solo beždžioniukų diskoteką  prie kažkokios apdriskusios užuolaidos, vaizdą dar pagražina moteriškais  apatiniais ir transvestitiškais savo kūno judesiais.  Kai Tonetta pasirodo visu gražumu, norintys pažvengti, jį sulygins su mūsiškiu Valdu Karkleliu ar šiaip kokiu nupušusiu tipeliu. Taip pat galima numoti ranka ir sakyti, kad tai kažkoks namudinis muzikorius ant to pačio byto dainuojantis vis kitą tekstą, tiek, kad vokalas primena Yello. Skonio reikalas. O aš randu čia ne blogesnį skambesį nei Ariel Pink Haunted Graffiti ir žmogų, kuris jau dvidešimt kelerius metus muzikuoja ir daro meną dėl meno ir, matyt, dėl savęs. Toliau skaityti TONETTA – 777 [Black Tent Press; 2010] ir TONETTA →

Goddamn’ Europeans!
Take me back to beautiful England
& the grey, damp filthiness of ages,
fog rolling down behind the mountains,
& on the graveyards, and dead sea-captains.

Sako, kad iš dainos žodžių neišimsi, o ėmiau ir išėmiau – tai viena gražiausių ir taikliausių minčių apie Angliją, kokią teko kada nors girdėti. Dar daug tokių yra šį pirmadienį pasirodžiusiame PJ Harvey albume Let England Shake. Šis patiekalas serviruojamas su aštroku politiniu prieskoniu, angliška migla – garnyras. Toliau skaityti PJ HARVEY – Let England Shake [2011] →

Nėra abejonių, barzdočius Samuelis Beamas šiemet bus minimas dar ne vieną kartą. Dauguma teigs, kad tai arti tobulybės, kiti šauks, kad tai akivaizdžiai pervertintas reikalas, kuriame nieko ypatingo. Aš būsiu prie tų, katrie apie šį reikalą sako tiesiog „myliu tai“.

Iron & Wine “Kiss Each Other Clean“ yra tai, kas ilgą laiką nenori išlįsti iš grotuvo šiandien, nors 2011-ųjų muzika nuneša keliasdešimt metų atgal.

Toliau skaityti IRON & WINE “Kiss Each Other Clean“ [4AD; 2011] →

„no copy protection, respect the music“
Užrašas ant Magenta Skycode „IIIII“ nugarėlės.

Vienas serbas vienoje knygoje teisingai rašė, kad „muziką reikia perleisti per visus metų laikus“. Ir žiemą ji skambės kitaip nei vasarą, rudenį – kitaip nei žiemą. This Empty Flow reikia perleisti per naktį. Nors tada ji skambės taip pat, bet tik tada suprasi, kada ji turi skambėti. Taip naktiškai ir ūminančiai savigraužą. Negailestingai liūdnai, asmeniškai, lyg kreiptųsi tik į tave vieną.

Garso didinimas iki tam tikros ribos bus būtinas, nes atrodys, kad pro išorinį garsų kiautą kitaip neįmanoma prasiveržti. Bet po kažkelinto karto tai jau nebeatrodys būtina. Tiesiog sėdėsi aklumoje ir šiurpsi. Galvosi daug ką.

Kad ir tai, jog This Empty Flow su savo „Magenta Skycode“ niekad nepateks tarp tūkstančių geriausiųjų. Bet tau nusišvilpt. Toliau skaityti [nostalgija:] THIS EMPTY FLOW – Magenta Skycode [Avantgarde Music; 1996] →