Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ pradeda metinį festivalių ciklą. Festivalis prasidės sausio 21 d. Vilniuje, „Forum Cinemas Vingis“. Šiemet prancūzų filmai bus rodomi ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Alytuje.

Jau šeštą kartą rengiamus „Žiemos ekranus“ atidarys jauno režisieriaus Xabi Molia socialinė drama „Aštuoni bandymai atsitiesti“ („Huit fois debout“, 2009). Jis pasakoja apie bedarbius, kuriems ne kartą tenka kristi, bet jie nepraranda vilties atsitiesti. Pagrindinė filmo herojė Elza verčiasi smulkiais darbeliais ir svajoja apie tikrą darbą, kuris pagaliau leis jai pasirūpinti sūnumi. Jos kaimynas Matjė taip pat nuolat tikisi rasti kažką tinkama sau. Elzą suvaidino aktorė Julie Gayet. Ji bus festivalio viešnia ir pristatys filmą Vilniaus žiūrovams.

„8 moterų“, „Baseino“ ir kitų populiarių filmų režisierius François Ozonas gerai žinomas ir Lietuvoje. Šiemet „Žiemos ekranai“ pristatys jo filmą „Prieglobstis“ („La Refuge“, 2009), sukurtą tarp pas mus jau rodyto „Rikio“ ir vasarį žadamos „Vazos“. Filmo herojai Mus ir Luji yra jauni, gražūs ir myli vienas kitą. Bet kartą Luji perdozuoja narkotikų ir miršta, o Mus sužino, kad yra nėščia. Ji nusprendžia išsaugoti kūdikį kaip prisiminimą apie mylimą vyrą. Po kelių mėnesių toli nuo Paryžiaus, prieglobsčiu tapusiame name, apsigyvena ir Luji brolis… Pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Isabelle Carré filme vaidino laukdama savo pirmagimio, o režisierius tvirtina seniai svajojęs kurti filmą su nėščia aktore. Aktorė turėjo tik vieną sąlygą: filmuoti ten, kur ji leidžia atostogas – baskų krašte.

Tony Gatlifo filmų herojai dažnai būna čigonai – šių dienų pasaulio klajūnai, o paskui juos sekdamas režisierius atsiduria netikėčiausiose vietose. Gatlifo filmai užburia muzika ir neįprastu ritmu. Muzikos nepristigs ir filme „Laisvė“ („Liberté“, 2008), kuriuo režisierius prisiminė skaudų istorijos puslapį – čigonų padėtį Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Režisierius tvirtina, kad čigonų deportacijos ir naikinimo tema jį domina nuo tada, kai pradėjo kurti filmus. Filme jis norėjo suprasti, kodėl paprasti žmonės gelbėjo čigonus, kas jie buvo, nes gyvų pasaulio teisuolių jau neberado. Pasak režisieriaus, „Laisvė“ turėjo tapti žmogiškumo pamoka. Filmo herojus yra mažo miestelio meras veterinaras Teodoras (Marc Lavoine). Jis globoja devynerių metų berniuką, kurio tėvai dingo karo pradžioje. Kartu su mokytoja panele Lundi (Marie-José Croze) jie rūpinasi ir į miestelį užklydusių čigonų vaikais, nori, kad jie mokytųsi. Bet tai netrunka ilgai – miestelis yra okupuotoje zonoje, klajoklių kiekviename žingsnyje tyko pavojai.

Frédérico Pelle’io filmas „Mintimis toli“ („La tete ailleurs“, 2010) skirta komedijų mėgėjams. Mažo kazino, įsikūrusio jūros pakrantėje, krupjė Patrikas turi vieną svajonę – išvykti kur nors labai toli. Pradžiai jis nutaria nusipirkti lagaminą. Tada liks tik jį sukrauti ir pasirinkti kelionės kryptį… Režisierius sako, kad jį įkvėpė Jacques’o Tati ir Nanni Moretti komedijos.

