Kaunas Jazz: HIROMI: The Trio Project. feat. Anthony Jackson &. Simon Phillips (Japonija, JAV)

Visada maniau, kad muzika man labiau gyvenimo fonas, nei turinys. Dar maniau, kad džiazas, kaip muzikinis stilius su savomis improvizacijomis, man yra kiek pernelyg neapibrėžtas, nepagaulus, nepasiduodantis niūniavimui ir kaifavimui. Taip, žinau, kad tai blondiniškas ir ne itin profesionalus požiūris į muziką, bet sąžiningai prisipažinsiu – į melomaniškas, profesionalias diskusijas apie muziką aš ir nepretenduosiu. Šįkart noriu tik aprašyti JAUSMĄ, kurį gali sukelti muzika.

Iki vakarykščio vakaro aš ničnieko nežinojau nei apie japonų pianistę Hiromi Uehara, nei apie „Hiromi trio“, nei apie priežastis, kodėl „Kauno jazz“ festivalio uždarymo koncertas vyko Vilniaus kongresų rūmuose, o ne vienoje iš Kauno koncertinių salių ir t.t. Tiesiog buvau viena iš tų kelių šimtų tą vakarą po darbų sugužėjusių kostiumuotų ponų ir ponių, kurie per ūsą nusišypsojo pamatę į sceną atšokuojančią valiūkiškai nusiteikusią garsiąją šio vakaro žvaigždę. Į koncertą atsivedusio palydovo net paklausiau: kiek jai metų? Sušiauštu kuodu, apsirengusi paprasta maikute, sportbatukais mergiotė atrodė tikrai ne vyresnė nei 16-os. Atsisėdusi prie prabangaus Yamaha fortepiono solidžioje Kongresų rūmų salėje ji atrodė kaip smalsaujanti mergaitė, „besimatuojanti“ prašmatnius mamos aukštakulnius. Galėjai suabejoti, ar savo mažyčiais piršteliais ji apims bent oktavą. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] HIROMI: The Trio Project @ Vilniaus kongresų rūmai, 2013-04-29 →

Iš pradžių net neplanavau, bet kai kelios dienos iki reikalo nugirdau, jog nebėra bilietų, pagavo sportinis interesas. Ko jau ten taip lietuvaičiai veržiasi? Bene žino, kad bus ahujienai? Nebuvo. Bent taip, kad žandikaulis atviptų, kad prie baro brautis nesinorėtų, kad po „Anything Could Happen” namo nesinorėtų. Tiesą sakant, nieko blatno, o širšalas buvo tai nemažas. Tskant suveikė marketingas ir prodiuseriai.

O „Loftas” buvo kimštinis. Tiek nebuvau matęs. Tas pyplas prie pyplo, karštis ir šlaunimis susivijimas tai vežė, nors ir ribojo judesių laisvę bei vertė koncą stebėti priekyje iškeltų mobiliakų ekranėliuose (keista, kad nė vieno video jutūbas iš „Lofto” nerodo). Vyravo tokia nesuvaidinta vienybė, kurioje jaunimėlis mintinai traukė Elės tekstus. Buvau apakęs. Toks jausmas apėmė, kad ją suka be perstojo per mūsų radijas (gal ir suka, seniai beįsijungęs) ir, kad jos dainos tokios gilios, jog nežinoti būtų lyg ir griekas. Momentaliai ir gėda buvo beapimanti, bet mergikė ant scenos su keturių bachūrų kompanija demonstravo tikrai ne pačias žaviausias natas, tai nusiraminau irgi momentaliai.

Toliau skaityti [kaip man atrodė:] ELLIE GOULDING @ Loftas, 2013-04-18 →

Ji atrodė tarsi ką tik atėjusi iš kokio nors šalia esančio biuro. Džinsai, švarkelis, papuošalai. Taip rengiasi moterys penktadieniais. Ministerijose ar didelėse bendrovėse. Penktadieniais taip galima.

Jei senis Leonardas Cohenas būtų moteris jėgų žydėjime, jis būtų Chinawoman. Ir jei ties kuria daina jis būtų atėjęs į sceną, niekas nebūtų nustebęs. Tokie patys ilgi, vienodi, monotoniški ir melancholiški kūriniai. Ta pati harmonija, ta pati dinamika. Kažkaip gražiai. Apie dalykus, kurie toli gražu nebūtinai yra gražūs. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] CHINAWOMAN @ Loftas; 2013-04-06 →

THE P.G. TIP
Make tea.
Make it often, make it willingly.
Influential people like it.
It will give them a good opinion of you, and they will want to help you in return.

(Iš Paul Arden „Whatever you think, think the opposite”)

Prie arbatos galite pasiūlyti ir muzikos:

httpv://youtu.be/PsyF8y6TxnQ
Architecture in Helsinki – B4 3D Toliau skaityti arbatlaikis [4] →

Pradėsiu nuo „Tamsta” klubo. Jis jau seniai nebetalpina visų norinčiųjų ir kokie baldų stumdymo sprendimai bebūtų daromi, tai suveda į ta patį – t.y. jei neturi rezerve staliuko, prasibrauti prie baro ir užsisakyti gėrimo tampa misija neįmanoma. O prasibrovus gali dingti noras išgerti, nes, belaukiant užsakymais užsikrušusių barmenų dėmesio, išalksti ir norisi jau ne gėralo, o ėdesio. Vienok smagu, kad net stovinčiųjų grūdalynėje skrandžio poreikius patenkina nežinia kokiais būdais pro tarpelius nardančios padavėjos (ačiū, Daiva, už bokalą ir stiklą)

21:30 plius dar kelios minutės ir scenos užuolaidos atsitraukė. Kas vyko toliau be to, kad tris-keturias dainas garso operatorius nesuprato, jog vokalistų mikrofoną reikia iškelti, nes girdisi tik trečdalis dainavimo? Vyko maždaug tai, ką galima buvo arba galima ir dabar pamatyti čia. Deja, Kurak internetuose matęs nebuvau, kaip ir atidžiai klausęs, tik turėjau šiokį tokį įsivaizdavimą iš spaudos antraščių, kaip viskas galėtų vykti. Deja (dar kartą), mano vaizduotė su visais įsivaizdavimais ir lūkesčiais liko pasmerkta. Bent tas troškimas išgirsti ant scenos visą Kurak projekte dalyvaujančių vokalistų trejetą liko neišpildytas. Taigi, kaip viskas vyko? Vokalistai, Karolis Ramoška, Markas Palubenka ir Eglė Sirvydytė, keitė vienas kitą, pagrindinis muzikantas Vygintas Kisevičius sėdėjo užu „obuoliuko”, o šalutiniai muzikoriai rankose laikė gitaras ir mušė būgnais. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] KURAK @ „Tamsta” club, 2013-03-15 →