Galime tik džiaugtis, kad gamtoje vykstančios kataklizmos nepaveikė kino pavasario. Šiais metais jis vyks 03.22-04.05 dienomis. Jau galime drąsiai laukti Keno Loacho „Vėjas siūruoja miežius” („The wind that shakes the barley”, D.Britanija), Jia Zhang-ke „Vis dar gyvenimas” („Still life, Kinija”), Jasmilos Žbanič „Grbanica” (Bosnija), Bahman Ghobadi „Pusmėnulis” („Half moon”), Martial Fougeron „Mano mama” („Mon fils a moi”, Prancūzija) bei kitų reikšmingų praėjusių metų darbų, nusiaubusių (pastebėtų, įvertintų) San Sebastijano, Venecijos, Kanų, Pusanto, Toronto, Berlyno, Karlovy Varų, Lokaro tarptautinius kino festivalius.

Organizatoriai žada, jog šiųmetinėje Kino pavasario programoje filmai bus suskirtstyti į 6 pagrindines dalis:

„Afrikos balsai”
Filmai iš Afrikos arba apie Afriką, kuriuose žinomi ir garbūs režisieriai atkreipia dėmesį į skausmingiausias ir svarbiausias juodojo kontinento problemas.

„Drąsi vizija”
Šokiruojantys, neįprasti, drąsūs, egzotiški, kontraversiniai, diskusiniai filmai, pasižymintys originaliomis idėjomis, unikali ir išradinga vaizduote.

„Nauji atradimai”
Ryškiausi 2006-ųjų debiutai, vien tik pirmieji arba antrieji jaunų režisierių filmai, nauji pasaulinio kino veidai, specialių prizų ir žiūrovų simpatijų nusipelnę laureatai.

„Pripažinti meistrai”
Nusipelnę milžiniško ažiotažo, labiausiai pasižymėję, didžiausio dėmesio užsienio žiniasklaidoje sulaukę, svarbiausius tarptautinius kino festivalius apkeliavę ir prestižinius apdovanojimus iškovoję filmai.

„Aktuali dokumentika”
Mūsų gyvenimo realybė, kuri sudomins, šokiruos, prajuokins, supažindins su aktualiomis temomis, suteiks naudingos informacijos, privers pamąstyti ir apgalvoti savo požiūrį į pasaulį.

„Trumpas konkursas”
Pirmą kartą mūsų festivalyje startuoja ne ilgesnių nei 15 min. trumpo metražo filmų iš viso pasaulio konkursas, kuriame taip pat netruks žinomų režisierių ir pažįstamų aktorių.

Daugiau informacijos:

http://www.kinopavasaris.lt

Praeityje garsios Prancūzijos kinematografijos pavardės Carne savininkui, tik ne a.a. Marceliui, bet jaunam Tristanui Carne, kilusi mintis sukurti šį filmą, realizavosi neįtikėtu daugelio pasaulio šalių kino kūrėjų sambūriu. Taip, tik toks, į šūkį panašus filmo pavadinimas „Myliu tave, Paryžiau“, matyt, ir tegalėjo sutelkti nepakartotiną žvaigždyną. Patikėkite, neturiu patosinių reklaminių užmačių, bet tai, ką regi ekrane, o dar daugiau, skaitai titruose, tiesiog pribloškia. Netgi nebus tiksliai apibūdinta, jog didžiulė grupė kino (ir muzikos (Marianne Faithfull ) taip pat – red. past.) žvaigždžių, kai kurios iš jų neabejotinai kultinės asmenybės, susirinko tam, jog sukurtų trumpus gal 4-ių, gal 7-ių minučių filmukus užduota tema, tarsi sudalyvautų mums gerai pažįstamame „Pravdos“ vienos minutės“ festivalyje ir sukurtų 18-a savų epizodų. Mat tai ką regime ir atpažįstame ekrane, atrodo, ne viskas. Nespėdamas skaityti finaliniuose kino juostos titruose viso prisidėjusiųjų sąrašo, atsitiktinai pastebiu paminėtą gero pažįstamo Vudžio Aleno, „Marijos Antuanetės“ stačiokės Asia Argento pavardes – jų nei pamatysi ekrane, nei rasi kokiuose filmo aprašymuose. Gal misteris Alenas bus parašęs kokią frazę (gal žodį pakeitęs), o Asia kadro gilumoje sėdėjo kur skverelyje, kada kolegos vaidino prieš kamerą? To nesužinosime. Ir nereikia. Svarbu, kad tas gausus kino profesionalų būrys, kuriuos matome, kartais vos spėdami atpažinti, puikiai realizuoja užduotį – atskleisti savajame epizode kažką jautraus, šilto iš pačių susigalvotų žmogiškųjų santykių sferos. Kai kada tie kontaktai tarp personažų labai tikroviški ir natūralūs, kai kada – kiek sukinematografinti, kad mums būtų įdomiau, bet visada vienaip ar kitaip jie susilieja į amžiną bei išskirtinį žmonijos jausmą – meilę. Kai kuriuose epizoduose šis jausmas keistokai išreikštas, kai kada sunku ir nusakyti, kur, kame jis, bet pamatę visus 18-a mozaikos segmentėlių visuomet surasime ir mintį, ir norą padiskutuoti su draugais apie tai, ką matėme. Tik filmo tempas nesuteikia tam laiko – reikia greitai įsitraukti į kitų personažų gyvenimiškus reikalus…

