Super. Tik dabar išgirstas, tai jau nepateks tarp praeitų metų geriausiųjų, o būtų vertas. 76 minutės, 24 kompozicijos, 5 skitai, 1 intro. Kviestinių sąraše tokie veikėjai kaip: B.o.B., Snoop Dogg, T-Pain, Lil Wayne, Busta Rhymes ir dar antra tiek. Kepant po du oficialius albumus per metus, tai pavyzdinis kokybiško hip-hopo rinkinys, kuriame didžiausias respektas už „I Love Music”, „Am I A Psycho ” ir „Fuck Food”. Rock and roll nigga, rock and roll.
httpv://www.youtube.com/watch?v=UTz25sy53Os
I Love Music Toliau skaityti TECH N9NE – All 6’s And 7’s [2011]
Šiais, muzikinio pertekliaus internete, laikais vystosi situacija, kad jau net mylimiausių grupių pavadinimų tiksliai nebeįsimeni, galvoje šmėsčioja tik nuotrupos, todėl iš pradžių pamaniau, kad Ewert And The Two Dragons šiemet išleidžia jau antrą albumą. Ogi, nė velnio, – pasirodo sumaišiau su britais Erland And The Carnival (lengva atskirti, kai prieš akis abu pavadinimai, o be gūgliaus smegenėlės veikia kitaip), kuriuos paliksiu ramybėj ir sušuksiu „OHO!!!, skanumėlis”. Čia apie estų ilgagrojį „Good Man Down”, kurį klausiau neįprastai keistokai. Iš pradžių pirmąjį gabalą „(In The End) There’s Only Love” ir, jau girdėtą anksčiau, antrąjį „Good Man Down”, po kurių vėl grįžau prie pirmo net neužkliudęs trečiojo. Taip ir sukau tuos du pirmuosius gerą valandą. Neįtikėtai fantastiški kūriniai, sakantys, kad tokio smagumo ir gražumo albume vargu daugiau bus, kas buvo iš dalies tiesa.
Skandinavai kaip ir kiekviena šalis turi visą būrį savų saldžiabalsių, kiek verksmingų mergelių, metai iš metų kepančių naujus įrašus. Anna Ternheim, Sophie Zelmani, Lisa Miskovsky, Ane Brun – man jos visos iš tos pačios operos ir visos šiais metais pateikė po albumą, tik Ane Brun su savo „It All Starts With One” šįkart, pabėgusi nuo tradicinio skambesio, nušlavė visas minėtąsias kartu paėmus. Atrodo, ji visada panašiai skambėjo, bet čia Ane Brun, manau, pasiekė savo apogėjų – ji niekada nebuvo tokia trapi ir stipri vienu metu, intymi, paslaptinga ir atvira, šalta ir niūroka. Jos nuogam vokalui antrina toks pat, trapus, minimalus, gyvų instrumentų muzikinis fonas iš fortepijono, akustinės gitaros, styginių ir puikios perkusijos (prie kurios nagus prikišo Per Eklund (Lykke Li, Miike Snow) ir Ola Hultgren (Loney Dear) partijų. „It All Starts With One” yra lyriškas gėris su nepaprastu Ane Brun balsu ir kokybišku kviestinių muzikantų indėliu. Pavyzdinis įrašas, kuriuo nesigrožėti negalima.
Julianna Barwick puikiai nuramina, nuneša ir, kiek luktelėjus, tai vienur, tai kitur pateikia tokių magiškų momentų, kad rodos tuoj įtikėsi suokiančiais angelais. Norėtųsi, kad albumo kūriniai nebūtų atskirti pradžios/pabaigos tyla, o lietųsi be sustojimo, nes kaip bežiūrėtum „The Magic Place” yra viena, ilga kompozicija, kurios pirmųjų minučių temos neypatingai pasikeičia iki pat pabaigos. Amerikietės kūryboje muzikos mažuma, instrumentų fragmentus ir ambientines linijas užgožia vokalinis pagrindas – tai reverberuotas a-capella niūniavimas, tai pilnos sudėties choras. Barwick balso tembras ir technika vietomis labai primena Enya, todėl „The Magic Place” norisi lipdyti keltiškos muzikos (ar bent nuotaikos0 etiketę, bet, pažvelgus kitu kampu, tai daug trapesnis, sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis, dangiškesnis skambesys, kurį ne gėda lyginti kad ir su Bjork vokaliniais eksperimentais. Magiška.
Dar vienas draugas, įsikibęs į parankę paskutiniu metu pasipylusiems mixtape’ams. Daugumą tenka prasukti ir nusisukti, bet šis pakankamai išmoningas, gilus ir platus bei vietomis primenąs pernykštį Grimes perlą „Halfaxa”, kad taip elgtumeisi. Tiesa, miksą „Instrumental Mixtape” Clams Casino išleido metų pradžioje, o po pusmečio JAV leiblas „Type” pavertė jį kiek labiau albumo formatą atitinkančiu įrašu, prie kurio ir siūlyčiau apsistoti. „Instrumentals” mixtape’o bruožai likę dar ryškūs, bet visumai tai labai nekenkia. Kiek vienodas dubstepinis pliaukšėjimų ritmas ir lo-fi nešvara lydi per visą albumą, o aplink juos besisukantys abstraktūs garsai nuolat kinta: raganiškas ūbavimas, vokaliniai ir muzikiniai semplai, elektroniniai efektai, repavimo nuotrupos ir net Bjork balsas kompozicijoje „Illest Alive”. Tad albumo pavadinimas visiškai neatitinka turinio, kuris turėtų patenkinti ir vokalinių eksperimentų ištroškusią ausį. 
Paskutinysis amerikiečių Wooden Shjips blynas, pavadintas „West”, su skaniu psichodeliniu kosminio roko užpilu. Tik septynios kompozicijos, skambančios kažkur aukštai aukštai arba toli toli, nors niekur nedingstančios (o nuolat atrodo, kad nutols negrįžtamai), bet ir nepriartėjančios. Hipnotizuojančios ritmikos fūzuotos garažų gitaros, archajiški sintezatoriai ir kiek apsinešęs vokalas, primenantis amžinatilsį Morrisoną ir „Riders on the Storm”, nuneša ir į senus Laukinius Vakarus, ir į šiandienines dykvietes, kur tarp griuvėsių sklando praeities šmėklų balsai.