Pernai Barry Adamson leido pačiupinėti savo kinematografinius bandymus – parašė scenarijų, režisavo, montavo ir sukūrė garso takelį filmui „Therapist”, o šiemet, po keturių metų pertraukos, pateikia albumą „I Will Set You Free”, kuris vargu, ar ką išlaisvins. Anksčiau jam tai pavykdavo lengviau ir greičiau. Matyt, amžius daro savo: Barry muzikavimas vis sparčiau tolsta nuo noirinio, lynčiškai niūraus, grūzinio, velniško džiazo ir džeimsbondiškų temų. Jau „Back To The Cat” dvelkė lengvu supopsėjimu, o „I Will Set You Free” klausosi dar lengviau ir maloniau, skleidžia šilumą, šventiškumą ir žydi lyg iš prirūkyto rūsio į balkoną ištemptas pražydęs kaktusas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=WUWl2JEGhKs Toliau skaityti BARRY ADAMSON – I Will Set You Free [2012]
Dar vienas pavyzdys, kaip nesuprantamos kalbos vokalas gali virsti puikiu muzikiniu instrumentu. Prancūzų shoegazeriai Alcest naujausiame albume „Les Voyages de l’Âme” trenkia per smegenis savo pilnu fonu ir kontrastingoms nuotaikomis. Viena vertus tai sunkesnio pobūdžio muzika: girdisi black metal palikimas mušamųjų ir gitarų partijose, taip pat žvėriškame trashiniame šauksme. Kita vertus, tai daugiasluoksnė muzika, kuri nuo minėto sunkumo nepastebimai pereina į lengvesnį, melodingą, plaukiojantį shoegazą su lengvu, svajingu, kartais apčiuopiamu, kartais nepagaunamu vokalu.
Garso takelis senam filmui „A Trip to the Moon” („Le Voyage Dans La Lune”, 1902) iš prancūzų AIR. Nežinant, kad tai jie, pradžioje kyla įspūdis, kad kažkas nevykusiai bando kopijuoti Daft Punk „Tron: Legacy” ir 
Kai Grimes pateko 2010-aisiais į 
Nežinau, kaip kitiems, bet man Mark Lanegan patinka labiau, kai jam kompaniją palaiko Isobel Campbell. Taip ir čia: jo balsas, tamsa, nuotaika hipnotizuoja ir įvynioja į melancholiją, bet viskas kiek dvelkia monotonija, kurioje norisi šiek tiek įvairesnių spalvų ir atsvaros waitsiškam baritonui. Kita vertus, „Blues Funeral” – pirmas solinis Lanegano darbas po įžymiojo „Bubblegum”, tad nenuostabu, kad atlikėjo grynumas per septynerius metus prisimiršo.
Jei Stavaris būtų vyresnis kokiais dvidešimt metų, dievaži, šita pora scenoje būtų panaši į Mark ir Brix Smith iš The Fall šeimynėlę. Save jie pristato kaip du žmones – du kolektyvus Tytia Mina Teremina (TMT) ir Verslo Rizikos Rezervas (VRR). Sumanymas pasiteisino – moteriška siela (Tytia-Rūta) išplečia VRR reiškinio galimybes. Taip jie kur kas įtaigiau ir meistriškiau perduoda savo subtilias, tuštybę ar kvailumą niekinančias koncepcijas. Pavyzdžiui, daina Kauno Divertismentas, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka žaviai save įsimylėjusiai idiotei iš Kauno arba kūrinys Sraigtasparnis, kuriame kažkokia verslo klasės sapnuotoja dėlioja savo nuotykių strategijas. Jei tai darytų pats Stavaris, tai nebūtų taip įtikinama ir natūralu. Tytia-Rūta intonuoja išlaikydama Stavario stilių – vis pratęsia žodžių galūnes. Ir bet kokį nusidainavimą jai galima atleisti – jei ji viską darytų „teisingai“, tai jau nebūtų TMT/VRR.
