Jau maniau, kad niekada neberašysiu apie shoegaze. Per daug vienodas ir įkyrus buvo pasidaręs. Iki šito reikalo, kuris taip slysta pro pirštus, ausis, kūną, sielą… Kažkoks sunkiai aprašomas ir apibrėžiamas skambesys. Dažniau taip būna, kai tobulas skambesys išgaunamas minimaliomis priemonėmis, čia – atvirkščiai: Sea Exchange neapsiriboja gitariniu dzeržgesiu ir balto triukšmo uždanga. Taip, tai yra, bet šalia ar už… nors, ne, greičiau prieš ir viduje to egzistuoja nepagaunamo vokalo ir daugiasluoksnės muzikos mistika. Tokia nekalta shoegaze ir svajingo pop sintezė, kuri ima tave ir nuneša.
Norit paklausyti? Prašom. Du šiemet išleisti EP. Piratiniai tokie, tad sutinkami pavadintais tai „EP3” arba „Strobos”, o kitas „Ecotone” arba „Schemes”. Toliau skaityti SEA EXCHANGE arba COLLIDER ir jų „Strobos EP”
Keistokas šitas albumas. Iš vienos pusės – toks eilinis UK topų šturmuotojas, lyg kokio „X Factor“ dalyvio pasiekimas, iš kitos – vientisas konceptas, pilnas niekaip neiškrentančių iš galvos motyvų. Pakako kelių perklausų, kad melodijų ir tekstų štrichai nusėstų atminty. Visai, kaip po kokio komercinio, visur leidžiamo hito. Šiuo atveju būtent tai mane ir veža. Galbūt tai bus laikino produkto bruožas (dažniausiai taip būna), bet dienos ir naktys su tokia muzika slysta daug saldžiau.
Keisto pavadinimo rusiškas kolektyvas iš Čeliabinsko, prieš porą metų persikraustęs į Maskvą, savo kelią pradėjo prieš penkerius metus kaip duetas. Dabar gi „Встреча Рыбы“ atrodo kaip solidus kolektyvas: muzikantų skaičius scenoje dažniausiai nenukrenta mažiau šešerių, o dar du prikišę trigrašius lieka už kadro. Visų veidai jauni, kaip ir 2007-aisiais pasirodęs albumas „Танцы около“ – toks kupinas jaunatviškos energijos ir manymo, kad jie turi, ką pasakyti, ir žino, kaip tai daryti. Visgi, nebuvo tai kažkas toookio, ką norėtųsi kartoti keliolika kartų be perstojo. Nors kai kas galėjo užstrigti ties „Post“, „R.E.M.“ ar „Тонем“.
Nick Cave bei jo išprotėję vyrukai vėl kelia vėliavą ir šaukia – žilė galvon, velnias uodegon! Tą patvirtindami jie pasidabina kvailais romėnų karių kostiumais su nepridengtomis sėdimosiomis. Ima į rankas nežinia kokio atgrubnagio derintas gitaras ir skelia psichodelinį bliuzą. Dainuoja dainas apie apgailėtiną į šeštą dešimtį įžengusio vyro realybę. Čia nėra jokios galimybės prigulti šalia žavios jaunos merginos ar vėl nuryti saldžią pirmosios meilės seilę. Tad šį kartą nieko romatiško, tik karti niūri ir juokinga tiesa: “My baby calls me the Loch Ness monster/Two great big humps and then I’m gone”.
Nėra ką daug pasakoti, tiesiog reikia imti ir žiūrėti. Galima žinoma ir tik klausyti. Tik tokiu atveju, t.y. be vaizdo, bus prarandama veik pusė įspūdžio.
Šį albumą įsigijau tais laikais, kai Tilto gatvėje dar veikė plokštelių parduotuvė. Tada vienu ypu ZONA atvežė visą „partiją“ panašios muzikos vinilų, kurie rado savo vietą mano kolekcijoje. Buvau laimingas iki padebesių lėkdamas su T.V. SKY namo. Ir jau vien dėl to šis albumas man yra nostalgija.
Noblesse Oblige atradau gerokai stogą stumtelėjusiame festivalyje Drop Dead, kuris įvyko kažkokioje paralelinėje Vilniaus erdvėje. Šis festivalis pažėre daugybę negirdėtų bei nematytų grupių ir atlikėjų, tad Noblesse Oblige yra vieni jų. Grupei užlipus į sceną pamaniau: šitie nuobodylos tuojau skels flamenko padažu ištepliotą gotiką, kaip banalu tai bebūtų. Tačiau jau po pirmos dainos susigėdau ir savo žodžius atsiėmiau. Nei flamenko, nei gotikos.
Yra, buvo, buvoja muzika prie kurios nuolat grįžtu. Tokia, rodos, neypatinga, bet kaskart pateikianti dar nematytų spalvų. Oba, galvoju, kaip aš šito praeitą/užužpraeitą kartą neužklausiau? Nagi, nagi… taip ir knebinėju albumą po pusmetį, bet ir tada dar nedingsta jausmas, kad jame slypi krūva neatrasto. O tokie požymiai turėtų būti tikrai kokybiško ir nevienadienio albumo.