Temos Archyvai: Muzika

SEA EXCHANGE arba COLLIDER ir jų „Strobos EP”

Jau maniau, kad niekada neberašysiu apie shoegaze. Per daug vienodas ir įkyrus buvo pasidaręs. Iki šito reikalo, kuris taip slysta pro pirštus, ausis, kūną, sielą… Kažkoks sunkiai aprašomas ir apibrėžiamas skambesys. Dažniau taip būna, kai tobulas skambesys išgaunamas minimaliomis priemonėmis, čia – atvirkščiai: Sea Exchange neapsiriboja gitariniu dzeržgesiu ir balto triukšmo uždanga. Taip, tai yra, bet šalia ar už… nors, ne, greičiau prieš ir viduje to egzistuoja nepagaunamo vokalo ir daugiasluoksnės muzikos mistika. Tokia nekalta shoegaze ir svajingo pop sintezė, kuri ima tave ir nuneša.

Norit paklausyti? Prašom. Du šiemet išleisti EP. Piratiniai tokie, tad sutinkami pavadintais tai „EP3” arba „Strobos”, o kitas „Ecotone” arba „Schemes”. Toliau skaityti SEA EXCHANGE arba COLLIDER ir jų „Strobos EP” →

[2xflashback:] a-ha: Ending on a High Note tour Vilnius (be foto, be video).


„We’ve literally lived the ultimate boy’s adventure tale, through a longer, more rewarding career than anyone could hope for”.
– a-ha

Prieš koncertą suabejoju ar tik nebus Lietuva pataupius ant kituose a-ha koncertuose matytų projekcijų – sunku patikėti, kad kažką būtų galima projektuoti ant grotų esančių už muzikantų nugarų. Kadangi pasiruošimas po Jurgos pasirodymo užtrunka (apie pusvalandį), pasidalinu nuogastavimais SMS žinute. Gaunu atsakymą: po U2 koncerto manęs jau vis tiek niekuo nenustebintų. Neabejoju, tačiau tuo pačiu prisimenu faktą, jog 1991 metais jie papuolė į „Guinness Book of Records” už gausingiausią mokamą koncertą – kartą Brazilijoje jų klausėsi 198 000 žmonių. Bet aš nerenku faktų. Vienas didelis portalas raportavo, jog „Po dviejų bisų beveik dvi valandas trukusį vakarą vainikavo 9 milijonus muzikos gerbėjų pavergusi daina „Take On Me“, kas, tikriausiai, reiškia, jog buvo panaudota statistika iš skilties „parduoti singlai bei albumai”. Su pavergtųjų skaičiumi tai, žinoma, menkai susiję. Man gi a-ha yra visai kiti dalykai…

Tais „Sony”, „Denon”, „TDK”, SNC (o nesėkmės atveju ir „Tokaido”) kasečių laikais, jų debiutinis albumas „Hunting High and Low” užėmė vieną „Sony” su mėlynai baltu popiereliu pusę. Nereikia žiūrėti į jų diskografiją, kad prisiminčiau, jog jis išleistas 1985 – ant šoninės nugarėlės galėjau tai matyti beveik dešimtmetį. Žinoma, vos tik Lietuvą aplankė lėkštės bei Liucija Baškauskaitė, kuri (iš)mokė mus angliškai, o man asocijuojasi su per Tele-3 rodyta MTV, video kasetėse atsirado ir žymusis „Take on Me” bei „Sun Always Shines on TV”, „Hunting High and Low” ir daugelis kitų, kuriuos vieną dieną pavyko pagauti per „a-ha weekend„.

Jau prasidėjus koncertui, gaunu žinutę: „prie pulto chebra sakė, kad koncertas 1.30-2h valandos, max du bisai, paskutinis „take on me”, o tada visi namo” į ką atsakau: „taip, o priešpaskutinis „the living daylights”, o dar prieš tai „analogue”. Ne, jeigu matėt ankstesnį įrašą „21 daina, kurią galėsit išgirsti a-ha koncerto Vilniuje metu”, staigmenų Lietuvoje nebuvo. Metalinės konstrukcijos už muzikantų nugarų virto puikia platforma vaizdo projekcijoms, mus, kaip ir daugelį europiečių, pasitiko „The Sun Always Shines on TV”, per vidurį balsą leido parodyti „Hunting High and Low”, o viską vainikavo „Take on Me” – hitų trijulė iš debiutinio albumo. Toliau skaityti [2xflashback:] a-ha: Ending on a High Note tour Vilnius (be foto, be video). →

Sostinės laukia XIII tarptautinio akordeono festivalio magija.


Kiekvieną kartą, pasiklausius akordeono koncerto, atrodo, kad šis instrumentas patenkina klausytojo smalsumą ir jaudulį, bet vistiek palieka neatskleistų paslapčių ir neįmintų mįslių šydą. Kokios nematomos jėgos susivienija dvejose dumplėmis sujungtose dėžėse, kad taip masina savo skambesiu? Ir kokias iliuzijas mus priverčia išgyventi tas paslaptingas dėžes valdantys magai- akordeono virtuozai? Kokiomis žvaigždžių dulkėmis kvėpuoja šis žvėris, lygiai taip pat įtaigiai trenkiantis polkos ritmus ir panardinantis į Bacho fugų gelmes, liurlinantis pigias melodijas ir sielą skrodžiantis nostalgiškomis dejonėmis?

