Man visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė. Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ – Vienas [2013] →

Šis albumas – dar ir dar vienas, tačiau nenorėčiau sakyti – eilinis, kartojimas to, kas buvo padaryta dar gūdžioje aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Jei jums tinka kelios apykreivių sintezatorių natos, iki ašarų primityvios melodijos ir kažkur miške pasiklydusį Robert Smith primenantis vokalas – šis albumas puikiai tiks temstančiam vasaros vakarui. Toliau skaityti LUST FOR YOUTH – Perfect View [2013] →

Prieš šešerius ar septynerius metus su Jurga teko padirbėti vieno restorano Naujųjų metų sutikime. Kažkas net išėjo pašokti pagal jos muziką. Dabar net nusišypsojau tai prisiminusi. Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinė jos muzika galėtų skambėti panašiame kontekste ir akivaizdu, kad veik beviltiškai. Tai tik dar kartą įrodo, kad tiek pati Jurga, tiek jos muzika gerokai pasikeitė per šį laiką.

Jau kelinti metai Jurga nesistengia eiti lengviausiu keliu: nekuria melodingo popso, nešmėžuoja „duetuose“, neperdainuoja nuvalkiotų šlagerių. Paskutinieji albumai „+37 (Goal Of Science)” ir “MetroNomes” tikriausiai atbaidė kokį 90% gerbėjų, bet Jurgos tai neišgąsdino. Vien už tai gerbiu šią atlikėją – už tai, kad kaskart, sulaukus naujo albumo, nežinai ko tikėtis. Ji ne tik eksperimentuoja muzikos stiliais, keičia prodiuserius, muzikantus, koncepcijas, bet ir demonstruoja savo kaip kūrėjos brandą, drąsą, laisvumą, nepriklausomumą. Tai galima traktuoti kaip didelį jos kūrybos privalumą, o kai kam – gal ir kaip trūkumą.

Praeito albumo įkvėpimo šaltinis buvo teatras, šį kartą – kinas. „Breaking the Line“ kiekviena daina – lyg skirtingų filmų muzikinių takelių atkarpos. Toliau skaityti JURGA „Breaking The Line” [2013] →

Esu tikras, kad šito disko nepirksiu, ir klausysiu, matyt, nedažnai, bet šitie amerikiečiai, subitavę garso takelį žaidimui „Scott Pilgrim vs. the World” (2010) toliau stebina gebėjimu iš 8 bitų pagrindo išspausti tokį rezultatą, kad klausymo procesas tampa savotišku nuotykiu. Gerai, kad prieš niolika metų tokio pagaulaus skambesio neturėjo mano tetris, bo būčiau, matyt, iki šiol priklausomas nuo žaidiminių konsolių ir Pac-man’o.

Anamanaguchi nėra grynakraujis chiptune’as – vaikinų ketveriukė turi ir gyvus mušamuosius, ir bosinę beigi elektrines gitaras, tačiau čipsinis užtaisas groja pirmu smuiku ir visiškai neįgrista per visas septyniasdešimt kelias albumo minutes. O kai per „Prom night” netikėtai išgirsti dailų vokalą, tai supranti, kad šita kompiuterinė pieva dar turi daug neišbraidžiotų paunksmių ir neatpažintų gėlelių. Toliau skaityti ANAMANAGUCHI – Endless Fantasy [2013] →