Vilniuje, Kauno g.3 A, visai šalia „Geležinio kablio“ klubo, praėjusių metų rudenį buvo atidarytas šiuo metu vienintelis sostinėje veikiantis džiazo muzikos klubas „Jazz kablys“, kurio iniciatorius – žinomas džiazo muzikantas, saksofonininkas, Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas. Apie šį klubą, jo perspektyvas, džiazo muzikos kultūrą Lietuvoje Gediminas Kajėnas kalbasi su klubo įkūrėju Petru Vyšniausku.
Esate naujojo ir šiuo metu vienintelio džiazo klubo Vilniuje iniciatorius. Kaip gimė mintis įkurti šį klubą?
Klubas „Jazz kablys“ įkurtas praėjusių metų lapkričio 4 dieną. Tokio klubo idėja gyvavo jau senai. 1977 metais visai netoli nuo dabartinio džiazo klubo buvau pakviestas groti „Gintaro“ viešbučio restorane. Ten muzikavau beveik 4 metus su kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu, dar 1972-aisiais Lietuvoje pastačiusiu roko operą ,,Jesus Christe Super Star“, iki šiol neprilygstamu bosinės gitaros virtuozu Vladu Lyku, fantastišku gitaristu ir kompozitoriumi Arūnu Miniumi, genialiuoju pianistu Baliu Žiūraičiu, kurį vėliau į savo ansamblį pasikvietė Dizzy Gillespie. Pirmoje dalyje visada grodavome instrumentinį džiazą, bosanovą, bliuzą, mainstream’o muziką.1982 metais muzikologas Liudas Šaltenis pakvietė mane rengti oficialius džiazo muzikos vakarus (tam buvo sudaryta ir meno taryba) „Neringos“ kavinėje. P. Vyšniausko džiazo kvartetas kituose kraštuose „prisiplėšęs“ visokių prizų, o Maskvoje vykusiame tarptautiniame džiazo konkurse apdovanotas laurais, po nepilnų dvejų metų buvo išspirtas iš „Neringos“… Taip grūdinosi džiazas.
Taigi, po 28 metų susiklosčius palankioms aplinkybėms, ponams V. ir B. Juzelskiams sutikus duoti patalpas, o muzikos ekspertui V. Vaitkui tas patalpas užpildžius instrumentais bei garso aparatūra, man nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik sukviesti artistus ir pripildyti patalpas nuoširdžiais muzikos garsais.
Iš kur tiek drąsos imtis šios iniciatyvos tokiu metu? Juolab, kiek pamenu, iki šiol Vilniuje veikusių džiazo klubų likimai visi tragiški. Kokių galimybių šiandien yra tokiam nekomerciniam projektui gyvuoti?
Mano draugas, pasaulinio lygio grafikas, dailininkas, medalių meistras P. Repšys yra pasakęs: „Kurkite ir nieko nebijokite!“ Beveik sutinku su šia mintimi, tik esu dievobaimingas.
1983 m. buvome išvyti iš „Neringos“, nes nevykdėme ,,piatilietkos“ plano, žmonės nieko nevalgydavo, negerdavo tik klausydavosi… O reikėdavo groti po 4 valandas per dieną, 12 koncertų per 6 dienas už 120 rublių algą. Ir dabar man akyse stovi vaizdas, kai ateinu į „Neringą“ groti, o persirengimo kambarėlyje koncertiniai marškiniai ir kelnės tiesiog stovi sugipsuoti nuo išpilto prakaito per vakarykštį koncertą.
Kalbant apie mėginimą džiazo klubui išsilaikyti šiais laikais, žinoma, užduotis nėra iš lengvųjų, bet Jūs tik pasiklausykite kas jau įvyko per 3 mėnesius nuo klubo atidarymo. Muzikantai vis dar sutinka koncertuoti be jokio atlyginimo! Su tokia komanda galima kalnus nuversti, bet meno užduotis nėra griauti, o atvirkščiai – sujungti. Džiazo klubas įkurtas ne sau, o žmonėms susitikti, pasiklausyti muzikos, pabendrauti, pritraukti jaunimo. Klube planuojamos rengti edukacinės programos, susitikimų vakarai su iškiliomis asmenybėmis.
