Savaitgalį mačiau tokius širvintiečius The Independent (tie, kur Lietuvos Talentuose bandė bitlais būt) begrojančius Pogo bare. Jaunystė liejosi per kraštus, kaip, beje ir koveriai – jie sudarė kokius 75% repertuaro, buvo ir The Beatles, ir The Who, ir Arctic Monkeys, ir Velnio Nuotaka, dar visko daug. Ir visai maloniai nuteikė žinojimas, jog kažkas semiasi įkvėpimo iš tokių vardų bei mėgina jais būti. Net ir su visomis klaidomis ir nešvariais akordų paėmimais. Tokiame amžiuje dar vargiai kažką nuo savęs pridėti ir išeina.

Tą įrodo ir Čikagos šutvė Smith Westerns. Šitie, tiesa, kiek vyresni – vidutiniškai turi 19-a, bet alaus legaliai irgi vis dar negali pirkti. „Dye It Blonde“ yra antrasis jų albumas, pirmąjį jie susuko dar būdami mokykloje ir anam buvo uždėtas garage-rock žanro lipdukas, su T.Rex įkvėpimu. Toliau skaityti SMITH WESTERNS – Dye It Blonde [Fat Possum; 2011] →

Vis pagalvodavau, apie ką iš senųjų albumų norėčiau pasidalinti įspūdžiais, ir vis atsakydavau – ogi jau viskas už mane parašyta. Ir štai, net nežinia kodėl,  staiga atsiminiau vieną albumą, apie kurį rašoma mažai. Nes jis – senas. Nes jis – mažai žinomas, nors ir įrašytas supergrupės.

Kalbu apie Queen darbą „Queen II“, arba antrąjį jų studijinį albumą, kuris, nors ir nežymus, bet žymus (atsiprašau už kalambūrą) dėl kelių dalykų. Pirma, jo viršelyje esanti „Queen“ nuotrauka tapo vienu iš grupės simbolių, o vėliau – ir pirmojo videoklipo pasaulyje, nufilmuoto singlui „Bohemian Rhapsody“, esminiu akcentu. Antra, būtent jame „queeniškai“ suskambo savadarbė Brian May‘aus gitara „Red special“.  Jis surado „savo garsą”, kurio nebepaleido, ir tai, ką kartais vadina „Queenų“ simfonijomis, kuomet muzikinė partija suformuojama įrašant ir suvedant keletą gitaros partijų (beje, ja ir atidaromas albumas – trumputė „Procession“). Trečia, turbūt daugiau niekada „Queen“ nebuvo tokie „patys sau“, o ne publikos numylėtiniai, tokie ieškantys.
Toliau skaityti [nostalgija:] QUEEN – Queen II [Parlophone; 1974] →

Muzikos redaktoriaus vairą jau senokai perdaviau kolegai Ovidijui ir net nedrįsčiau su juo lygintis perklausytos muzikos kiekiu, tačiau mūsų skoniai kartais skiriasi, kas, tikiuos, į naudą, ir G. skaitytojams. Tad vėluodamas, atsiraitoju rankoves ir žiūriu kas per metus susikaupė mano muzikiniame krepšelyje. Pagrindinis gerumo kriterijus – piniginės dosnumas. Jeigu neperku, tai tiek tas albumas man geras… Todėl, geriausi 2010 metų albumai yra:

Arcade Fire – The Suburbs.
Vasarą pasirodęs kanadiečių darbas buvo tas albumas nuo kurio man prasidėjo muzikiniai 2010-ieji. Iki tol tarp grojamiausių darbų būdavo albumai iš ankstesnių metų topo. Epinis jau po pirmos perklausos, nepaisant savo konceptualumo man tapo įkandamiausiu ir klausomiausiu jų darbu. Kitas gerumo kriterijus – peklausęs kažkaip ir vėl užsimaniau kokio nors koncertuko užsienyje. Ne festivalio rėmuose. Toliau skaityti G.eriausi 2010 metų albumai [Paulius Rymeikis] →

Jei skrisčiau į kosmosą, imčiau šį albumą su savimi. Dėčiau dideles ausines ant galvos ir sukčiau ratus apie Žemę mylimąjai akį merkdamas. Žinoma, jei tik mano grotuvas ten veiktų. Bet kosmose, įtariu, savų DJ‘jų yra. Ir šiemet Starfucker ten tikrai suskambės. Tikiuosi, įsimintinai.

