Tendencingas sąrašas, kuriame viršų ima skandinavai. Bet taip ir vėl netyčia gavosi toks tyčinis topas, kuris iš pradžių turėjo būti trumpesnis, bet paskui „prasiilgino“ dėl paprastos priežasties – yra daug pavadinimų, kuriems piniginės nekratyčiau (čia vietos maždaug nuo 25 iki 50), bet jie tikrai verti bent susipažinimo.
Tad su viltimi, kad čia kažkas ras ką įdomaus ir negirdėto, skelbiu ilgoką mano geriausių (klausomiausių) 2010-ųjų albumų sąrašą.
50 – 41
Mario Basanov ir Vidis jau yra gerai žinomi Lietuvos elektroninės muzikos tyruose, tad pačiupinėti debiutinį tandemo ilgagrojį buvo visai smalsu. Gi be „I‘ll be gone“ ir „Who’s Shot The Silence?!”, kur pirmu smuiku griežė Jazzu, vyrukai nieko įmantresnio neturėjo.
„Changed“ – dvigubas albumas. Pirmasis diskas žavi savo muzikiniu ir atmosferiniu vientisumu, ramia, ritmiška vokaline elektronika. Ta sena elektrončikų formulė – svaiginantis vokalas ir elektroninis fonas visada suveikia. Muzika pasitraukia į antrą planą ir tampa tik fonu vokalinėms partijoms, nuo kurių ir priklauso kūrinio „gerumas“. Melodijos čia puikiai dera prie balsų, nors po tų balsų jos tampa nepastebimos. Giedrė, jos antrininkė Jazzu, britė Kathy Diamond ir mažiau žinomas švedas Ernesto (Jonatan Bäckelie) laiko pirmojo „Changed“ disko dvasingumą aukštame lygyje. Nei vieno kūrinio nesinori peršokti, nei vieno išmesti, ir pabaigus mielai paspaudi „repeat“. Toliau skaityti MARIO BASANOV & VIDIS – Changed [Silence; 2010]
Prancūzijoje gyvenantis australų kolektyvas Heligoland pernai aktyviai reiškėsi mūsuose ir, matyt, ateinančiais turėsim progą juos vėl išvysti. Grupė turi naujų pažinčių ir naują albumą, kurį prodiusavo Robin Guthrie (Cocteau Twins).
Aštuonios naujos kompozicijos sudėtos į „All Your Ships Are White” skamba taip kokybiškai, taip mistiškai ir taip giliai, kaip Heligoland dar niekad neskambėjo.
Jų muzika nuramina. Ne šiaip migdo, o leidžia gulint lovoje pajausti tą uosto brizą, kai vakarėjant kyla lengvas rūkas, o tu stūksai neapčiuopiamoje erdvėje ir žiūri į tolstančius laivų-vaiduoklių kontūrus, kurie yra balti kaip tas pats rūkas. Ir kuo ilgiau tyvuliuoji toje būsenoje, tuo tau darosi ramiau. Toliau skaityti HELIGOLAND – All Your Ships Are White [Commission 45; 2010]
01 Kanye West- My Beautiful Dark Twisted Fantasy
02 Deerhunter – Halcyon Digest
03 Arcade Fire – The Suburbs
04 LCD Soundsystem – This Is Happening
05 Jamey Johnson – The Guitar Song
06 Janelle Monae – The Archandroid
07 Grinderman – Grinderman 2
08 M.I.A. – Maya
09 Kid Cudi – Man On The Moon II: The Legend Of Mr. Rager
10 Robyn – Body Talk Pt. 1
11 Vampire Weekend – Contra
12 Yeasayer – Odd Blood
13 Big Boi – Sir Lucious Left Foot: The Song Of Chico Dusty
14 Best Coast – Crazy For You
15 Titus Andronicus – The Monitor
16 Drake – Thank Me Later
17 Beach House – Team Dream
18 Superchunk – Majesty Shredding
19 No Age – Everything In Between
20 MGMT – Congratulations Toliau skaityti Geriausi 2010 metų albumai pagal…
Parduotuvėse jau atsirado tokia prekė: „Kalnapilio“ alaus pakuotė su nemokama dovanėle – „Silence Family“ nauju muzikos rinkinuku, pavadintu „Snow & Silence”, kurį sumiksavo Vidis. Apie alų nieko nepasakysiu: ne vieta čia tam reikalui, o ir skanių žodžių nerandu. O štai rinkinukas sulindo visai smagiai, apie kurį, kaip apie dovanotą arkliuką šį tą pasakysim.