Kai man sako, kad „Jazz kablys“ įkurtas pavojingame stoties rajone, atsakau, kad mano dantys neišmušti, paakiai nespalvoti, nors gyvenu šiame rajone beveik 15 metų ir tuo tik džiaugiuosi. Kiek čia garbingų ir kilnių žmonių gyvena… Beje, klube jau lankėsi europarlamentaras prof. V. Lansbergis, Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas, Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, aktorius J. Budraitis, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, prof. O. Balakauskas, prof. B. Kutavičius, prof. J. Domarkas, prof. A. Budrys, JAV, Didžiosios Britanijos bei kitų valstybių ambasadoriai, prof. A. Bumblauskas, prof. P. Repšys, Lietuvos nacionalines filharmonijos, Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovai, prof. V. Juozapaitis, prof. V. Prudnikovas ir kt. Net prof. P. Geniušas sutiko koncertuoti, jam išskirtinėmis teisėmis buvo atvežtas baltas rojalis. Beje klube galima išgirsti vienintelius rytų Europoje „Hammond“ vargonus. Tad prastas stoties rajono garsas ataidi dar iš sovietinių laikų, kurie oficialiai pasibaigė prieš 21 metus, bet mūsų galvose yra dar likę nemažai to „brudo džiazo“.
Kokia šio klubo koncepcija? Į kokią džiazo muziką ketinate orientuotis?
Visi džiazo klubai, kurie sunyko, neturėjo ilgametės strategijos. Buvau kviečiamas į jų atidarymus, bet niekada į uždarymus…
Mūsų klube skambės plataus spektro muzika. Taip pat kartą per mėnesį rengsime pokalbius-koncertus su ryškiomis asmenybėmis ir ne vien tik iš džiazo pasaulio, nes juk improvizuoja ne tik džiazo muzikai, bet ir aktoriai, dailininkai, o ir visi gyvenantys šioje planetoje.
Kaip minėjau, muzikantų noras groti yra didžiulis. Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, turiu visą būrį talentingų mokinių. Jiems taip pat atsiveria galimybės pasirodyti šio klubo scenoje. Visus koncertus ketiname filmuoti ir jie bus rodomi per informacinius kanalus, tad turėsime ir archyvą, kuris pamažu kaupiasi.
Ar klubo scena bus skirta daugiau Lietuvos muzikantams, užsienio atlikėjams ar bendriems tarptautiniams projektams?
Kol kas mūsų biudžetas yra lygus nuliui. Viską darome savo iniciatyva, jokio atlygio už tai negauname. Bet dvasinis pasitenkinimas nemažas. Kaip minėjau, šis klubas įkurtas ne sau, bet žmonėms. Jei žmonės ateis, klubas gyvuos, jei neateis, klubas mirs.
Klubas tik pradeda savo veiklą. Kokiu dažnumu vyks koncertai?
„Jazz kablyje“ koncertai vyksta kiekvienos savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį nuo 19 val., o po jų galima ir „jam session“ pagroti. Kartais ir aš sau leidžiu tokį malonumą.
Na, o apie klubo virtuvę pasakysiu tik tiek: per savo kaip artisto gyvenimą teko susipažinti su nemaža dalimi pasaulio šalių virtuvių – Australijos, Japonijos, Izraelio, JAV, Kanados, Europos valstybių. Teko pietauti, vakarieniauti su daugelio valstybių karaliais, prezidentais, ministrais. Buvau nustebintas Lichtenšteino princesės nuoširdumo ir paprastumo, kai ji dalyvavo mano koncerte, o po jo ir vakarienėje. Beje, ji, kaip ir Anglijos Karalienė Elžbieta II, puikiai išmano džiazo muziką. „Kad taip mūsų Prezidentė“, – pagalvojau, – būčiau laimingas“. Tad noriu pasidžiaugti, kad tokios geros virtuvės, tokio skanaus maisto kaip džiazo klube ,,Jazz kablys“ niekur nerasite. Tai yra aukščiausia klasė!
Apie artimiausius koncertus „Jazz kably“ skaitykite www.jazzkablys.lt
Kaip apskritai vertinate šiandieninę Lietuvos džiazo sceną?
Šiandien Lietuvos džiazo sceną vertinu labai gerai. Palyginus su tuo, kas vyko prieš 30 metų ir to, kas yra dabar, skirtumas milžiniškas. Kaip diena ir naktis.
Jau nebeprisimenu visų savo mokinių pavardžių… Vienas net Berklio (JAV) džiazo akademiją baigia, kiti stažuojasi Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje. O aš stažavausi Plungėje, prie lempinio radijo stengdamasis pagauti Amerikos balso transliuojamas džiazo laidas uždarytoje teritorijoje kurią vadino Sovietų Sąjunga. Tada mūsų gastrolės judėjo viena kryptimi – į rytus – Krasnojarskas, Jaroslavlis, Maskva, Ufa ir t. t. Šiandien –Tokijas, Niujorkas, Vankuveris, Paryžius, Londonas…Yra skirtumas?
Dabar mūsų studentai turi reikalingos literatūros ir informacijos tiek, kad jau per kraštus varva. Kadaise aš turėjau vieną vienintelę firmos „Melodija“ išleistą L. Armstrongo plokštelę, kurią sukdamas 33.5 greičiu taip nuzulinau, kad iš jos nieko neliko…Yra skirtumas?