Tarsi sudužęs vienas savo kapsulėje būtum. Ar kokiame senoviškame fantastiniame filme filmuotumeisi – Starfucker kuria nuotykių tolimose galaktikose nuotaiką. Idealus takelis filmų pradžioms, kulminacijoms ar pabaigoms. Starfucker muzika kažkiek primena pirmuosius elektronikų bandymus septyniasdešimtaisiais – kokius nors Space, Kraftwerk ar Tangerine Dream. Jei kalbėti apie jauniausią kartą, kartu su Holyfuck jie (kas gi jiems su tais pavadinimais yra?) galėtų apšildyti Air koncertą. Arba atvirkščiai. Toliau skaityti STARFUCKER – Reptilians [2011] →

Galima buvo apsiriboti ir trumpa žinute, bet paskui persigalvojau dėl tokios paprastos priežasties: pernai daug, net per daug, klausiau kitokios muzikos, ir tiek skelbtame „Geriausių 2010 metų albumų” sąraše, tiek G. trūko įrašų apie tokią atitrūkusią nuo indie roko muziką, kuriai anksčiau čia atstovavo Peteris Broderickas, The Cinematic Orchestra ar  Ludovico Einaudi su ar be Whitetree.

Taigi, tas praeitų metų intymaus gyvenimo garso takelis būtų paskutinis Zoë Keating ilgagrojis „Into The Trees“.

Ankstesnės Zoë Keating sąsajos ryškiai buvo matomos prie grupės „Rasputina“, nors be to talkino ir Amandai Palmer, Johnui Vanderslice‘ui ir kitiems, prisidėjo prie kelių filmo garso takelių. Toliau skaityti ZOË KEATING – Into The Trees [2010] →

Šiauliečiai Colours Of Bubbles jau turi savo pirmąjį kompaktinį diską su šešiais kūriniais. Nedaug trūko iki pilno  albumo.

„Today I Am Feeling Better Than Ever” EP neverčia iš koto, bet tikrai išsiskiria lietuviškojo šlamšto gausybėje. Žinoma, daug kas praleis pro ausis dėl angliškų tekstų ir priskirs tai dar vienam eiliniam užsieniniam indie „act‘ui“. Kažkas nurašys dėl kantriško skambesio. Kažkas dėl griežtesnio rokenrolo ar stilistinės mišrainės. Kažkas dar dėl kažko. Ir visi bus teisūs, ir neteisūs.

Man atrodo, po Gravel, kurie turėjo porą lietuviškų šmotų, dėl kurių net pradinukai ėjo iš proto, Lietuvos lietuviškoje indie roko scenoje taip ir tebetvyro štilis. Ir blogiausia, kad niekas jo nenori sujaukti. Toks pats vandens rūgimas vyksta ir lietuviško country ežerėly. O Colours Of Bubbles norėdami, tikrai galėtų šį sujudinti.

Toliau skaityti COLOURS OF BUBBLES – Today I Am Feeling Better Than Ever EP [2010] →

Agoniška nuotaika iš Prancūzijos, iš dar negirdėto pavadinimo Aube L su albumu „Souls To The Wind”.

Kurį laiką bandžiau išsiaiškinti atlikėjo lytį. Visgi, tai moteris. Nors nesu iki galo tikras. O jei moteris, tai tokia vyriška. Na, kaip iš Chinawoman. Nežinant, nematant ir panašiai, galima galvoti, kad tai Oswald Henke iš “Goethes Erben” su gerklėje slypinčia Nina Simone. O ir Aube L teatrališkas muzikavimas arti Current 93 gnosticizmo ir apokaliptinio folko, kartais paliečia net post roko kraštelį („Sense of Life“). Toliau skaityti AUBE L – Souls To The Wind [2010] →

Kažkada kvatojau skaitydamas Q straipsnelį apie grupes, kurių pavadinimai yra neįprastai ilgi. Tiesa, Keep Shelly In Athens (duetas iš…taip, atspėjote, Atėnų) ten nebuvo minimi. Užtikęs šį pavadinimą panorau sužinoti kas ta Shelly ir kur po galais tie Atėnai. Išgirdęs pirmąsias natas susidūriau su gera doze mistikos, skaidraus liūdesio ir subtilaus grožio. Tai buvo vienas tų stebuklingų atvejų, kai albumo viršelis idealiai atvaizdavo savo turinį.

Jei reikėtų parinkti konkrečią valandą kada geriausia klausytis konkrečios muzikos, tuomet KSIA labiausiai tiktų po penktos vakaro. Tai garso takelis, kuris puikiai palydi į dienos pabaigą. Ir klausantis šio įrašo, jau neberūpi kas bus kai diena baigsis. Toliau skaityti KEEP SHELLY IN ATHENS – In Love With Dusk [2010] →