Nesiginčysiu, jei kas sakys, jog tokia muzika jau sugrota prieš n metų ir toks lengvo bliuzo, kantri, džiazo ir lotyniškų motyvų pripildytas albumas gali gimti kas mėnesį, tik reikia sugebėti pasitelkti profesionalių muzikantų komandą. Gi pats Bozas jau seniai išėjo iš kūrėjų gretų ir mėgaujasi atlikėjo amplua.

Vienok, „A Fool To Care” publikuojasi po Boz Scaggs vardu ir yra vienas iš tų įrašų, kuriuos klausant sakai „va čia – tikra muzika”. Be jokių modernių užlankstymų, specialiųjų efektų leidžia tau, paspaudus „play”, gyventi skaniau.

Senas scenos grandas Bozas Scaggsas, pasitelkęs porą balsingų moteriškių – Bonnie Raitt ir Lucinda Williams – duetams ir kitų kūrėjų (tarp kurių jaunesniam klausytojui geriausiai žinomas Richardas Hawley su savo „There’s A Storm A Comin'”) tekstus, įrašė albumą, kuriame vyrauja šiokia tokia stilių maišalynė, tačiau lengvas Bozo tenoras viską švelniai apgaubia ir leidžia šiam įrašui tapti vienu klausomiausiu šiais metais. Toliau skaityti BOZ SCAGGS – A Fool To Care [2015] →

Ir nukritau į paparčių mišką, iš kurio nebegaliu sugrįžti.

Baisiai smalsu buvo, ar pavyks „Garbanotam bosistui” studijiniame įraše išlikti tokiems pat ypatingiems, kaip per gyvus pasirodymus. Ar sugebės išlaikyti tą doorsišką/led zeppelinišką muzikos skambesį ir sujungti jį su išskirtiniu Šarūno Joneikio vokalu. Ar neišsklaidys ta auksinės psichodelinės muzikos laikų atmosfera, į kurią galima susivynoti net nieko nepavartojus?

Į tuos klausimus atsako dar vienas ypatingas šiųmetis albumas iš mūsų padangės atlikėjų – „Above Us” (Virš galvų”). Toliau skaityti GARBANOTAS BOSISTAS „Above Us” [2015] →

Akivaizdu, jog 2015-ieji bus derlingi vertingais lietuvių atlikėjų įrašais, tarp kurių privalo pakliūti ir Alinos Orlovos „88”.

Gaila, jog neteko sudalyvauti gyvame albumo pristatyme, tad atgarsiai apie Alinos „suelektrikėjimą” kiek buvo išgąsdinę, tačiau nerimauti nėra pagrindo.

Studijiniuose „88”-iuose Alina vis dar sava ir iš karto atpažįstama tiek iš vokalo tembro, tiek iš skleidžiamos svajingos, ramios ir lyriškos atmosferos.

Šį albumą kaip ir prieš tai buvusius „Laukinis šuo dingo” ir „Mutabor” prodiusavo Aurelijus Sirgedas. Toliau skaityti ALINA ORLOVA – 88 [2015] →

Džiaugiausi Marko EP  , kur „Apolonas”, „Lipam Lipam” ir „Miesto betonas” leido tikėtis viso lietuviško albumo, nors ir su keistais tekstais apie keistus dalykus. Bet tai nestebino, nes pats Markas ant scenos atrodo keistai, gaivališkai, ateiviškai, lyg tikras Menininkas. Deja, tas atlikėjo originalumas dingsta, kai Markas nestovi klausytojui prieš akis. Tad Marko sprendimas albume „Puzzleman” grįžti prie angliškų tekstų mane tikrai nuvylė.

Po pirmųjų albumo perklausų piktinausi, jog mūsų dainorėliai negeba suraityti tekstų lietuvių kalba ir norėjau skelti iš peties, jog dar vieno angliakalbiško Thom Yorke-Antony Hegarty hibrido pasauliui nereikia, bet pamažu tas pyktis nuslūgo ir „Puzzleman” tapo visai maloniu fonu ausiai. Nors tas angliškas tekstas vis tiek prabėga paviršiumi ir nieko nepalieka, nieko įsimintino nepasako ir visumą skandina panašios (elektroninės vokalinės indie pop/rock) muzikos vandenyne. Toliau skaityti MARKAS PALUBENKA ‎– Puzzleman [2015] →

I’m the beggar who begs forgiveness from a song.

Geri dalykai neprailgsta. Dažnai jų trukmės net pristinga, todėl tenka kartoti iš naujo. Toks man tapo dainininkės, muzikantės ir tekstų kūrėjos iš Danijos Maggie Björklund albumas „Shaken”. Vienuolika nuoširdžių kompozicijų, kuriose pati Maggie akomponuoja verkiančia pedaline havajų gitara (tikiuosi, taip verčiasi pedal steel guitar).

Didžioji albumo dalis sukurta Maggie vykstant iš/į ligoninę lankyti mirštančios mamos, tad „Shaken” atmosfera retai pakyla iki šventiškos ar nerūpestingai nuotaikingos. Greičiau visumą galima apibūdinti kaip susitaikymo su neišvengiamybe, nusiraminimo, tylaus liūdesio ir tarimo sudie artimajam išraiška. Maggie balsas nevirpa, neašaroja – už ją tai daro pirštai, braukiantys gitaros stygas, kurios skleidžiasi lyg gyvos ašaros. Toliau skaityti MAGGIE BJÖRKLUND – Shaken [2014] →

Prieš metus projektas Driezhas, Kristijono Lučinsko ir Ievos Astromskaitės duetas, pristatė „Mėsiją” – kompoziciją, kuri leido tikėtis iš būsimojo ilgagrojo kažko dar tamsesnio, zombiškesnio ir ezoteriškesnio, nei buvo „Gonijoje”. Deja, tik internetu platinamo nepilno albumo „7” kontekste „Mėsijas”, kartu su „Baltosios šaknys”, yra išimtis, o ne teminis vedlys. Rašau „deja” nes tikėjausi kiek kitokio įrašo, tačiau tai nereiškia, jog „7” nevertas dėmesio. Čia Driezhas vėl toks pats etnoelektoninis, neskubrus, subrendęs, paskanintas Kristijono pučiamaisiais, poetiškais Ievos tekstais, kuriuos vėl norisi vadinti „skylė”‘ta lyrika.

„7” – ne antras Driezhas’o albumas Toliau skaityti DRIEZHAS – 7 [2015] →