Rašyti apie kino centre “Skalvija” pradėtą rodyti suomių filmą “Priemiesčio šviesos” yra pakankamai keblu. Visų pirma, kad minint kūrinį, būtina pristatyti jo autorių Aki Kaurismaki. Antra, filmas neabejotinai priskirtinas “keistųjų” kategorijai. Taigi, jei man ar kam nors kitam jis suteikė daug malonumo ar neišreikšto išoriškai kaifo, kitą “Priemesčio šviesų” neordinarumas gali nuvilti, nepatikti. Žodžiu, pristatydamas filmą negali būti tikras, kad tai, ką pamatei, patyrei seanso kino salėje metu, pajus ir kiti. O apie populiariausią ir žinomiausią už Suomijos ribų kino autorių Aki Kaurismaki, senokai tapusį viena iš svarbiausių jų “eksporto prekių” (šalia kokių “Nokia”, Kalėdų senio, ledo ritulininkų ar autolenktyninkų), pasakoti šiandien atrodo kaip blogas tonas – visa apie kiną informuojanti žiniasklaida mirga nuo jo charakteristikų. Kaipgi be šito, jei “Priemiesčio šviesos” buvo ką tik pasibaigusios Scanoramos “vinių”, jei Kaurismaki save pasauliui pristato su originalios ir nepakartojamos ironijos dozėmis. Ir ne vien filmuose…
Niekaip neišvengsiu Suomijos režisieriaus netiesiogiai nepriešpastatydamas JAV komikui Woody Allenui. Abu jie ironizuoja savo visuomenę ir terpę, kurioje gyvena. Aišku, Amerika ir Suomija visapusiškai skirtingos Vakarų kultūros šalys. Todėl judviejų filmai skirtingi – vien sulyginus dialoginę kalbą, kokius skirtumus patirsime! Tačiau savo esme abu kino grandai pasiekia tą patį fenomenalų rezultatą – ironizuodami, kartais akivaizdžiai pašiepdami savo tautų personažus, jų silpnybes, dešimtmečius išsilaiko populiaruiausiųjų kino kūrėjų sąrašuose. Suomiai turėtų piktintis jų vaizdavimu Aki Kaurismaki filmuose – čia herojai ir kvailoki, ir lėtapėdžiai, ir nelaimėliai įvairiausiose srityse. Brolių Aki ir Mika Kaurismaki filmai kategoriškai skiriasi nuo holivudinio kino tradicijų, kas populiaru Suomijoje. Bet nežiūrint viso to, šie autoriai yra garbinami. Aki Kaurismaki nebaramas, kada neatvyksta į patį prestižiškiausią šalyje priėmimą Nepriklausomybės dienos proga pas Prezidentą, pasiteisindamas, kad jo manymu tuo metu vyko kažkoks ledo ritulio mačas, nekritikuojamas ir tuomet, kai “ supykęs” išvadina Socialinių reikalų ir sveikatos ministrę “viso Suomijos kvailumo įsikūnijimu į vieną moterį”, kai ji uždraudžia rūkymą baruose, tuo, pasak Aki, griaudama šalies barų kultūrą. Prestižiškiausias kino festivalis Kanuose aiškiai “sušilusį” su buteliu rankoje prisitatantį spaudos konferencijose režisierių ne tik nepasmerkia, bet padaro tarsi tradiciniu savo talismaną neįsivaizduodami jo filmų premjerų ne Kanuose. Fenomenas tęsiasi net pas mus: perpildytose Scanoramos seansų salėse, kai kurie žiūrovai atsiliepimuose sakė, jog pamatytos “Priemiesčio šviesos” juos nuvylė. Ir ką gi, per pirmą filmo rodymo seansą dabar Skalvijoje, neliko nei vienos tuščios vietos…
Kas gi gali nuvilti “neužsigrūdinusių” ankstesniuose filmuose prie Aki Kaurismaki stiliaus žiūrovų “Priemesčio šviesose”? Neabejotinai, jog esant aiškiam, net primityvokam siužetiniam veiksmui, laukiame to, ką matome “normaliame” kine – visai kitokio emocionalumo, personažų reakcijų, siužetinių posūkių, dialogų. Šiame, paskutiniame trilogijos kūrinyje (pirmoji buvo “Debesys išsisklaido” apie bedarbius, antroji “Žmogus be praeities” (didysis Kanų prizas), rodytas Lietuvos repertuare, apie benamius, šią, trečiąją – “Priemiesčio šviesos” režisierius vadina filmu apie vienatvę) matome tarsi “atbulinį” filmą, lyginant su tuo, ko tikimės. Akivaizdu, kad režisierius specialiai daro, jog “savo viduje” nesuprastume, kodėl būtent netradiciškai ir taip kitoniškai elgiasi pagrindinis personažas apsaugininkas Koistinenas. Manau, taip režisierius juokauja su mumis. Tuo žavi kritikus ir “pasikausčiusius” gurmanus. O “neatlikusių namų darbus” ir atsitiktinai užėjusius, varo į neviltį belaukiant “normalaus” reginio. Kas perskaitys ką čia parašiau, pabandykime “įeiti” į Aki Kaurismaki kiną, vedami jo logikos:
“Kai aktorius pereina iš vieno kadro kampo į kitą, mano supratimu, yra vizualus efektas. O kai jis nusivelka švarką, jau “action”…
Šyptelėkime. Ir priimkime tokį suomio tipą, kokį rodo mums Aki Kaurismaki. Žmogus, jaunystėje dirbęs paštininku tik todėl, kad baigęs darbą 11 valandą, galėtų kasdien pasižiūrėti po 4-5 filmus, žino ką sako: “Jau dvidešimt metų sąmoningai auginame žiūrovus, žiūrinčius tik vieno tipo filmus. Sunaikinti kino klubai, kad niekam neateitų į galvą pareikalauti kažko kito, nei siūlo dabartinis repertuaras.”
Taigi, jei norite pamatyti KITOKĮ kiną, “Priemiesčio šviesos” yra kaip tik tas atvejis.
Filmas Lietuvos k/t repertuare->
imdb->
