Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

TVÄRVÄGEN – THIS RIVER SO RED [2015]

Antrasis švedų multiinstrumentalisto Henrik‘o Öhberg‘o projekto Tvärvägen instrumentinis albumas. Gražesnis, vientisesnis už pirmąjį, tačiau toks pat, garso takelį primenantis, darbas, kuriam pastiprinti norisi kinematografiškų vaizdų.

Vienas vaizdas jau yra – titulinei albumo kompozicijai „This River So Red” susuktas klipas leidžia suvokti, jog kūrėjas Tvärvägen muziką įsivaizduoja derint prie daug tamsesnių tonų, nei jo klausytojas. T.y. šiuo atveju – aš. Man „This river so red” yra vientisas vasaros šiltų dienų (blogesniu atveju – vakarų) kvapo dvelksmas. Iš lietuviškų pievų gėlių, iš skandinaviškų tirpstančių ledynų ašarų, iš europietiškos meditacijos ir levitacijos, Toliau skaityti TVÄRVÄGEN – THIS RIVER SO RED [2015] →

[VDFF:] GIMME SHELTER (1970; rež. Albert Maysles, David Maysles, Charlotte Zwerin)

There were four births, four deaths and an awful lot of scuffles reported.

Oho, kiek dar daug ko mes nežinome apie gyvas legendas. Žinoma, iki „Gimme Shelter” pamatymo man nė į galvą nebūtų atėjusi mintis gūglinti „per kurios grupės koncertą žuvo daugiausia gerbėjų”. Po šio filmo padariau tai. Ir The Rolling Stones nėra rekordininkai, bet čia nesvarbu kiek ir per ką. Dokumentinis „Gimme Shelter” rodo realius kadrus iš vieno gausiausio hipių laikų koncerto, kurio sumanytojai ir pagrindinės žvaigždės buvo Rollingai.

1969-ųjų pabaigoje Rollingai nusprendė trinktelėti atsakančiai – netoli San Francisko surengti nemokamą, gastroles JAV vainikuojantį koncertą, kuris į muzikos istoriją pateko ir kaip muzikos šlovės bei galios, ir kaip tragedijos ženklas.

Filmo pradžioje mes matome kaip Rollingų teisininkas skambina kam reikia, kad koncertas įvyktų, kaip sprendžiamos Toliau skaityti [VDFF:] GIMME SHELTER (1970; rež. Albert Maysles, David Maysles, Charlotte Zwerin) →

NATHANIEL RATELIFF & THE NIGHT SWEATS – Nathaniel Rateliff & The Night Sweats [2015]

Pelenės istorija. Vaikinas, augęs prie teliko, rodžiusio tik vieną kanalą, be jokio (nei laidinio, nei belaidinio) telefono, žuvus tėvui metęs mokyklą ir patraukęs uždarbiauti, klausęs tėvų muzikos įrašų kolekcijos (kuri ir suformavo ne ypatingai modernios muzikos įtakas), nes kitokios tiesiog neturėjo, nors norėjo, ir kartais brazdinęs sena mamos gitara, šiandien tapo žmogumi, įrašiusiu gabalą „S.O.B.”, apie kurį siaubo karalius Stephenas Kingas pasakė taip: If this doesn’t get you up and shaking your ass on a Friday afternoon, you’re dead.

Kingas teisus. Nathanielis Rateliffas ir nauja jo muzikantų kompanija The Night Sweats šokdina baisiai smagiai. Toliau skaityti NATHANIEL RATELIFF & THE NIGHT SWEATS – Nathaniel Rateliff & The Night Sweats [2015] →

JACK HIGGINS „Erelis nusileido”

Iki pasaulinę šlovę pelniusio romano „Erelis nusileido” (The Eagle Has Landed) Jackas Higginsas, kurio tikrasis vardas yra Harry Pattersonas, per metus parašydavo dvi tris knygas. Skirtingais slapyvardžiais, nes jo agentas teigė, jog skaitytojai netoleruos ir tikrai palankiai nevertins tokio produktyvumo. Jackas rašė ir rašė – „Erelis nusileido” yra jo trisdešimt kažkelintasis romanas, po kurio pagaliau jo pavardę (netikrąją) ėmė linksniuoti greta Johno le Carré‘o ir Alastairo MacLeano.

Ir šiandien, po keturiasdešimt metų po pirmojo išspausdinimo, „Erelis nusileido” įtraukia į savo alternatyvios istorijos žaidimą ir nepaleidžia iki paskutiniojo puslapio.

