Sunku tuo patikėti, bet nuo to laiko, kai pasirodė Sufjan Stevens albumas „Illinois” praėjo jau penkeri metai. Sunku, nes per tiek laiko, atrodytų, pasikeičia visa pop atlikėjų karta – nuo pirmo hit singlo iki žinučių apie jų apsilankymus psichiatrinėse ligoninėse arba suėmimus už narkotikų laikymą. O kur dar bendras muzikinis triukšmas, tūkstančiai naujų atlikėjų… Žinoma, taip galima svarstyti tik nežinant, jog 2005 darbas „Illinois”, greta Antony And The Johnsons „I Am a Bird Now”, buvo tų metų muzikinių albumų top3. Prie progos puikūs reitingai atbuline data buvo priklijuoti ir ankstesniems Sufjan Stevens darbams: „Michigan”, „Seven Swans”. Ir jau buvo visiškai nesvarbu ar Sufjanas ką nors įrašinėja ar ne – jeigu neįrašinėja, būdavo puiki proga parašyti apie tai, kad jis neįrašinėja. Galiausiai, kiek publikacijų ir interviu sulaukė jo 5o valstijų projektas (pradedant „Michigan”, „Illinois” Sufjan Stevens žadėjo įrašyti po albumą apie kiekvieną JAV valstiją) – kiekvienas pirstelėjimas buvo aprašytas. Toliau skaityti Sufjan Stevens – All Delighted People EP [2010, Asthmatic Kitty].
Temos Archyvai: Muzika
Arcade Fire – „The Suburbs“ [2010, Merge].
Kai galvoje pradedi dėlioti pavadinimus, supranti, kad „Arcade Fire“ yra dalyko vadinamo indie priešakyje. Na, kas dar? „Animal Collective“? „Xiu Xiu“, „Deerhoof“, „Coco Rosie“ ir panašūs su kone kiekvienu darbu sugeba šmėkštelėti metų pabaigos geriausiųjų -tukuose, tačiau vargiai tuo pačiu sulaukia rimtesnio masių palaikymo. Tad nenuostabu, kad iš atitinkamų nuotaikų šešėlio pasirodantis trečiasis „Arcade Fire“, laukiamas springstant seilėmis ir daužant į tuščias lėkštes peiliais bei šakutėmis.
Kai prieš porą mėnesių (?) „The Suburbs“ anonsavo to paties pavadinimo singlas ir jo B pusė „Month Of May“ tegalėjai kramtyti šakutę – tai nė iš tolo nebuvo panašu į „No Cars Go“. Panašiu metu pasirodęs „We Used To Wait“ nuteikė viltingai, bet tada jau išvis nebežinojai ko gali tikėtis galutiniame rezulte, kuris, pasirodo, „The Suburbs“ atveju ir yra pats svarbiausias. Toliau skaityti Arcade Fire – „The Suburbs“ [2010, Merge].
ALINA ORLOVA – Mutabor [Monaco; 2010]
Sako, jau antrą savaitę tai perkamiausias lietuviškos muzikos albumas „Bomboje”. Turbūt tai turėtų džiuginti? Ir visgi, po „Laukinis šuo dingo„, po žiniasklaidoje plačiai aprašytų sėkmingų pasirodymų Rusijoje, Prancūzijoje, Anglijoje tikiesi vėl ryškaus žingsnio į priekį, kaip buvo nuo lyrinių baladžių prie „Dingo”.
Albumą anonsavęs singlas „Šilkas” nuteikė tikrai taip – įdomu, gražu, neįprasta, vokalo ir aranžuočių eksperimentai – tęsiami. Bet singlas – tai viena kregždutė, o kaip dėl viso pavasario? Mano kuklia nuomone – gerai, bet ne puikiai. Klausyti tikrai malonu, tikrai yra ką (nors „Šilkas” ir labai gožia kitas dainas, jos jaukinasi sudėtingiau), bet jeigu tikėjausi, kad „Mutabor” bus trečias žingsnis, tai greičiau antras su puse, o gal net su ketvirtadaliu. Nes – pirma, tekstai pradeda nykti, tiksliau – lieka tik jų trupiniai, po vieną ar pusantro posmo. Toliau skaityti ALINA ORLOVA – Mutabor [Monaco; 2010]
O.CHILDREN – O.CHILDREN [Deadly People; 2010]
Ketveriukė iš Londono, rodos, tik paleido pirmąjį savo albumą „O.Children“, o skamba jis lyg būtų ištrauktas iš senų roko grandų kolekcijos. O.Children kaži ar taps populiaresni už Sisters Of Mercy, bet jei šiandien pasiūlytų kas rinktis tarp šių grupių, ramia sąžine nueičiau pakaifuoti kartu su O. Children ir, matyt, akis išvertęs spoksočiau į vokalistą Tobi O’Kandi (anksčiau kvailiojusį nieko vertoje grupėje „Bono must die“). Kol kas niekaip negaliu įtikėti, kad šis liaunas ir aukštas juodaodis, iš išvaizdos luptas reperis, greta trijų baltaodžių muzikantų traukia tokiu baritonu, kad kūnas eina pagaugais.