Viso tik aštuoni kūriniai: keturi nauji, keturi jau girdėti. Pagrindas – Mario Basanov‘o repertuaras: solo, su Vidžiu, su Giedre, su Jazzu, su Kathy Diamond ir pasigardžiavimui dar po Little Dragon ir Kaine kūrinį.
Disko informacija skelbia, kad atlikėjų ir kūrėjų geografija plati, bet skamba jie kaip ištraukti iš vieno maišo. Tiesą sakant, tas minimalus elektroninis, „Silence“ propaguojamas, skambesys jau gerai pažįstamas. O tas yra ir blogai, ir gerai.
Blogai, kad nebestebina: jau norisi kažko naujesnio, šviežesnio, įdomesnio. Net tas teigiamas pastebėjimas, kad Vidis sumiksavo šitą kompiliaciją taip, jog ne visad supranti, kur baigiasi ir prasideda kitas kūrinys, rodo šitos muzikos vienodumą. Ir taip ne kartą save pagaunu svarstantį, ar, nuėmus vokalines partijas ir pagrindinius pagardus, šie kūrėjai atpažintų ir tiksliai įvardytų savo kūrinius.
Kalbant apie gerąją „Snow & Silence“ pusę, tai tas vienodumas kuria puikią relaksacinę nuotaiką, kurios nesutrikdo joks nereikalingas džeržgiantis pirstelėjimas. Kokybiškos kompozicijos su šalta elektronika ir šiltais moteriškais vokalais sukaltos kokybiškai, vokalinės partijos, ypač Giedrės ir Jazzu, (tik Kathy Diamond visiškai neimponuoja) vis dar glosto dūšią ir negali nepatikti.
Beje, Mario Basanov & Vidis feat. Giedrė „Suspend The Feeling“ nėra šiame rinkinyje vienvaldis jėgagrojis;- švedų Little Dragon „Thunder Love“ (Mario Basanov & Vidis Redo) taip pat iš pirmo karto suskamba širdyje ir sušildo po šalto alaus. Vien dėl šitų dviejų kompozicijų dovana verta dovanos.
httpv://www.youtube.com/watch?v=Qzd55jQO_e4
p.s. Oi, kaip šypsojausi pamatęs užrašą „Limited Editon“ prie disko, kurio gi išleista 15 000 egzempliorių.
Rinkinio kūriniai:
1. Mario Basanov & Vidis feat. Giedrė – Suspend The Feeling (Beatless)
2. Little Dragon – Thunder Love (Mario Basanov & Vidis Redo)
3. Mario Basanov & Vidis feat. Kathy Diamond – In My System (Dub Redo)
4. Kaine feat. Kathy Diamond – Love Saves The Day (Mario Basanov Dub)
5. Mario Basanov & Vidis feat. Jazzu – I’ll Be Gone (Downtown Party Network Remix)
6. Mario Basanov & Vidis feat. Jazzu – Who’s Shot The Silence?! (Downtown Party Network Remix)
7. Mario Basanov – Up (Nicholas Needwant Remix)
8. Mario Basanov – Do You Remember? (6th Borough Project Dub)
Net patys fanai nesusigaudo amerikiečio Ariel’o Pink’o diskografijoje. Abejoju, ar ir pats kūrėjas ten suveda visus galus ir žino, kuris įrašas eina pirmas, kuris – paskutinis. Ta netvarka akivaizdi bent iki to meto, kai Animal Collective savo įrašų kompanijoje 2004 m. išleido jo vieną iš namudinių albumų. Nuo tada jau kritikai, žiniasklaida, gerbėjai ėmė vertinti, skaičiuoti, pažinti, klausyti Pink’o ir jo grupės „Haunted Graffiti“ kūrinius.
