Kas per daug, tas nesveika. Antony Hegarty (iš Antony And The Johnsons) per trumpą laiką pasisvečiavo pas Bjork, Marc Almond, Matmos, Lou Reed ir kitus, bet jam negana. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad kitiems negana jo šlovės, kurią neša jo vardas. Ne išimtis ir Andrew Butler (Antony draugelis), sukūręs kvailo pavadinimo projektą „Hercules & Love Affair“, kur minėta persona – Antony – atlieka pagrindinį vokalinį vaidmenį. Nebūtų nieko nuostabaus, jei ne faktas, kad tai elektroninės šokių muzikos projektas, kurį reikia klausyti garsiai intelektualaus tūso metu, užsimetus „ratukų” „padvale”, klube ar pritemdytam kambary belaukiant seksualinių mažumų atstovo vizito. Taip, Hercules & Love Affair tokio paties pavadinimo albumas labiausiai tiks gėjų klubo atmosferai.
Neturiu nieko prieš tokius: dažnai pats tokiu būnu, dažniausiai dėl tokių pupulių kuriamos geros muzikos – tokios kaip ši.
Hercules & Love Affair dar per anksti vadinti geriausiu 2008-ųjų šokių albumu, tačiau jis tikrai bus tarp geriausiųjų. Lengvas, minkštas, švarus leteksinių rūbų disko, atkeliavęs iš New Yorko, nukelia į septintąjį – aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kai patefonuose sukosi Bee Gees “Stayin Alive”/“Night Fever” ir Ottawan „D.I.S.C.O.“, o šiuolaikinės house ritmo priemaišos apdorotos dydžėjaus/prodiuserio Andrew Butler (nieko apie jį nežinau) ir palaimintos vieno iš DFA Records savininkų Tim Goldsworthy (daug bendro su LCD Soundsystem, UNKLE, The Rapture ir greit pasirodysiančiu nauju Cut Copy darbu) skleidžia šiltą ir optimistišką nuotaiką. Tik Antony vibruojantis vokalas prideda liūdesio ir sugražina į realybę, kur ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Nėra tokios muzikos atgaivinimas ypatingai novatoriškas,- čia visa galva priekyje vėl tie patys švedai: Melody Club su „Music Machine“ dar 2002 parodė, kaip šiandien turi skambėti tikras electro/disko, Sally Shapiro „Disco Romance“ dar užpernai pasėjo 80-ųjų šokių aikštelių nostalgiją, o panaši (turiu omeny Antony ir elektronikos sintezę) vokalinė ir muzikinė tematika bei nuotaika aptinkama ir J.Somervillio „Home Again“ (2004).
Taip, Hercules & Love Affair dainų aranžuotės 100 procentų neatitinka standartinės disco (post-disco, Eurodisco, Italo-disco) kūrinio formulės (jos įvairesnės, įdomesnės, ne visai įprastos šokių muzikai), bet manau, kad labiausiai visus kabins būtent jau paleistas singlas „Blind“, kuris yra paprasta kokybiška popsūcha ir, kuris, matyt, suksis visą ateinančią vasarą. O ne ką prasčiau nei „Blind“ hipnotizuoja įžanginė „Time Will“, kurioje Antony vis narplioja sau aktualią temą „I cannot be Half a Wife”; desperatiškai sugniuždanti “You Belong”; ant batų storais padais kniaukianti „Hercules’ Theme“; „Raise Me Up“ su ryškiomis Groove Armada „Superstylin‘“ triūbomis” ir santūri, neišsišokanti “This is My Love”.
Prie Antony vokalinių gebėjimų albume prisideda dvilytė DJ/juvelyrė Kim Ann Foxman ir transeksuali dainininkė Nomi, kas šiek tiek pažeidžia albumo muzikinį vientisumą, nes pvz. po “Blind” man visiškai nesiklauso moteriška “Iris”, bet tai, matyt, pozityviai veikia visos ketveriukės libido.
Taigis, turime Antony and friends disco įvalkale. Kas toliau? Norėčiau, kad jis vėl grįžtų pas Michael Cashmore.
http://www.myspace.com/herculesandloveaffair
http://www.herculesandloveaffair.com/
Pritariu, albumas geras. „Švari” muzika.
paklausomas gali buti čia.
tipo parsisiunti is linkomanijos ir apzvelgineji?:))
tipo pries tai nusiperku uz 30 lt. is cia http://www.music-wow.com/shop-item_details.php?t=a&id=EMI%2012667
arba po to.
ofca, davai draugaujam, pupuli
kada anthony prades leisti savo solinius o ne projektinius albumus.??? gal jis nekuria?