Į tai atsakys XIII tarptautinio akordeono festivalio rengėjai lapkričio 9-14 dienomis vykstančios šventės koncertuose. Išgirsime karščiausias akordeono pasaulio naujienas, minėsime jubiliejus, išvysime geidžiamiausius atlikėjus. Ypatingų svečių sulauksime iš Italijos- šalies, kur ne tik gaminami aukščiausios kokybės akordeonai, bet ir sutviska  išskirtinės prabos akordeono žvaigždės. Toliau skaityti Sostinės laukia XIII tarptautinio akordeono festivalio magija. →

Įspūdžiai iš unikalios, Justės Janulytės garso ir vaizdo projekto, premjeros „Smėlio laikrodžiai“

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ pristatė, tarptautinėje scenoje sparčiai garsėjančios lietuvių kompozitorės Justės Janulytės unikalų garso ir vaizdo projektą „Smėlio laikrodžiai” su gyva elektronika bei video, šviesų ir tiulio instaliacijomis. Tai pirmasis didelės apimties lietuvių inicijuotas ir įgyvendinamas kūrinys įtrauktas į europinį didžiųjų šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“. Po premjeros Vilniuje šį projektą numatoma parodyti prestižiniuose Europos festivaliuose: „Huddersfield Contemporary Music Festival“ (Jungtinė Karalystė), „MaerzMusik“ Berlyne (Vokietija), „Imago Dei“ Kremse (Austrija), „Holland Festival“ Amsterdame (Olandija), „Varšuvos rudens“ festivalyje (Lenkija). Toliau skaityti Įspūdžiai iš unikalios, Justės Janulytės garso ir vaizdo projekto, premjeros „Smėlio laikrodžiai“ →

21 daina, kurią galėsime išgirsti a-ha koncerto Vilniuje metu.


Lapkričio 2 d. į Lietuvą antrą ir paskutinį kartą užsuks a-ha. Iki atsisveikinimo turo „Ending on a High Note” pabaigos lieka kiek daugiau negu mėnuo ir pasižiūrėjus playlist’us toje daugybėje vietų, kuriose jie jau buvo, gali prognozuoti, kas (ir net kaip) skambės Lietuvoje. Tad tiems, kas dar neapsisprendė ar eiti ir tiems, kurie apsisprendė ir norėtų nepasišiukšlinti, kai reikės užtraukti kokios dainos žodžius – 21 daina, kurią galėsim išgirsti Vilniuje:

The Sun Always Shines on TV
httpvh://www.youtube.com/watch?v=0FYtIaA2xtE Toliau skaityti 21 daina, kurią galėsime išgirsti a-ha koncerto Vilniuje metu. →

PLAN B – The Defamation of Strickland Banks [Atlantic/679; 2010]

Keistokas šitas albumas. Iš vienos pusės – toks eilinis UK topų šturmuotojas, lyg kokio „X Factor“ dalyvio pasiekimas, iš kitos – vientisas konceptas,  pilnas niekaip neiškrentančių iš galvos motyvų. Pakako kelių perklausų, kad melodijų ir tekstų štrichai nusėstų atminty. Visai, kaip po kokio komercinio, visur leidžiamo hito. Šiuo atveju būtent tai mane ir veža. Galbūt tai bus laikino produkto bruožas (dažniausiai taip būna), bet dienos ir naktys su tokia muzika slysta daug saldžiau.

„Plan B“ arba reperį Ben Drew britai jau pastebėjo po pirmojo debiutinio „Who Needs Actions When You Got Words“ (2006), kuris, mano manymu, buvo ne kas kita kaip eilinis akustinis hip-hopo albumas. Toliau skaityti PLAN B – The Defamation of Strickland Banks [Atlantic/679; 2010] →

SIVERT HØYEM @ Cargo (London), 2010-10-08

Kai svaja išgirsti gyvai „Madrugada” paliko šį pasaulį, teko tenkintis kiek paprastesniu variantu – lėkti į svetimas žemes klausytis aktyviai bemuzikuojančio Siverto Høyemo. Žinoma, tai ne tas pats. Grupė turėjo savo skambesį ir dainas, kurios dar bus klausomos ne vieną dešimtį metų. Amžinatilsis Robert Burås buvo grupės garsas, o Sivertas – balsas. Tad, galima sakyti turėjau galimybę išgirsti visą Madrugados balsą.

„Cargo“ klubas Londone iš pradžių pasirodė per mažas: maniau, kad gerbėjams teks stumdytis ir stiebtis, bet kai nedidukėje salėje susirinko ne daugiau poros šimtų dvikojų, patalpa tapo pati ta tokiam pasirodymui. Daugumos veidai išdavė, kad jie ne vietiniai, dar kai kurių – kad neturi jokio supratimo, kas ir ką čia gros. Akivaizdu, kad britai, turėdami perpildytą vietinių atlikėjų rinką, dideliu susidomėjimu užsieniečių nelepina.

