Delsiau rašyti šią apžvalgą. Nors ir naiviai banaliai, manyje kovojo dilema. Ar rašyti apie simpatiją, nors ir gerai užmaskuotą, naciams reiškiančią grupę? Ar rašyti apie jos atliekamą muziką, kuri nors ir naciams prijaučianti, vis tik yra ypatinga? Post-punk laikus menanti, pėdsaką palikusi ir kitus įkvėpusi. Ar rašyti apie įvykį, žiniose nenuskambėjusį, tačiau melomanų širdis sušildžiusį – juk pats ūsuotas ir kaukėtas Douglas Pierce savo grupės trisdešimtmentį nutarė švęsti Vilniuje! Klube Propaganda, kuris, reikia pripažinti, regėjo daugiau žvaigždžių nei mainstryminės mūsų miesto salės.
Nesileisiu į spekuliacijas apie nacizmą propaguojančius Death in June. Pasakysiu tik tiek – jiems tai tinka. Kad ir kiek pykčiau už Douglas Py aprangą scenoje, jis buvo labiau panašus į sveikatą ryte taisantį lietuvį medžiotoją, nei į nacių idėjas propaguojantį gėjų, koks jis iš tikrųjų yra. Mat jis, pasidabinęs kamufliažine apranga, padabinta esesininkų nešiotu galvos apdangalu ir nacių garbintų pagoniškų dievybių kauke, labiau priminė vyrukus, nakčia atvykusius prie ežero žvejoti karšių, nei kokį pavojingą ligotų politinių idėjų skleidėją. Toliau skaityti Death In June @ Propaganda, Vilnius [2011-10-13]
Post-roko albumų skaičius tikriausiai padvigubėja kasmet, tarp senbuvių vis išlenda krūvos negirdėtų pavadinimų, kurių net prisiekę žanro fanai nespėja perklausyti. Anglai Years Of Rice And Salt taip pat gali praslysti, ir, nors čia nerasite jokių staigmenų, tai kol kas geriausia, ką šiemet teko klausyti. Albumas „Nothing Of Cities” lėtai įsuka į kokybišką įprasto poproko gaudesį, kuriam nėra ką prikišti, o viską dar pastiprina puikiai bendrame kontekste įsipaišę trimitai, styginiai ir lengvutės vokalinės apraiškos. Negrūznas, šviesus, pozityvus, gana iškilmingas ir šventiškas darbas, kurį žanro mėgėjai būtinai turi patikrinti. 
Amerikiečiai Pure X išsiskiria erdvumu. Retai pas ką išgirsi tiek tolių, kuriuose klaidžiotų nekoncentruoti, lyg nieko bendro neturintys skambesiai ir palaidas vokalas. Klausytojas lyg traukinio keleivis skrodžia tą erdvę, kuri už lango mainosi, bet iš esmės lieka tokia pati: medžiai kiti, bet visgi medžiai. Taip ir albume „Pleasure”: kūrinys kitas, bet visgi kūrinys, kuris net lėtai besisukdamas be įdėmesnės analizės neturi daug skirtumų. Visur – iš urvų sklindantis suveltas aidingas vokalas, paprasti minimalūs mušamieji, bosas ir purvinais efektais įelektrinta gitara – nors ir šiurpokas, puoštas juodais dūmais, bet malonumas, kuriame man maloniausia dar prieš metus ar du girdėtosios „Easy” ir „Voices”. 
Ketvirtasis japono Kashiwa Daisuke albumas „88” nebeturi to, 
Suomiškai teeiliuojanti suomių grupė Regina pateikia ketvirtąjį albumą „Soita Mulle”. Tiesą sakant, nieko geriau po Reginos 2009-ųjų „Puutarhatrilogia” nesitikėjau: jau ten iš Ilsa Pykäri vokalinių trelių ir gražaus elektroninio dream-pop fono, paremto fortepijoninėmis partijomis, buvo išspaustas maksimumas, o „Saanko jaada yoksi” iki šiol likęs vienas paveikiausių kūrinių, kuriuos girdint nenustygsta visos galūnės.
Brolių Henrik’o ir Philip’o Ekström’ų vardai sako mažiau, nei tas faktas, kad jie buvo pusė The Mary Onettes. Broliukai sukūrė naują grupę Det Vackra Livet, kurios debiutinį albumą išleido gerai žinomas leiblas „Labrador Records” (Acid House Kings, The Radio Dept., Club 8 ir kt.).
Švedijos grupė „Little Dragon” Lietuvoje nėra retas svečias, tad visai tikėtina, kad gal kada išgirsime ir naujojo albumo „Ritual Union” pristatymą. Kol kas klausau namie ir džiaugiuosi, kad jis visai klausomas. Vokalistės Yukimi Nagano balsas gaivus ir lengvas, nors vietomis užmezga sunkiau išpainiojamas eksperimentavimo kilpas. Albumas kupinas svajingo elektroninio pop/soul skambesio, kuris kai kuriuose kūriniuose skamba kiek tuštokai ir nuobodžiai, bet visumoj „Ritual Union” man norisi lyginti su Lykke Li studijiniais įrašais. O tai nėra blogai.