Nors paskutinis Ariel Pink’s Haunted Graffiti albumas „Before Today“ gauna pagyrimų, kad jau skamba taip kokybiškai, kaip niekada (čia turima omeny garso įrašo studijinę kokybę), man jis visgi tebeprimena tuos ankstesnius kasetinius įrašus. Po keliolikos perklausų garsas išsikristalizavo, išryškėjo, bet visgi vietomis pagauna mintis, kad tai panašu į glamžytos magnetinės juostelės sukimąsį ar į įrašą, kuris buvo darytas laikant diktofoną kišenėje. Toliau skaityti ARIEL PINK’S HAUNTED GRAFFITI – Before Today [4AD; 2010]
Tokie darbai, kaip „Broliai“ tik dar kartą įrodo, kad krizė – ji pirmiausia „musyse“. Ir dar – kad istorija – ne tik valstybės, bet pirmiausia – mūsų visų reikalas. Tai mes suteikiame istorijai gyvybės, tai mes ją priimame arba atmetame. Ir nors prie albumo aptarimo nesinori apie tai kalbėti, bet, panašu, privalu.
Tai, ką padarė Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, Mantvydas Kodis ir visi kiti „Skylės“ dalyviai, yra didelis antausis valstybei. Arba – valstybinei atminties politikai. Taip, valstybinis „Genocido ir rezistencijos tyrimo centras“ bei jo darbuotojai vienu ar kitu pavidalu šmėkščioja albumo metrikoje, bet, kiek suprantu, sumanymas pavyko daugiausia dėl neįtikėtino „skylėnų“ entuziazmo. 18 dainų! Ištisa istorija. Tad galbūt kaip tik valstybei reiktų padėkoti, kad ji nesikišo į procesą? Nes štai pažiūriu į vakar atidengtą 1949 m. vasario 16 d. partizanų Nepriklausomybės deklaracijos memorialą su gražiu paminklu, bet ta netikra trobele, atrodančia it pirtis iš nacionalinio parko, ir kažkaip gaižu (bent jau rąstus galėjo pasendinti…)
O štai „Skylės“ darbo rezultatas – nepaprastai įdomus. Lietuvos partizanų karo kaip reiškinio tyrinėtojas ir šlovintojas Bernardas Gailius yra rašęs (perpasakoju iš atminties), kad vienas iš svarbių dalykų, formavęs mūsų supratimą apie šią kovą, buvo tai, kad nesužalotoje tautos sąmonėje, kiekvienas pasipriešinimas praeina tarsi du etapus: pirmasis yra heroizavimas, o antrasis – nešališkas tyrimas ir balto bei juodo paieškos ir pagrindimas. Lietuva visuotinio heroizavimo galimybės neturėjo – sovietinė propaganda padarė viską (ir ypač jau įveikusi pasipriešinimą), kad šis karas būtų tik juodas. Kad jis netaptų tautos savastimi, kad jis nebūtų suprastas kaip neišvengiamas, net ir su blogybėmis. Todėl tai, kas pasipriešinime buvo blogo, tapo esme, o tai, kas gero – tik slaptomis disidentų žiniomis. Pavėluotą virsmą bandyta įgyvendinti atkūrus Nepriklausomybę, tačiau, matyt, jau buvo per vėlu ir visa tai daroma per daug valdiškai blogąja prasme – neįdomiai, nerangiai, be širdies. Užuot nešus teigiamą žinią, ji neretai buvo keičiama sakymu „o dabar tai jau visiems tiems blogiečiams parodysim, kokia buvo tiesa!“ Tad antrasis suvokimo etapas prasidėjo reiškinį jau pastačius aukštyn kojomis, ir jo atradimai buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Todėl mes iki šiol kalbėdami apie partizanų karą retai turime pusiausvyrą – dažniausiai arba vienas, arba kitas kraštutinumas. Kur čia įsiterpia „Broliai“? Atrodytų – tokio klausimo net negali kilti, žinoma, pašlovinimas, žinoma, heroika („Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį“ – „Broliai aitvarai“). Toliau skaityti AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ ir SKYLĖ „Broliai“ [VIA ARTIS; 2010]
Niekada nebuvau José González fanas, tad man tas lipdukas ant disko, kad „Junip is Elias Araya, José González ir Tobias Winterkorn“ nieko pozityvaus nežadėjo. Tik tas daugkartinis ir, tiesą sakant, jau gerokai įgrisęs, nustebimas, besiknisant negirdėtų Švedijos atlikėjų lentynoje, leido atrasti ir šį puikų albumą.
Albumas „Fields“ sulipdytas iš lengvų, akustinių, melodingų ir dainingų kūrinėlių, kur indiepop draugauja su folku ir pagimdo netikėtai atpalaiduojantį ir gaivinantį malonumą ausims ir širdžiai. Lyg lengvas brizelis karštą vasaros dieną. Toliau skaityti JUNIP – Fields [City Slang; 2010]