Ir specialiai neskubėjau pabrėžti, kad pagrindinis veikėjas, visų tų likimo posūkių kaltininkas ir kiekvienos rodomos istorijos dalyvis – Paryžius. Nė akimirkai neabejoju, jog tik šis romantiškos meilės, gal ir aistros miestas sugebėjo sukviesti šias ryškias kino žvaigždes, kai kurioms suteikiant galimybę tik šmėkštelėti ekrane. Žiūrovai, pabuvoję jame, supras tai. O tie, kuriuos sužavėjo filme miestas ir jo trauka, gal užsibrėš tikslą būtinai jame apsilankyti… Toliau skaityti Myliu tave, Paryžiau / Paris, je t’aime →

Vienišas skrybėlėtas tipas, apsirėdęs nebe nauju kostiumu, spėriai užsimeta nunešiotą lietpaltį ir skuba savo neatidėliotinais reikalais. Jis nepanašus į labai užsispyrusį, principingą ir siekiantį netikėtai atsiradusių tikslų. Ir jokiu būdu ne supermenas – per dažnai padaugina alkoholio bei kitų svaiginančiųjų dalykėlių, be perstojo rūko. Šis herojus menkai spalvingose, tiesiog “murzinose” kino juostose, nelauktų likimo posūkių pametėtas, atsiduria keistose, kartais rodytųsi, beviltiškose ir įtemtose dėl savo išlikimo situacijose. Tačiau jis sugeba taip įtraukti į savo dramatišką istoriją, kad žiūri tokį kiną su virpuliukais kūne. Čia veiksmas vyksta būtinai natūraliame laike, diena po dienos artėjant tragiškesnei ar geresnei atomazgai.

Geriausi atsiminimai apie tokį kiną, kurtą ir įgijusi populiarumą dar gerokai prieš II pasaulinį karą JAV ir baigusį savo “aukso amžių” praėjus geram dešimtmečiui po jo, bet pratęsusį savo gyvavimą dar bent porą dešimtmečių Europoje, ypač talentingų Prancūzijos kino kūrėjų darbuose, niekada neapleis. Tokio kino pavyzdžius matydavau video juostose, Lenkijos TV naktinių seansų metu ar dar vienur kitur. Tik ne kino teatruose. Šie detektyvinio siužeto filmai, kuriems prancūzų kritikas tiksliai priskyrė Film noir (juodasis filmas) terminą nepasiekė mūsų kino teatrų. Kažkada dėl ideologinių neatitikčių, vėliau, kad buvo nebekuriami kaip išėję iš mados. Dabar, kai šiuolaikinio kino raida susiduria su akivaizdžiomis idėjų, originalumo stokos problemomis, sako, šis senasis kinas ne vien prisimintas, bet tapo ir gerokai populiarus.

Nemažai prie to bus prisidėjusi paskutiniame Venecijos kino festivalyje debiutavusi kino juosta “Juodoji orchidėja”. Pripažintas ir nusipelnęs kino istorijai kaip puikių gangsterinių retro manieros filmų autorius Brian de Palma, šikart pateikia aiškiai atitinkantį film noir kanonus kiną. Toliau skaityti Juodoji orchidėja / Black Dahlia (rež. Brian De Palma) →