Šiandien jaunimas gali pirkti aukščiausios klasės muzikos instrumentų. Aš galėjau groti tik su Leningrado ,,guzikų“ fabrike padarytu saksofonu ar Vokietijos Demokratinės Respublikos –„Weltklange“ firmos iš prastos skardos išlankstytu instrumentu… Yra skirtumas?
Sovietmečiu 1968 metais per stebuklą įvyko pirmasis ir paskutinis džiazo festivalis Elektrėnuose. Šiandien vyksta apie 10 džiazo festivalių. Tais laikais, jei atvažiuodavo koks užsienietis į Lietuvą, KGB neleisdavo prie jo net prisiartint. Panašų jausmą nesenai patyriau viešėdamas pasaulinėje Ekspo parodoje Šanchajuje. Anuomet užsieniečiui buvo galima iš Vilniaus tik į Trakus, ir niekur toliau, o šiandien kokie dar Trakai? – Karibai, Jamaika, Vanuatu, Trutututu ir Tratatata… Yra skirtumas?
Todėl man pikta, kad šiandien yra zyziančių, pykstančių, mykiančių… Džiaukimės. Tas džiaugsmas yra čia, būtent čia, Lietuvoje, o ne ten už kalnų, už girių ir marių.
Bernardinai.lt
Ką tik baigėsi Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija – graži tradicija minint teatro dieną. Esu tikra, kad kai kas iš teatro mylėtojų stebėjo šią ceremoniją gyvai, kai kas — tiesioginę transliaciją per televizorių, tad, daug į turinio subtilybes nesileisiu, tik, prieš surašant visas nominacijas, norisi pagirti šiųmetinių apdovanojimų renginio scenarijų ir režisūrą.
Pirmiausia, matyt, reiktų prisipažinti, kad nors ir esu gan reta „Keistuolių teatro“ lankytoja, vis tiek manau , kad šis teatras yra šaunus. Tai yra, bene, vienintelis teatras, kurį myli visi: nuo pačių mažiausių „Geltonų plytų kelio“ gerbėjų, bohemai prijaučiančių paauglių iki mūsų tėvų, kurie su didele nostalgija prasuka vis iš naujo „Brėmeno muzikantų“ takelį. Manau, didžiausia „Keistuolių teatro“ paslaptis glūdi tame, jog jie stato gražius, muzikalius, žaismingus spektaklius, neapkrauna žiūrovo intelektualiomis sapalionėmis, nepriverčia pasinerti į psichoanalizes ir kitą kontempliacinį šlamštą. Į „Keistuolių teatrą“ žmonės traukia atsipalaiduoti, pramogauti, pasikelti nuotaiką, todėl jis toks patrauklus ir mylimas publikos, todėl jis jau daugiau nei trisdešimt metų nenuvilia savo ištikimų žiūrovų.
Naujausias Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno” tęsia siekį judesiu perteikti egzistencines žmogaus patirtis. „Kai bandai žodžiais išreikšti šokio spektaklio turinį, yra didelis pavojus, kad tai skambės pernelyg abstrakčiai, apibendrintai arba tiesiog banaliai. Be abejo, tiek turinys, tiek vidinė spektaklio dramaturgija yra labai svarbūs, bet tai nėra istorija, kurią galėtum papasakoti”, – teigė choreografas.
Mano pažintis su jaunu režisieriumi Artūru Areima prasidėjo prieš porą metų toje pačioje „Menų spaustuvėje“, stebint Michalo Walczako „Kelionė į kambario vidų” pastatymą. Jau tada buvo pastebima, kad Areima nesistengia eiti lengviausiu keliu. Pasirinkęs gan neteatrišką pjesę, jis padaro kažką manieringą, o kartu stebuklingą. Nesukuria šedevrą, bet sukuria teatrą, kokio šiandien dažnai pasigendi repertuaruose. Tad nusprendžiau R.Tumino auklėtinio, A.Areimos, iš savo akiračio artimiausiu metu nepaleisti.
Tarp Rusijos Auksinės kaukės nominantų – dar vienas lietuviškas motyvas: Chabarovsko teatro spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš”.
PRAKEIKTIEJI
Jau šį ketvirtadienį, gruodžio 9 d., „Eko laboratorijos” dirbtuvėse, A.Jakšto g. 9, Vilniuje, startuoja atvirų durų dienos „Perdirbtos Kalėdos”. Tris ketvirtadienius iš eilės (gruodžio 9, 16 ir 23 d.) nuo 14 iki 19 val. „laboratorijos” lankytojus pasitiks „Eko laboratorijos” komanda, pasirengusi pakeisti nusistovėjusį požiūrį į dovanų pirkimą.