O. Children pavadinimas nugvelbtas Toliau skaityti O.CHILDREN – O.CHILDREN [Deadly People; 2010]
MERCURY 2010 nominantai
Taigi, jau turime šių metų Mercury nominantus:
Biffy Clyro ‘Only Revolutions’
Villagers ‘Becoming A Jackal’
Corinne Bailey Rae ‘The Sea’
Mumford & Sons ‘Sigh No More’
Paul Weller ‘Wake Up The Nation’
Wild Beasts ‘Two Dancers’ Toliau skaityti MERCURY 2010 nominantai
POSITIVUS 2010 @ liepos 16-17, Salacgrīva
Dvi saulėtos (lyg užsakytos) festivalio Positivus dienos prabėgo, nusinešdamos lenkiantį prie žemės karštį ir gyvos muzikos įspūdžius. Nesinori pasakoti, kad pirmąją dieną tūsinosi apie 17 000, antrąją – 19 000 lankytojų; kad scenų buvo lyg devynios – gi esmė sutilpo į pagrindines dvi; kad maisto buvo tokio, jog viso neišragausi; kad techninių nesklandumų buvo ne vienas; kad nuostabus paplūdimio kampelis Salacgrivoje netapo po visko sugriautas ir, kad tokio atlikėjų pasirodymo punktualumo neteko dar sutikti.
Papasakosiu, kaip pirmąją festivalio dieną lengvai apsiforminę pradėjome nuo lietuvaičių Happyendless. Klausytojų nebuvo sausakimša, bet žiūrint į baltai pasipuošusius šėlstančius vyrukus negalėjai nekinkuoti į ritmą. Vokalisto buvo gaila dėl to šiaurietiško parašiutininko kostiumo ir žliaugiančio prakaito, bet publika jų indėlį įvertino. Toliau skaityti POSITIVUS 2010 @ liepos 16-17, Salacgrīva
RASPUTINA – Sister Kinderhook [Filthy Bonnet; 2010]
Esti pasauly grupių, kurios reikalingos tik tam, kad per jas tam tikros asmenybės galėtų reikšti savo idėjas. Šios asmenybės atsiriboja nuo kitų grupės narių įtakos, o pakeitusios idėjinę koncepsiją labai lengvai keičia ir grupės narius. „Mauras atliko savo darbą – mauras gali eiti“. Garsiausias tokios filosofijos sekėjas ne kas kitas kaip Trentas Reznoras iš legendinės neva industrial grupės Nine Inch Nails. Panašiai ir su Rasputina – per 19 egzistavimo metų grupėje išliko tik Melora Creager, pati kadaise ragavusi pakeleivės duonos su tokiais kolektyvais kaip Nirvana ar Marilynu Mansonu.
Ji įkūrė grupę kaip savo dvasinį buduarą, kuriame sukabinti svyruoja vaiduokliški korsetai, nuo sienų žvelgia šimtmečio senumo nuotraukos ir išdidus aukso amžių menantis karalienės Viktorijos atvaizdas, o naktis sklaido primirštus kolonijinės Amerikos istorijos puslapius. Toliau skaityti RASPUTINA – Sister Kinderhook [Filthy Bonnet; 2010]
Dovana džiazo gurmanams – PORTICO QUARTET (16 d., Vilnius) +3 kvietimai.
Pradėjęs karjerą nuo pasirodymų tiesiog gatvėje, šiandien ketvertukas iš Londono Portico Quartet atsiima prestižinius apdovanojamus kartu su tokiomis grupėmis kaip Burial, Radiohead ir kt., įrašinėja savo muziką legendinėje Abbey Road studijoje (joje dirbo daugelis muzikos žvaigždžių, tame tarpe – The Beatles) bei sutraukia minias gerbėjų į savo pasirodymus.
JACK WYLLIE (saksofonas, elektronika)
DUNCAN BELLAMY (mušamieji)
MILO FITZPATRICK (kontrabosas)
NICK MULVEY (hangai)
Tačiau dvidešimtmečiai jaunuoliai visiškai nepanašūs į kaprizingas žvaigždes: „primenantys menų koledžo absolventus, be didelių išsišokimų ar eksperimentų, groja neskubų, ramiai tekantį džiazą. Jų ilgokos meditatyvinės kompozicijos, atsargus švelnumas, beribė akustika daug ką gražaus primena – ir meditatyvines Steve‘o Reicho kompozicijas, ir australų Triosk šalčiu pritvinkusias gelmes ir net malajiečių gamelaną. Tačiau čia svarbus ne tiek platus asociacijų spektras, kuris iškyla mintyse klausantis šio londoniečių kvarteto, o emocija – sunkiai žodžiais nusakomas liūdesys dėl viso to, kas nyksta, traukiasi, ko nebelieka…” Toliau skaityti Dovana džiazo gurmanams – PORTICO QUARTET (16 d., Vilnius) +3 kvietimai.