Anna von Hausswolff, trečią dešimtį įpusėjusi švediškoji Kate Bush, pateikia klausytojams antrąjį ilgagrojį pavadintą „Ceremony”. Žiauriai konceptualus ir ceremonialus įrašas, už nugaros paliekantis debiutinį „Singing From The Grave” (2010).

Anna šįkart atsiriboja nuo merginos, suokiančios užu fortepijono klavišų, įvaizdžio ir kerta tamsiau bei griežčiau – „Ceremony”, dedikuotas prieš porą metų išėjusiam anapilin seneliui, gali būti laikomas šarvojimo ceremonijų muzikiniu atspindžiu, kuriame visų pirma dėmesys skiriamas muzikai ir tekstui, o tik po to unikaliam dainininkės balsui. Toliau skaityti ANNA VON HAUSSWOLFF – Ceremony [2012] →

для мечтателей и от мечтателей

Dar jauna tik pusantrų metų grojanti vaikinų trijulė iš Sankt Peterburgo tapo savotiška šios vasaros Rusijos sensacija. Ne, nerepuoja jie tekstais apie Putiną ir nesistengia daryti revoliucijų, tiesiog po kelių, taip pat populiarių ir madingų, minialbumų („Жить одному (Чайки)”, „RED” ir „Научи Меня Драться” išleido ilgagrojį „Вся моя радость”, kuris skleidžia be galo duševną  vasariškų svajų atmosferą.

Paprasti kūriniai apie laimę, svajones, jausmus, orą, gyvenimą ir šiandieną (tekstuose sutinkame ir Nintendo bei iPhoną). Iš pirmų kartų tekstą pagauti kiek sunkoka, nes vokalas plaukia tolygiai su muzikos skambesiu. Norėjosi vokalo iškėlimo, kaip tai padaryta „Солнце” Moonoton remikse. Norėjosi ir rimtesnio tekstų rimo, nes atrodė, jog žodžiai visiškai kertasi su muzikinėmis aranžuotėmis, tačiau po keliasdešimt kartų, kai negali sustoti sukęs albumo, supranti, kad tie niuansai ir yra Ifwe kolektyvo išskirtinumas. Toliau skaityti Ifwe – Вся моя радость [Снегири; 2012] →

Antrasis amerikiečių Chairlift albumas „Something” banguoja nuo energingos paprastos pop muzikos iki sudėtingesnių, Kate Bush melancholijas primenančių, kompozicijų. Tai elektroninis synthpop pasiilgusiems Frou Frou ir Au Revoir Simone minkštumo bei moteriškų vokalų svajingumo.

Tokių radijo hitų kaip „Bruises” ar „Evident Utensil”, džiuginusių debiutiniame albume, čia nebyra kaip iš gausybės rago: tik „I Belong in Your Arms” ir „Amaneamonesia” gali taikyti į masinės auditorijos formatą.

Likę kūriniai labiau neša į indie pievas, kuriose Chairlift nepasiklysta, o ant smilgos suveria skanias įvairių nuotaikų žemuoges ir pagirtinai demonstruoja pop muzikos žanro galimybes. Toliau skaityti CHAIRLIFT – Something [2012] →

Kol Interpol ilsisi, jų balsas Paul Banks rudenį žada pilną antrąjį solinį albumą, o dabar primena, jog dar yra gyvas, ir iškiša penkiatakelį ep „Julian Plenti Lives”.