Taigi, „Moon Landing Tour 2010” Londone prasidėjo. Penki muzikantai – Sivertas priešaky – atidarė vakarą su naujausia Norvegijos Pabėgėlių Tarnybai skirta „Prisoner Of The Road“. Toliau skaityti SIVERT HØYEM @ Cargo (London), 2010-10-08 →

Neterminuota ekspedicija po poezijos ir muzikos pievas.

Per keturis didžiuosius Lietuvos miestus keliaujantis audiovizualinės poezijos festivalis “Tarp“ kiekviename jų pristato skirtingą poezijos, muzikos ir vizualizacijų programą. Spalio 21 d. „Insait“ klube festivalio lankytojai susipažins su elektroakustinės muzikos grupe „mmpsuf“, sudaryta iš dainuojamosios poezijos ir psifolko srities žinomos atlikėjos Eglės Sirvydytės bei elektroninėse lankose braidančio muzikos kūrėjo Aivaro Ruzgo.

Kaip gimė elektro akustinis projektas “mmpsuf”? Pavadinimas labai įdomus, ką jis reiškia?

Jei nuoširdžiai atsakyt į šitą klausimą, tai mums atrodo, jog mmpsuf – ne grupė, ir net ne projektas. Tai tam tikra žmonių ir skirtingų kontekstų kombinacija. O pavadinimas tai nieko nereiškia. Onomotopėjiškai: pliumpt, cvakt, švyst.

Džiugu, kad šiemet pagaliau pavyko jus prisikviesti – buvome jau pernai jus įtraukę į “TARP” programą, tačiau nepalankūs vėjai tąsyk neleido sudalyvauti. Kas pasikeitė per šiuos metus?

Mums irgi džiugu šiemet dalyvauti festivalyje. Per šiuos metus pas Pranzą kambary įrašėm albumą. Albumėlį. Turėtų netrukus pasirodyti www.mmpsuf.lt

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Ft86P3rGlCM

Įdomu kiek metų esate muzikinėje scenoje ir kaip tai suvokiate – kaip misiją, tam tikrą kelią, tiesiog mėgstamą užsiėmimą?

Greičiau kaip kelionę, ekspediciją, neterminuotą.

Kokią reikšmę užima tekstas jūsų kūryboje? Kas inspiruoja pirmiau – garsas ar žodis?

Įvairiai. Galbūt dažniau pirma gimsta garsas. O tada sąmonėje pabunda vaizdas, jausmas, asociacija.

Nepaisant to, kad “mmpsuf” tekstai kuriami Eglės, yra poetiški, tačiau jie ir gana socialūs – apie gyvūnų teises, globalinius reiškinius. Kiek tai svarbu jūsų pačių kasdieniniame gyvenime?

Visa, kas svarbu kasdienybėje, anksčiau ar vėliau išsitransliuoja per muziką. Tai neatsiejama. Galiausiai tai, kas tūno kažkur gerokai giliau, – – – taip pat įgyja savo garsinę/prasminę formą. Kas tai bebūtų – socialinės, globalinės temos – visa turi savo kasdienišką, bet reikšmingą pavidalą.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=KIb2q9P9XO0

Egle jau keletame interviu esi klausiama, kaip atkeliavai iš dainuojamosios poezijos, akustinės scenos į elektro akustinę plotmę. Ar pati tai jauti kaip pokytį ar kaip nuoseklų priartėjimą prie kitos formos? O gal iš tiesų niekas ir nesikeičia (nors ir nepanaiegiamai tekstai nebe lietuvių, o anglų kalba į mus prabyla).

Pokytis yra nuolatinis, proceso dalis, neišvengiamybė. Visa visa ateina, išeina, didėja, traukiasi, mąžta, šyla, šąla. Viskas kinta. Vidinės transformacijos subtilios, bet matomos. Bet jaučiu, jog jos labai nuoseklios, kažkoks toks artėjimas, kelionė į. Myliu garsą – įvairias jo formas, jo kontekstualumą, kinematografiškumą, jo galią pažadinti protą ir širdį.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=MfNFB0rHpwg

Aivaras jau ne pirmą kartą groja “Tarp” festivalyje – tai su grupe “Avaspo”, tai kaip atskiras atlikėjas, dalyvaujantis poezijos jam sesijose ir pan. Tačiau abiems teko ne kartą stebėti festivalį, prie jo vienaip ar kitaip prisidėti. Kaip manote, kokia geriausia niša (ar sąlygos) skatintų poezijos, muzikos, vizualiųjų menų kūrėjus bendradarbiauti?

Susitikti, pasikalbėti, įsimylėti, kurti. O kalbant apie nišas, tai galbūt kartais tereikia tinkamos konsteliacijos tam susitikimui, ar tinkamo susitikimo tąjai konsteliacijai. Ir kas čia žino, kurs kurį įtakoja – dangaus kūnai mus, ar mes – dangaus kūnus. Linkim festivaliui geros konsteliacijos, užgimimų užkulisiuose.

Kartu po žodžius braidė:
Aurelija Dūdaitė ir Gabrielė Labanauskaitė