Atrodo, filosofija užsiima tiesa, bet gal ji tėra fantazija, ir atrodo, kad literatūra užsiima fantazijomis, bet gal ji sako tiesą.

Viena iš kartu po Portugaliją keliavusių knygų. Smagu tuo pačiu skaityti ir buvoti aprašomoje vietovėje. Tiesa, italų rašytojo Antonio Tabucchi romane „Pereira liudija” tos Portugalijos ne per daugiausia – pagrinde kelios Lisabonos gatvelės, vienas paplūdimys ir šiek tiek prisiminimų iš Koimbros. Taip, nedaug ten geografijos ir panoramų, tačiau 1938-ųjų Portugalijos politinė atmosfera perteikta nepriekaištingai autentiškai ir literatūriškai stilingai.

Pasakojama istorija pateikiama lyg vieno žmogaus liudijimas, todėl kiekvienas skyrius prasideda ir baigiasi žodžiais „Pereira liudija”. Pereira – „Lisboa” laikraščio kultūrinės skilties redaktoriaus, kuris stengiasi nesivelti į politines peripetijas (šalyje tuomet įsigalėjo diktatoriaus Salazaro režimas), neypatingai jomis ir domisi, Toliau skaityti ANTONIO TABUCCHI „Pereira liudija” →

Greit jau dovanų pirkimo metas. Ta proga norisi pastebėti ir perspėti pirkėjus, jog kuo toliau, tuo atidžiau reikia dairytis po knygynus, nes gali nutikti taip, kad įsigysite jau skaitytą knygą. Tiesa, šįkart ji gali būti kitu pavadinimu. Štai vienas pavyzdys – kaip „Nimfomanės užrašai” virto „Nepasotinamąja”. Gerai, kad tokių knygų neperku, nes pirmiau minėtųjų stovi kiti pavadinimai.

Šį mėnesį pirmoje vietoje atsidūrė „Varnų puota” – G.R.R. Martino ciklo „Ledo ir ugnies giesmė” 4 knyga, kuri jau pradėta ir, matyt, po poros savaičių liks tik apraudoti, kad jau baigėsi.

„Varnų puota“ – tai ketvirtoji George’o R. R. Martino istorinės fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ knyga.

Joje kuriama šiurpi karo nuniokoto krašto atmosfera, o veiksmas daugiausia sukasi apie Karaliaus Uostą. Ten karaliumi paskirtas devynmetis berniukas Tomenas, o visą valdžią užgrobusi jo motina – karalienė regentė Sersėja. Įtikėjusi kitados jai burtininkės išsakyta pranašyste, jog valdžią iš jos paverš kita karalienė, jauna ir graži, Sersėja nusprendžia pražudyti Tomeno žmoną, karalienę Mardžerę iš Tairelių giminės.

Ir pačiame Vesterose, kur maitlesiais varnais karas pavertė daugybę žmonių, rezgami nauji sąmokslai, sudaromos naujos pavojingos sąjungos ir visi keršija visiems, ypač negailestinga keistoji Akmenširdė – pilkoji moteris, vadovaujanti bastūnams. Tačiau šioje varnų puotoje svečių daug, tik nežinia, kam iš jų pasiseks išlikti gyvam. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, rugpjūtis – spalis] →

“Mano draugas Megrė” (orig. Mon Ami Maigret) – ne pats stipriausias Simenono kriminalinis romanas su žymiuoju komisaru Megrė, parašytas 1949-aisiais, kai rašytojas gyveno JAV.

Knygos siužetas turi porą Megrė romanams nebūdingų detalių: pirma – komisaras iš lietingojo Paryžiaus persikelia dirbti į saulėtą Porkerolio salą Viduržiemio jūroje ir, antroji – Megrė turi “prielipą”, Skotland Jardo inspektorių Paiką, atvykusį į Prancūziją susipažinti su legendiniais Megrė darbo metodais. Abu vyrai kartu vyksta į salą tirti nužudymo žmogaus, kuris prieš mirtį skelbėsi esąs geras komisaro draugas.

Bylos tyrimas vyksta kiek padrikokai, be augančios įtampos, be įtikinamo gyvumo, be Megrė būdingo ryžto ir niūrumo. Verčiant puslapius neapleido jausmas, jog Simenonui sėdint Arizonoje buvo sudėtinga įsijausti į provansišką atmosferą, alinantį karštį ir retą brizą. Nors gal aš klystu? Gal Simenonas specialiai sukūrė tokį tekstą, kuris tik patvirtina pirmajame skyriuje išsakytą pastebėjimą pokalbyje su Paiku: Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Mano draugas Megrė” →

Karin Alvtegen. Norėjau susipažinti su ja. Gi ši švedė verčiama intensyviai ne tik į lietuvių kalbą. Susipažinau. Ir lyg išsirinkau ne patį prasčiausią jos romaną – „Dingusi”. Tačiau bendras įspūdis liko labai vidutiniškas.

Plona vienos dienos skaitymo storumo knygutė paraleliai seka dvi istorijas. Viena pasakoja, kaip Sibila, vienturtė turtingų tėvų dukrelė, kenčia nuo tėvų netinkamo auklėjimo, antroji sukasi apie iš tėvų kontrolės ištrūkusią jauną moterį – tą pačią Sibilą, kuri valkatauja Stokholmo gatvėse. Sibila žino visokiausių būdų, kaip prasimanyti maisto, gėrimo ir nakvynės. Vieno tokio „prasimanymo” metu ją apkaltina žmogžudyste, tad be išgyvenimo „smagumo” Sibilei tenka slapstytis nuo policijos ir narplioti jai užkartą nužudymą.

Žinoma, Sibilė viską išsiaiškina ir viskas baigiasi laimingai. Lyg kokiame šabloniniame Mary Higgins Clark romane. Šiek tiek veiksmo, šiek tiek jausmų, pagimdytų moteriško lengvumo plunksna. Kuriami siužeto Toliau skaityti KARIN ALVTEGEN „Dingusi” →