Sizhukong
Džiazo festivalis nėra pati politiškiausia vieta, tad penktadienį taip ir nepaaiškėjo, kuri Kinija yra tikroji. Mūsų dėmesiui pristatytas Taivano kolektyvas, ir vien šis faktas jau buvo labai įdomus bei vertas atėjimo į koncertą. Rusų dramos teatro salė – daug pilnesnė ir daug aktyviau nusiteikusi, nei ketvirtadienį. Jau du pliusai koncertui nė neprasidėjus.
„Sizhukong“ – gana gausus, bet kuklus koletyvas. Subūrė jį pianistė Yuwen Peng, kurią galbūt dėl nepatogios savo sėdėjimo vietos (nors tai buvo pretenzinga antroji eilė) mačiau mažiausiai. Akys, o ir ausys, niekaip nepaleido dviejų tradiciniais sau, o mane visiškai pribloškusiais instrumentais apsiginklavusių muzikančių, kurioms visai neblogą kompaniją sudarė medinių fleitų asas. Būgnininkas atrodė ir elgėsi bene labiausiai „vakarietiškai“, nors vienintelis europietis sekstete buvo bosistas. Toliau skaityti Vilnius JAZZ 2010 flashback: Sizhukong.
Keisto pavadinimo rusiškas kolektyvas iš Čeliabinsko, prieš porą metų persikraustęs į Maskvą, savo kelią pradėjo prieš penkerius metus kaip duetas. Dabar gi „Встреча Рыбы“ atrodo kaip solidus kolektyvas: muzikantų skaičius scenoje dažniausiai nenukrenta mažiau šešerių, o dar du prikišę trigrašius lieka už kadro. Visų veidai jauni, kaip ir 2007-aisiais pasirodęs albumas „Танцы около“ – toks kupinas jaunatviškos energijos ir manymo, kad jie turi, ką pasakyti, ir žino, kaip tai daryti. Visgi, nebuvo tai kažkas toookio, ką norėtųsi kartoti keliolika kartų be perstojo. Nors kai kas galėjo užstrigti ties „Post“, „R.E.M.“ ar „Тонем“.
Nick Cave bei jo išprotėję vyrukai vėl kelia vėliavą ir šaukia – žilė galvon, velnias uodegon! Tą patvirtindami jie pasidabina kvailais romėnų karių kostiumais su nepridengtomis sėdimosiomis. Ima į rankas nežinia kokio atgrubnagio derintas gitaras ir skelia psichodelinį bliuzą. Dainuoja dainas apie apgailėtiną į šeštą dešimtį įžengusio vyro realybę. Čia nėra jokios galimybės prigulti šalia žavios jaunos merginos ar vėl nuryti saldžią pirmosios meilės seilę. Tad šį kartą nieko romatiško, tik karti niūri ir juokinga tiesa: “My baby calls me the Loch Ness monster/Two great big humps and then I’m gone”.
Nėra ką daug pasakoti, tiesiog reikia imti ir žiūrėti. Galima žinoma ir tik klausyti. Tik tokiu atveju, t.y. be vaizdo, bus prarandama veik pusė įspūdžio.
Šį albumą įsigijau tais laikais, kai Tilto gatvėje dar veikė plokštelių parduotuvė. Tada vienu ypu ZONA atvežė visą „partiją“ panašios muzikos vinilų, kurie rado savo vietą mano kolekcijoje. Buvau laimingas iki padebesių lėkdamas su T.V. SKY namo. Ir jau vien dėl to šis albumas man yra nostalgija.
Noblesse Oblige atradau gerokai stogą stumtelėjusiame festivalyje Drop Dead, kuris įvyko kažkokioje paralelinėje Vilniaus erdvėje. Šis festivalis pažėre daugybę negirdėtų bei nematytų grupių ir atlikėjų, tad Noblesse Oblige yra vieni jų. Grupei užlipus į sceną pamaniau: šitie nuobodylos tuojau skels flamenko padažu ištepliotą gotiką, kaip banalu tai bebūtų. Tačiau jau po pirmos dainos susigėdau ir savo žodžius atsiėmiau. Nei flamenko, nei gotikos.
Yra, buvo, buvoja muzika prie kurios nuolat grįžtu. Tokia, rodos, neypatinga, bet kaskart pateikianti dar nematytų spalvų. Oba, galvoju, kaip aš šito praeitą/užužpraeitą kartą neužklausiau? Nagi, nagi… taip ir knebinėju albumą po pusmetį, bet ir tada dar nedingsta jausmas, kad jame slypi krūva neatrasto. O tokie požymiai turėtų būti tikrai kokybiško ir nevienadienio albumo.