Keista (ar ne?). Vieno lietuviško forumo lankytojas apie filmą skelia žiaurią, bet nestebinančią tiesą – „nemanau, kad filmas apie invalidus bus įdomus”. Tuo tarpu debiutuodamas „Sundance” festivalyje „Murderball” gauna žiūrovų simpatijų prizą. IMDB balsuotojai, kurių dauguma iš JAV, įtaiso filmą tarp 40 geriausių dokumentinių, tad įdomu, kaip „Murderball” seksis Lietuvoje? Ir toks palyginimas ne tam, kad prifarširuoti erdvę spaudos ženklais – žiūrint neapleidžia jausmas, kad vertinimas tiesiogiai priklauso nuo to, kur (kurioje šalyje) šis filmas rodomas. JAV ir Kanados regbio rinktinės kovoja dėl pasaulio čempionų titulo? Tokia nesąmonė šios sporto šakos fanatikui galėtų prisisapnuoti tik baisiausiame košmare – negarsėja jos kaip regbio valstybės. Bet situacija keičiasi, kada kalbama apie neįgaliųjų sportą, požiūrį į neįgaliuosius. „Murderball” – tai lyg reklaminis klipas (filmas iš tiesų naudojamas propagandiniais tikslais gerąja prasme) informuojantis žmones apie tuos, kuriems gyvenime pasisekė mažiau.

Kodėl tai įdomu? „Murderball” sukaltas ant kiek kitokios, nei galima tikėtis, platformos. Jo pagrindinė ašis – JAV ir Kanados regbio invalidų vėžimėliuose komandų kova, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, tikslas – auksas Olimpinėse žaidynėse. Tada tai filmas apie stiprius/kitokius žmones, asmenybes. Filmo režisieriai iš pradžių bijoję, kad gali pritrūkti įdomių pagrindinių herojų, vėliau prisipažino, kad juos teko atrinkinėti – tiek daug buvo. Ir tik galiausiai, kada siužeto dinamika kiek nuslūgsta, įsigilini ant kieno pečių visa tai statoma. Tačiau tai nesukelia gailesčio, greičiau jau inspiracijos. Nėra čia „visas pasaulis kaltas dėl to, kas man atsitiko, aš turiu teisę pykti”. Atvirkščiai – kiekvienas herojus turi tikslą, asmeninį gyvenimą, praeitį – kaip kiekvienas mūsų. Ir kai patys tenkindami ir savo smalsumą, režisieriai įtraukia epizodus, kuriuose kalbama apie seksualinį pajėgumą, išgirsti be jokių kompleksų pasakojamą dar vieną anekdotą arba net prisipažinimą, kad dabar su moterim kažkam pradėjo sektis geriau.

„Murderball” kiek užburia dinamika, humoru, muzika, bet iš tiesų tai labai intymus pasakojimas. Per ilgus filmavimo metus režisieriams pavyko tapti žaidėjų/trenerio šeimų nariais, perimti jų požiūrį. Gal tik su retom išimtim, kamera dirba vėžimėlyje sėdinčio žmogaus galvos aukštyje („ass level view”). Sunku patikėti, kad būdamas taip arti, gali išvengti šio filmo smogiamosios jėgos. Žiūri, matai kaip keičiasi rodomi žmonės, tavo požiūris į juos ir galvoji, o ar pats nors kiek viduje judi, esi pajėgus keistis? Tai tam tikras kiekvieno filmo vertinimo rodiklis, bet į tai visi turit atsakyti patys sau. Tiesiog nueikit ir išbandykit save.

Filmas Lietuvos k/t repertuare->

Oficialus filmo tinklalapis->

Murderball imdb duomenų bazėje->

Džiugu, kad 2006 metai Lietuvos kino pasaulyje netikėtai tapo reikšmingais ir tuo, kad į mūsų didžiuosius ekranus pateko abu naujausi vieno iš labiausiai pripažįstamų dabarties kino kūrėjo, amerikiečio Woody Alleno filmai. Yra pagrįstos vilties, kad ilgainiui šis “liūdnojo veido” komikas ir pas mus taps pastoviai matomu autoriumi. W.Allenas turi minias gerbėjų su nekantrumu laukiančių reguliariai kasmet pasirodančių naujų jo filmų (kas be ko, daugybė mainstryminio pobūdžio žiūrovų jo filmų ir “nevirškina”, nes šis kinas tikrai savitai neįprastas), o mes iki šiol kaip ir neturėjome pasirinkimo laisvės. Puiku, kad reikalai pasikeitė.

“Sensacija”, skirtingai nuo 2006 m. rodyto “Lemiamo taško”, visai tipiškas šio kūrėjo filmas. Labiau senstelėjęs W. Alenas, vėl grįžta prie vaidybos savo filme. Šio aštuntą dešimtį pradėjusio aktoriaus jau, matyt, būsimuosiuose filmuose, nebeįsimylės studentės. Bet neabejokime, šie atpažįstami jo vaidinami ekrano bambekliai turės ką veikti, kaip “Sensacijoje” atlikdami lemtingą rolę siužete.