man regis apie tai čia jau kažkur minėta, bet:
„Antony and the Johnsons’ recording „The Crying Light” will be released in Autumn 2008, at which time a schedule of new perfomance events will be announced.”
kvailesnes recenzijos nesu skaites. turi buti labai neispruses ir aklas, kad sakytum, jog tai yra visiskai elektronine muzika.
jei teko klausyti daugiau muzikos is DFA leiblo, tai turetum suvokti, jog tai labai daug apie gyva instrumentala. viskas nuo bugnu leksciu iki tu paciu labai disco muzikai budingu puciamuju cia yra itin gyva. nu disco yra, beje, ne tik geju klubu muzika. prasom paziureti, kas darosi Vilniaus klube Woo arba kokia muzika kai kuriuose demesio vertuose podkestuose.
mano manymu Hercules and Love Affair yra labai vykes reikalas. o ir Anthonis cia labai tinka prie sito sunkaus space skambesio.
as labai patarciau nevertinti muzikos pagal kitus projektus. toki nuokrypi pavadinciau paprasciausiu konservatyvumu.
o Antony and the Johnsons yra projektinis ar solinis Antonio variantas?
prie ko cia kita DFA muzika? ne leiblo koks aprašymas gi čia, o konkretaus albumo, kuriame nieko nematau gyvo dėl savo aklumo.
disco aišku ne tik gėjų muzika, tačiau mano ir mano draugų pupulių mėgstamiausia, o mes visi esam gėjai
amigo, keistas tavo klausimas. čia lyg paklausti Nick Cave and Bad Seeds yra Cave solinis ar projektinis vriantas. manau greiciau grupinis.
na va, graziausiai! DFA prie to pacio, jog Hercules and Love Affair pasirase su jais. ir tai labai daug turi bendro su pacio leiblo muzikine stilistika. jei atidziau isiklausytum i tuos pacius LCD Soundsystem ar James Murphy bei Tim Sweeney remiksus bei ju DJ setus, suprastum apie ka kalbu. cia yra viskas apie punk, funk ir disco.
manau, gerbiamasai, esat truputi per daug prisirises prie savo tradicinio ir uzdaro pasaulio, tad apzvelginet tokios muzikos jum nelabai tinka.
beje, albumo prodiuseris – Tim Goldsworthy, vienas is dalis LCD Soundsystem ir DFA. tai vat paciam ir bendrumas.
tikrai patariu kita karta labiau pasidometi, apie ka rasot.
pjaunasi kritikai… nu palaukit, paklausysiu ir ash sita albuma… :D
jei kritikai čia pjautūsi, jie kalbėtų iš esmės, konkrečiai ir konstruktyviai nepateikdami tokių vertinimų kaip „kvailesnės recenzijos..”, „muzika gėjams, negėjams” ir „esat toks bei kitoks..”.
Offca, ir marš į Woo.
e, as tiesiog paklausiu – ar tu skaitei apzvalga kuri yra sitame puslapyje? man atrodo ten aiskiai uzsiminta ir apie DFA, ir apie Goldsworti, ir abieju sasajas su hercules albumu, bet apzvalga tai nei apie Dfa, nei apie jo savininkus.
Misiukoni, eisim i Woo abu, nes galiu nesuprast ar ten gyvai gros ar mirusiai.
as ne is taves ats tikejaus o is rymeikio :D
:) Projektas – laikinas dalykas. O kiek pamenu, Antony (atsiradus „Antony And The Johnsons”) visą laiką dirba su tais pačiais muzikantais, tad.. „The Johnsons”, tai ankstyvųjų „Blacklips” transformacija pagerbiant mistinį veikėją – transvestitą-prostitutę Johnson. Už gerus darbus, matyt :)
Nesupratau, kuo čia dėti pupuliai, bet albumas puikus. Turbūt geriausias mano šių metų atradimas.
Ačiū!
prasukau keleta kartu sita albuma. gali buti, kad tam itakos turi zinomas vardas, bet yspudis toks, kad butent „time will” ir „blind”, kuriuose dainuoja antonis, yra stipriausi gabalai. ypac pirmasis, is karto uzvezantis ir, tarsi, leidziantis tiketis puikaus albumo, deja… nesakau, kad sudukas, bet, su visa pagarba sokiu muzikai, nenoreciau jo isvysti tarp metu geriausuju.
kita vertus, ash, matyt, irgi priekurtis, bo nelabai ka gyvo sitam albume girdejau :)
Kadangi esu senas ir ispruses, tai man cia viskas skamba taip, kaip pries dvidesimt metu skambejo Inner City. Nieko naujo neisgirdau.