Pasiūlė pristatyti. Sutikau, nors dabar gailiuosi. Tiesiog, kartais tie internete nelegaliai neplaukiojantys įrašai pateikia netikėtų, malonių siurprizų. Šis ne toks, nors ir žada įspūdžius iš 1920-ųjų vokiškojo kabareto ir šių dienų naujojo amerikietiško folko. „Susie Asado” iš Berlyno muzika telpa į atlikėjo/kūrėjo su folko rūbais rėmus, tik vargiai sulauks daug liaupsių bei didelės komercinės sėkmės. „Traffic Island” primena mūsiškę dainuojamąją poeziją, kur savos istorijos pasakojamos skambant minimaliam muzikiniam fonui. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad čia tik viena mergina su ukulele dėsto angliškus ir vokiškus tekstus – taip, ji yra, bet yra ir likusi, vyriškoji, grupės dalis, kuri nežymiai reiškiasi pritariamaisiais vokalais, smuiku ir elektrine gitara. Tik jų maža, labai maža.
httpv://www.youtube.com/watch?v=GA8cBhDrNmQ
Autobiography of a Scyscraper
Toliau skaityti SUSIE ASADO – Traffic Island [KOOKmusic; 2011]
Su pirmu grupės singlu „(In The End) There`s Only Love”, pradėjusiu skambėti dar šių metų pradžioje, prieš pasirodant antrajam albumui, jau yra susipažinę ir Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos bei kitų Europos, Meksikos, Brazilijos bei JAV šalių radijo stočių klausytojai. Vokalisto Ewert Sundja, gitaristo Erki Pärnoja, būgnininko Kristjan Kallas ir bosisto Ivo Etti atliekama daina tą kartą prasiveržė į daugelio radijo stočių topų viršūnes.
Jop, čia toks albumas, kurį sukdamas ausinuke gali drąsiai teigti: „aš šūdpopsio neklausau” ir gali nebijoti išduoti grupės pavadinimą, nes dauguma jį paklausę vis tiek iš karto nurašys. Na, nebent kažkas iš tos daugumos (kaip pavyzdžiui Stavaris iš V.R.R.) mėgsta The Fall, kuriuos, matyt, ne atsitiktinai Scumbag Philosopher buvo patikėta šią vasarą apšildyti. Anglų debiutantai su savo nesudėtingu post-punku, kapotu (vyras + moteriškas pritariamasis) dainavimu ir nihilistiškais tekstais iki Mark E Smith valdomo kolektyvo netraukia, bet turi smagių ir labai smagių buitinės filosofijos momentų dainų pavadinimuose (kaip antai „God is Dead So I Listen to Radiohead’) ir tekstuose (pvz.: „Brandon Flowers has forgotten it’s bin day / Chris Martin has a gas bill to pay / Amy Winehouse needs to sort her speeding fine / Will Oldham is looking for insurance online” ir toliau: „Jack White is topping up his phone sim card/ Courtney Love is fixing a bike in her yard / Paul Daniels is cleaning out the toilet pan / Bono’s worrying about his pension plan”).
Vargiai Yannui Tiersenui, net ir kuriant kitokios stilistikos skambesį, koks, pavyzdžiui, sutinkamas „Skyline”, kada nors pavyks pabėgti nuo etiketės „tas, kuris sukūrė garso takelį „Ameilijai iš Monmartro”. Nežinant atlikėjo ir fakto, kad prie albumo dirbo prodiuseris Ken Thomas, šį septintąjį prancūzo albumą galima drąsiai dėti greta AIR, M83 ir kitų paskutiniu metu sparčiai dygstančių elektroninių badroompoperių ar net prie Sigur Ros ir kitų vokalinių bei kiek avantgardinių postrokerių. „Skyline” – kiek nevienalytis, besiblaškantis nuo akustinio prie elektrinio skambesio, labiau panašus į „best’of’ą”, kuriame gerai, kad yra puikių kūrinių: melancholiška „Monuments”, aksominiu vokalu pagardinta „The Gutter”, metalofonu ir vokaliniu choru hipnotizuojanti „Forgive Me”.
Smagu kasmet gauti po tokį ritmišką, šventišką ir dainingą albumą, kur soul ir r’n’b persipynę šiuolaikišku skambesiu tinka ne tik radio topams, bet ir išrankesnei ausiai. Pernai tai buvo britas Plan B su 
Kaip gerai, kad yra The Fall, anadien pamaniau. Pirma, pagal juos galima pasimatuoti, kad praėjo dar vieneri metai. Mat Mark E. Smith kompanija albumus leidžia kaip kokius produktus – vienas per metus ir šita tradicija tęsiasi jau ilgus dešimtmečius. Antra, nuoširdžiai sakau, klausytis The Fall yra vienas malonumas – nereikia jaudintis, kad atlikėjas kažką padarė ne taip ar, kad persistengė. The Fall visada (pri)tinka kaip tas senas nudrengtas, bet neužmušamas puspaltis ar penktą dešimtmetį menantys, niekaip nesudėvimi batai.
Iš Tomo Waitso šiemet tokios svarbiausios žinios: patekimas į rokenrolo šlovės muziejų ir naujas albumas „Bad As Me”. Albume nieko naujo, bet ir nereikia, kad vyrukas pradėtų taikyti į dubstepą. Senas senų knaipių vilkas kartu su gyvenimo palydove, žmona Kathleen Brennan, sukūrė dar vieną alkoholio svaiguliui ir tabako dūmams tinkantį albumą iš bliuzo, džiazo, folko ir rokabilio mišrainėlės. Trylika nevienadienių trumpų kompozicijų, kurios skambės dar ne vieną kartą, ištraukia į dienos šviesą senai pamirštą, bet vis dar mielą širdžiai skambesį, tokį, apie kurį nesakai „dar vienas albumas”, o drąsiai tari: „albumas, kurio vertėjo laukti”.
Išdrįsiu. Visada laikiau, kad gebu objektyviai vertinti Andriaus Mamontovo kūrybą. Nors ir buvau tas apsiverkęs paauglys, ašarojantis per Laužo Šviesą Sporto Rūmuose. Buvau tas jaunas vyrukas gailėjęs Foje išsiskyrimo Vingio Parke. Džiaugiausi Andriaus atgimimu. Supratau, kodėl jis metė grupę, po velnių. Ir gerai! Vertinau jo minties gylį ir genialų muzikos paprastumą, kurį Andrius mums leido pažinti albume Šiaurės Naktis/Pusė Penkių. Mokiausi groti paprastas balades iš nepakankamai įvertinto maestro albumo Visi Langai Žiūri į Dangų. Galiausiai atlaidžiai žiūrėjau į jo pritemptus politinius pastarojo meto hitus.