Viena romantiškojo norvegų dueto Kings of Convenience pusių Erlend Øye išleido antrąjį solinį albumą „Legao”, kuris ir pradžiugino, ir nustebino. Nustebino, tiesa, ne visai gerąja prasme.
Prieš porą metų Erlendas persikraustė pagyventi į Sirakūzus ir pernai išleido nuostabiai vasarišką itališka kalba įdainuotą singlą „La Prima Estate” – tai sufleravo, jog solinis įrašas gali pateikti ne vieną staigmeną ir tikrai, pateikia. Visų pirma – regis. Ko ko, bet to iš Erlendo, net prisikvėpavusio viduržemiško oro, nesitikėjau. KoC niekada nestebino įmantriomis aranžuotėmis ar muzikiniu sudėtingumu, tačiau UB40 primenantis regis…?!
Prireikė ne vienos perklausos, kad regiškas ritmas („Fence Me In”, „Say Goodbye”, „Peng Pong” ir kt.) nebedraskytų ausų. Toliau skaityti ERLEND ØYE – Legao [2014]
Žiauriai gerai. Ta prasme – ir žiauriai, ir gerai. Kitaip “Kardų audros”, trečiosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė” knygos pora žodžių neapibūdinsi. GRRM savo plunksna (ar klaviatūra) pamosavo taip, kad kartais jam norėjosi stiprokai spirti į minkštąją. Jei pirmojoje knygoje galvą padėjo vienas pagrindinis veikėjas, tai trečiojoje tokių buvo ne du, ir ne trys – kardai čia švytravo be paliovos ir ne kartą atrodė, kad visi vieni kitus išžudys ir nebebus kam sėsti į Geležinį sostą.
Nesu Iano McEwano fanas, nes jo klampų rašymo stilių jau, manausi, pažinęs, ir jau iš anksto žinojau, kad šio anglo tekstą skaityti lengva nebus. Neklydau. “Šeštadienis” iki kulminacinės scenos stūmėsi labai lėtai, o ir pakulminacėjus puslapiai nepradėjo tirpti tarp pirštų.