Viena iš “einamiausių” dabarties jaunosios kartos žvaigždžių, Scarlett Johansson, režisieriaus apskelbta kaip jo mūza, šį kartą filme naivi studentė, atrodanti dar ir kažkaip “susmuktai” – net keistoka, kaip jaunas gražuolis milijonierius “įsikliopina” tokią. Bet neieškokime rimtų, logiškų dalykų šio komediografo išmonėse… Toliau skaityti Sensacija/ Scoop (rež. Woody Allen) →

Pelnytai įtakingiausią pasaulinio kino kalvę Holyvudą peikiantys dėl lėkštumo, kino, kaip meno niveliavimo į vidutiniškumo lygmenį, reguliariai yra priversti nutilti, kada susiduria su užatlantės tikrų profesionalų, demonstruojančių dar ir akivaizdžiai gerą skonį, darbais. Tokių darbų JAV kino horizonte mažuma, tačiau vis dėl to pasitaiko. Malonu, kad 2006 metų antroje pusėje gerų amerokoniškų filmų tikrai užderėjo. Štai detektyviniam žanrui atstovaujančiu “Infiltruoti” dar galime žavėtis kino teatruose, kai pasirodė ekranuose kitas puikus šios stilistikos atstovas “Deja vu”. Jei “Infiltruotų” didžiulę kino įtaigos “jėgą” galėjome užrašyti į nuopelnus fenomenalaus pripažinimo režisieriui ir aktoriams, tai paanalizuokime, kas po debiutinių “Deja Vu” seansų privertė nedrąsiai jiems nebūdingai pliauškėti delnais nefestivalinių tradicijų žiūrovus, palikusių dėl filmo įdomumo nebaigtas doroti popcorno dėžutes.

Manydamas, kad papasakodamas kas vyksta filme atlikčiau nusikalstamą veiką prieš tuos, kurie dar tik žiūrės filmą, sakau, – “Deja vu” yra kinas, kurį verta pamatyti. Filmo režisieriaus kotiracija kino pasaulyje yra kokiais trimis laipteliaus žemiau nei M.Scorceses, o ir iš aktorinės pusės čia lemia irgi “trigubai mažesnės pajėgos, jei žiūrėsime vardų kiekio “žvaigždiškumą”. Tačiau filmai lygiaverčiai geri. Kas gi užtikrino “Deja vu” sėkmę? Be minėtų faktorių, labai išskirčiau ir dar vieną – filmo prodiuserį.

JERRY BRUCKHEIMER didžiai žinoma asmenybė Holyvudo kino industrijoje. Deja, didžiąją daugumą jo įdirbio kaip tik asocijuotume su vidutiniško meninio lygio, gerokai “bedvasiais”, užtat kupinais įtempto veiksmo, prifarširuotų brangių spec. efektų filmais. Na, pavyzdžiui, daug primintų jo organizuoti filmai “Perl Harboras”, “Armagedonas”, kiek geresnis “Uola” (The Rock) – bendradarbiaujant su rež. M.Bay. Bebaigiant pastarąjį, mirė Jerrio partneris Don Simpson. Atrodė, kad likęs vienas Bruckheimeris tęs tokių pat filmų “kepimo“ tradicijas, nes jam vadovaujant pastatyti ir “Karibų piratai, “Juodojo vanago žūtis”, “Valstijos priešas” ir dar daug daug panašių įspūdingų, bet menkai turinčių bendro su kino menu, individualumo paieškomis kūrinių. Tokie pat buvo ir jo darbai su ankstyvaisiais britų režisieriaus TONY SCOTT filmais – „Top Gun“, “Griausmo dienos” (Days of thunder) su tuomet kylančia žvaigžde Tom Cruise ar prieš dešimtmetį parodytas “Raudonasis potvynis (Crimson Tide) su Denzel Washingtonu, taip pat “Valstijos priešas” (The enemy of state). Gal būt Scotto-Washingtono dueto sukurtas filmas “Degantis žmogus” (Man on fire, 2004 m) prieš pradedant su jais dirbti kuriant “Deja vu”, privertė įžymųjį prodiuserį atsipeikėti nuo vien action dominavimo? Kaip bebūtų, naujasis “pasikartojimas mintyse” (taip galima išversti iš prancūzų kalbos “Deja vu” ) gavosi nepalyginamai šiltesniu, “žmogiškesniu” Jerry Bruckheimerio produktu, jokiu būdu neatsisakant ankstesniems jo filmams būdingų tvyrančios įtampos, gaudynių, sprogimų sferos… Aišku, tai lėmė ir kitų kūrėjų pastangos… Toliau skaityti Tony Scott – DÉJÀ VU →