Toks keistokas rinkinukas, be konkretaus apčiuopiamo koncepto, pagrinde (net trys iš penkių) sudarytas iš instrumentinių kompozicijų: puikų, renginių atidarymams subalansuotą „Perimeter Deactivated” drąsiai galima dėti vietoj bet kurio energingesnio albumo intro; trumputis „Mythsysizer” – kažkoks linkinparkiškas nesusipratimas, amžinatilsio reperio J Dilla to paties pavadinimo kompozicijos interpretacija, kurioje Banksui tikrai trūksta gyvo, nekompiuterizuoto fortepijono ir fantazijos; „Cavern Worship” – neblogas organinis eksperimentas, tinkąs filmo takeliui, tačiau visumoj pastarieji trys instrumentiniai reikalai yra ne tai ko tikėtasi iš Bankso, turinčio gniuždantį baritoną – norisi daugiau balso, nei muzikos. Toliau skaityti PAUL BANKS – Julian Plenti Lives… EP [2012] →

Britų rokeriai toliau žengia kokybiškiausio lyriško nupopsėjimo keliu. Įtariu, death metal gerbėjai jau seniau išbraukė grupę iš mylimiausių gretų, tačiau tuo pačiu Anathema pritraukia naujų klausytojų, kuriems pirmieji kolektyvo įrašai gali įvaryti lengvą šoką. Aš sakyčiau, kad sprendimas žengti atmosferinio progresyvaus roko keliu pasiteisino su kaupu – „Weather Systems” yra albumas, kokio Anathema dar neturėjo. Jie niekada nebuvo tokie lyriški, harmoningi ir subalansuoti plačiai auditorijai, netgi prieš tai pasirodžiusiame coldplėjiškame „We’re Here Because We’re Here” (2010).

Toliau skaityti ANATHEMA – Weather Systems [2012] →

Prieš keletą metų ir mes turėjome tokius reprezentacinius muzikinius rinkinukus „Note Lithuania” ir komerciškesnius „Made In LT: The Best Of Lithuanian Music”, tačiau sumanymai sustojo vietoje, o štai islandai toliau eksportuoja savo atlikėjus ir pateikia jau penktąjį rinkinį pavadintą „Made in Iceland V”.

2008-aisiais startavęs projektas su tokiais melomanams žinomais vardais kaip Emiliana Torrini, Bang Gang, Ólöf Arnalds, Sigur Rós, tęsia veiksmą ir penktojoje kompiliacijoje rodo, jog vis dar turi ką pasiūlyti, kuo nustebinti pasaulį. Toliau skaityti V.A. MADE IN ICELAND V [2012; Iceland Music Export] →

„Rasabasa” mieliau klausyti gyvai nei namie iš įrašo. Koncertuose Rasos vokalas plaukte plaukia ir didžiąją tekstų dalį sudėtinga suvokti. Bet ir nesinori žodinio supratimo, nes tai savotiškas grupės pliusas: kai kitus Lietuvoje angliškai kuriančius atlikėjus norisi išversti ir taip išgauti daugiau originalumo pasaulinėje garsų simfonijoje, Rasos suokimas to visiškai nesiprašo. Vokalas puikiai įsikomponuoja į skandinavišką instrumentų skambesį, įtraukia į kuriamą emociją ir net krūpteli, kai grupės balsas tarpdainyje kažką išberia lietuviškai. Bet čia apie gyvą atlikimą…

Studijoje Toliau skaityti RASABASA : „1.” EP [2011] ir „2” EP [2012] →

Prieš porą metų teko O.Children girdėti vienoje iš Londono Royal Albert nišinėje salėje, kur garso kokybė buvo tokia tragiška, jog nebūtų padėję net jeigu scenoje būtų marširavę U2 ar 70-ųjų sudėties Pink Floyd. Tačiau ir po to ir juo labiau dabar, pasirodžius antrajam O.Children albumui „Apnea”, noras išgirsti juos didelėje scenoje su normaliu įgarsinimu nedingo. Netgi sustiprėjo, nes „Apnea” niekuo nenusileidžia debiutui ir pateikia dar kuokštą dainų, kurias norisi išrėkti kartu su minia. Tiesa pirmasis prieš kelis mėnesius pasirodęs naujo albumo singlas „PT Cruiser” nuvylė ir išgąsdino, tačiau tai pasirodo buvo ne pats geriausias labai gero albumo šmotas. Toliau skaityti O.CHILDREN – Apnea [2012] →