Pirmasis knygos skyrius užkabino, tačiau ir kiek suerzino: skaitytojas susitinka su rašytoju Džeku Higinsu, kuris atokiame Anglijos kaimelyje ieško medžiagos apie seną jūrų kapitoną, tačiau netikėtai po vienu antkapiu aptinka paslėptą kitą, su užrašu, teigiančiu, jog čia Antrojo pasaulinio karo metais palaidoti keturiolika vokiečių karių, žuvusių mūšyje. Rašytojas  Toliau skaityti JACK HIGGINS „Erelis nusileido” →

GEM CLUB – In Roses [2014]

Amerikiečių chamber pop muzikos grupės Gem Club antrojo ilgagrojo „In Roses” pernai galima buvo ir nepastebėti. Kritikai liaupsėmis jo neapipylė, metų albumų topuose taip pat nešmėžavo, bet kad jau veik metai „In Roses” laikosi mano ausinuke, tai prieš paguldant dulkėti į lentyną, norisi jį šiek tiek dar apkalbėti.

Antrasis Gem Club albumas niekur nenutolsta nuo pirmtako „Breakers” – toks pat melancholiškas, intymus, asketiškai minimalistinis, liūdnai gražus, sukurptas iš tų pačių, fortepijonas+violončelė+vokalas, ingredientų.

Ir dar ta, visaapimanti, depresyvi atmosfera. Toliau skaityti GEM CLUB – In Roses [2014] →

[kinas:] THE ETERNAL ZERO / EIEN NO 0 (rež. Takashi Yamazaki; 2013)

Argi bailys taptų kamikadze?

„The Eternal Zero / Eien no 0” („Amžinas nulis”) gimtojoje Japonijoje tapo vienu lankomiausiu visų laikų filmu. Nesunkiai galima rasti informacijos, jog per seansus žiūrovai liejo ašaras. O ir Japonijos kino meno akademija neliko juostai abejinga – skyrė aštuonis apdovanojimus, tarp kurių tiek už geriausią filmą, tiek už geriausią režisūrą ir vaidmenį. Vakarai į visą tai atsakė kalbomis apie atsigaunantį Japonijos militarizmą, žiniomis, jog japonų premjeras Shinzo Abe palankiai atsiliepė apie filmą dėl to, jog Naoki Hyakuta, knygos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius, yra geras šio draugas, o filmo siužetas buvo narpliotas ir išnarpliotas taip, jog atsiskleistų visas fabulos netikroviškumas.

Pabėgant nuo abiejų Perl Harboro įvykių pusių norisi pasakyti, jog „The Eternal Zero” nėra kažkas ypatinga kino istorijoje. Toliau skaityti [kinas:] THE ETERNAL ZERO / EIEN NO 0 (rež. Takashi Yamazaki; 2013) →

[kino trumpuliai:] DANIEL SOUSA

Daniel Sousa. Tokiais inicialais pasirašinėja ir vienas iš Marvel komiksų herojų, bet šįkart aš ne apie pramanytą, o apie realią asmenybę. Sousa, pats studijavęs piešimą ir animaciją, jau gali savo patirtimi dalintis su kitais. Tą jis ir daro – moko kitus animacijos meno. Tiesa, pats jis per penkiolika metų sukūrė ne tie ir daug, tačiau kai kurie „trumpuliai” tikrai verti dėmesio. Kalbu ne tik apie 2012-aisiais Osakaru nominuotą „Feral”, bet ir ankstesnius jo animacinius filmukus, kuriuos visus galima pažiūrėti internete. Įspūdinga animacija, sukurpta iš ranka pieštų paveikslų, karpinių, fotografijos ir man ypač patikusio šešėlių žaismo.

Pirmasis mitologinis darbas „Minotaur”:

Toliau skaityti [kino trumpuliai:] DANIEL SOUSA →

LEON SOMOV & JAZZU – ISTORIJOS [2015]

prisigeriu lietaus lašų ir vėl blaivausi

Neslėpsiu, laukiau iš Leon Somov & Jazzu (ne, vis dar nežinau, kaip ištarti tas dvi zz) išskirtinai lietuviško albumo. Nes pagal „Mano” (Am-Boy remiksą) buvo egoistiškai šokama ne kartą (o viskas manooo), po to – romantiški, mintinai deklamuojami „Muzika Tu” ir „Tik Pasilik” iš „Updated” rodė, jog duetas gali būti nauju vėjeliu lietuviškos eilėdaros padangėje. Iš esmės jis tokiu ir tapo, tačiau pastaruoju metu ėmė pūsti ne į tą pusę. O to priežastis, matyt, bus Leono daugiadarbystė: Monikos Linkytės šefavimas, Eduardo Gimenez’o albumas „Viento”, bendri reikalai su Vidu Bareikiu, Freaks On Floor albumo „Life” prodiusavimas, o kur dar visokie featurinimai, tad ne nuostabu, kad Leono ir Jazzu asmeninės „Istorijos” stokoja ypatingumo ir brandos. Toliau skaityti LEON SOMOV & JAZZU – ISTORIJOS [2015] →