Bandydamas atsigauti po Andriaus Mamontovo akibrokšto su jo naujuoju albumu, norėjau įrodyti sau, kad sugebėsiu šį savaitgalį susirasti tokios naujos muzikos, kurios nepaleisiu iš ausų. Mane atgaivino ir maloniai nuteikė čekų The Prince Of Tennis darbas Urbi and Orbi. Nors geriausiai šį stilių apibūdintų indie disco apibrėžimas, čia yra kur kas daugiau gėrio nei įprastas švelnus ritmas, papuoštas kiek iškraipytu aukštu vyrišku vokalu. The Prince of Tennis kažkuo mena ankstyvuosius Peter Bjorn and John ar elektroniką pasitelkusius Kings Of Convenience. Gal kažkas juos pavadins dar viena bedroom pop grupe, kaip bebūtų, tai labai kokybiška retro elektroninė – akustinė muzika… Albumas kaip tik sekmadienio vidurdieniui. Jei grotuve užsibuvo kokie nors The Flaming Lips ar The Air, laisvai juos galite pakeisti šia plokštele.
httpv://www.youtube.com/watch?v=MD-dPQrexno Toliau skaityti PRINCE OF TENNIS – Urbi and Orbi [2011]
Prie geriausiųjų (ir liūdniausių, ir tamsiausių) šiųmečių elektronikos darbų galima prirašyti ir vokiečių elektrončiko Apparat albumą „The Devil’s Walk”. Tai savotiškas futuristinės nuotaikos, melancholiškas, subtilus dešimties kūrinių rinkinys. Ambientinė, pripildyta įvairių ausimi sunkiai pagaunamų efektų, elektronika ir gyvų instrumentų potėpiai – kartais vos pagaunami, kartais virstantys į ūmesnį post-rokinį ūžesį – sukuria didžiulės, bet uždaros erdvės įspūdį. O mieliausia ausiai „The Devil’s Walk”‘e – antrojo plano ūkavimai ir vokalinės partijos, tokios verksmingos, paslaptingos, kiek kibernetinės, lyg siekiančios tapatintis su Thom Yorke ir James Blake, bet tuo pačiu išliekančios aparatiškos. 
Niujorke užgimęs duetas The Golden Filter šiemet driokstelėjo šešių kūrinėlių garso takeliu „Syndromes”. Trumpąjį filmuką, gimusį po muzikantų ir Norvegų režisieriaus Kristoffer Borgli bendradarbiavimo, su visų kompozicijų panaudojimu galite pažiūrėti žemiau.
Ši, visiems gerai žinoma britų grupė, toliau žengia savo muzikiniu keliu, kuris nebėra toks mielas ausiai, kaip anksčiau. Labiausiai, matyt, erzina jų pasukimas link linksmos, šventiškos, džiugios, pigios kalėdinės politikos, kurią klausant prisimeni kažką iš melancholiškųjų „Parachutes” ar „A Rush of Blood to the Head” ir tada norisi verkti bei spausti stop.
Po pernykščio „Curtis Lane ep” Active Child pilnas albumas buvo laukiamas, bet lūkesčiai, sakyčiau, patenkinti ne visi. „You Are All I See” talpina savyje tą, jau pažįstamą, bažnytinį dangiškumą, girdėtus sintezatorinius tembrus, bet visos dešimt kompozicijų stokoja išbrandinimo, kažkokio cinkelio, netikėtų aranžuočių, kulminacinių momentų, kuriuos išgirdęs galėtum išspausti vau. Dabar tai tiesiog geras, gražus, melodingas, vokalinėmis partijomis pagrįstas elektroninės muzikos darbas, kuriame norėtųsi daugiau įdomumo ir įvairumo.
Net gerai jau nepamenu kada iš įdėmesnio klausymo akiračio paleidau Oasis: lyg po „Be Here Now”, nes vėliau jie aukštai šokdavo bulvariniais skiedalais, bet ne muzikiniais skambesiais. Tad tos visos peripetijos su broliškomis nemeilėmis ir naujais projektais atsidavė išankstine nuostata, kad geriau jau nebebus. Su tokiu skepsiu pasileidau ir naująjį „Noel Gallagher’s High Flying Birds”, kuris netikėtai užkabino labiau, nei koks ankstesnis broliškos draugystės vaisius.
Amerikietė Erika M. Anderson arba EMA su „Past Life Martyed Saints” debiutavo pakankamai sėkmingai. Toks ganėtinai tamsus folkrokas su geru psichodeliniu prieskoniu ir šiek tiek noizo.