Žymų Archyvai: eilėraščiai

VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Ar bandei kada eiti kita ledo puse? Ne? O aš pabandžiau. Tiesa, ne viena ėjau. Ėjau kartu su Vytauto Stankaus eilėraščių lyriniu herojumi. Pabandžiau ir supratau, kokia to ledo kita pusė slidi.

Einu, o šalia manęs slidinėja ir vienišas herojus. Ne, ne vienišas – vienišasis. Šis žodis daug talpesnis, nes „vienišieji prasideda / … / tame tarpe / kur lieka delnus suglaudus“*. Ar bandei kada sudėti delnus, meldžiantis vienišumui? Ar pajutai, kaip tarp delnų malda pradeda kaisti? Aš pajutau, o pakeleivis guodžia:

parodyk kur skauda –

papūsiu.

Pirmoje knygos dalyje visi eilėraščiai persmelkti skaudančio vienišumo. Apima jausmas, jog į tave visąlaik įsmeigtos geliančios vienatvės akys. Ji tave kviečia ir vilioja dieną – naktį, miegant ar būnant dviese „atskirai mintimis ir slanksteliais / rankom apglėbus kelius“. Ji budi šalia. Ji nepalieka… Toliau skaityti VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse” →

EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” (The Banks Of Noon)

Kultūra (kt.), Literatūra, , , , , ,

Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“

Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.

Emily Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Toliau skaityti EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” (The Banks Of Noon) →

Laimėk knygą: RAMUTĖ SKUČAITĖ „Aš – eilėraščių knyga”

Redakcijos skiltis, , , , , ,

Leidykla “Nieko rimto” G. mažiausiems ir poetiškiausiems skaitytojams dovanoja dar vieną Ramutės Skučaitės  eilėraščių rinktinę „Aš – eilėraščių knyga”.

Knyga beveik nauja. Beveik, nes mano pavartyta, paskaitinėta, pasigrožinėta. Vis ta vaikystės nostalgija, kurioje Skučaitė paliko savo įspaudą.

Rinktinę sudaro trys dalys: pirmoji deklamuoja apie pasakas, sapnus, atgijusių daiktų potyrius, antroji – vedžioja po muzikos pasaulį, o trečioji dalis – tai eilėraščiai-mįslės, kurių atsakymas pateiktas turinyje. Pusantro šimto puslapių knyga papuošta šviesiomis trijų dailininkių, Sigutės Ach, Erikos Minkevičiūtės, Linos Eitmanytės-Valužienės, iliustracijomis.  O pati tekstų autorė apie knygą atsiliepia šitaip:

Toliau skaityti Laimėk knygą: RAMUTĖ SKUČAITĖ „Aš – eilėraščių knyga” →