Pagrindinė festivalio programa šiemet skirta pakantumo temai, specialioji programa „Afrikos aidai“ pristatys filmus, susijusius su šiuo žemynu. Talentingo režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o filme „Juodoji Venera“ („La Vénus Noire“, 2009) papasakota tikra istorija. Venecijos kino festivalyje Specialiuoju žiuri prizu apdovanota istorinė drama perkels į XIX a. pradžią, kai Paryžiaus Karališkoji medicinos akademija susidomėjo iš Pietų Afrikos atvežta juodaode Saartjie Baartman. Kartu su vyru Sezaru ji buvo Londono atrakcionų pažiba, vadinama „Vénus Hottentote“. Kechiche’as primena gėdingą požiūrį į juodaodžius, kuriuos net išsilavinę epochos žmonės buvo linkę laikyti ne žmogiškomis būtybėmis, o atrakcionu ar neva mokslinio tyrinėjimo objektu. Režisieriui Saartjie (šiuo vaidmeniu kine debiutavo iš Kubos kilusi aktorė Yahima Torres) istorija atrodo universali. Iš išlikusių dokumentų jis sužinojo, kad moteris mokėjo groti, dainuoti, šokti. Ji buvo talentinga, bet iš jos niekas nelaukė kūrybos, greičiau atvirkščiai. Daugybę pažeminimų patyrusi filmo herojė Kechiche’ui yra simbolis: „Filmas nori perteikti paprastą, bet universalią tiesą, kad visko galima išmokti iš kitų. Turime gerbti viską, kas mums atrodo svetima, – išvaizdą, kultūrą, kalbą. Tai ir reiškia būti žmogumi.“ Pasak režisieriaus, Saartjie istorija lieka aktuali ir šiais reginių visuomenės laikais.

Pernykščiame Venecijos kino festivalyje įvyko ir Claire Denis filmo „Balta medžiaga“ („White Material“, 2008) premjera. Filmo herojė Marija, kurią suvaidino Isabelle Huppert, atsisako palikti pilietinio karo apimtą Afrikos šalį. Ji nori surinkti savo kavos plantacijos derlių, nors grėsmė iškyla ir jai, ir jos artimiesiems. Režisierę, filmo scenaristę Marie Ndiaye ir aktorę įkvėpė Nobelio premijos laureatės, didelę gyvenimo dalį Pietų Afrikoje praleidusios rašytojos Doris Lessing proza. Pasak Huppert, jos herojė Marija „bet kokia kaina siekia išsaugoti derlių. Filmo veiksmas trunka kelias dienas. Ji pasirinko auginti kavą ne atsitiktinai ir ne dėl pinigų. Kava – tai žemė. Žemė – tai syvai. Syvai – tai priklausymas. O priklausymas – tai tapatybė, kitaip tariant, sudedamoji individo dalis. Mariją baugina tremtis, jai tai būtų neapsakomas skausmas. Šimtai tūkstančių pabėgėlių išgyvena panašią tragediją. Marija įkūnija visa tai: beprotybę, neviltį, nenorą prarasti tai, su kuo užaugo…“

Pernai Kanų kino festivalio žiuri prizu apdovanotos Mahamato Saleho Harouno dramos „Šaukiantis žmogus“ („Un homme qui crie“, 2010) veiksmas nukels į praėjusio amžiaus pabaigos Čadą. Šešiasdešimtmetis Adamas dirba prabangaus Ndžamenos viešbučio baseine. Po to, kai kinai tapo viešbučio savininkais, jis priverstas užleisti vietą savo sūnui Abdeliui. Bet jam tokia situacija atrodo žeminanti. Tuo metu jo šalis atsiduria ties pilietinio karo riba. Vyriausybė įpareigoja gyventojus paremti armiją pinigais arba galinčiais su sukilėliais kovoti vaikais. Adamas neturi pinigų, jo indėlis gali būti tik sūnus…

Pilietinis karas filme yra beveik nematomas, pasak režisieriaus, jis lyg vėjo gūsiai: „Šis karas tarsi vaiduoklis, kuris pasirodo retkarčiais.“ Kitas blogis, kurį režisierius norėjo parodyti filme, yra globalizacija. Pasak režisieriaus, skurdas yra svarbus šios trapios, nesaugios visuomenės degradavimo veiksnys. „Šaukiantis žmogus“ – autobiografiškas filmas. Mahamatas Salehas Harounas 1980 m. buvo sunkiai sužeistas ir priverstas palikti Čadą. Režisierius neslepia, kad jo filmų metaforiškumas kyla iš religijos, kuri „yra visa ko šaltinis“. Todėl sūnų aukojantį Adamą galima lyginti ir su musulmonų Abrahamu, kurio paaukotą sūnų išgelbsti Dievas, ir su bibliniu Abraomu. Bet filmo herojus nebetiki Dievo įsikišimu. Mahamatas Salehas Harounas taip pat įsitikinęs, kad „Afrikos valstybių vadovai, kurie yra suvokiami kaip tautos tėvai, be jokių abejonių aukoja vaikus – savo tautas“.

Eliane de Latour yra antropologė. Ji dirbo Afrikoje. Pirmąjį dokumentinį filmą „Galios laikas“ ji sukūrė 1983 metais. Vėliau sekė kiti, pelnę jai tarptautinį pripažinimą. Vaidybinio de Latour filmo „Rojaus paukščiai“ („Aprês l’océan“, 2009) personažai – du nuotykių ieškotojai, Dramblio Kaulo Kranto gyventojai Otas ir Šadas. Jie nori į Europą, nors nelabai įsivaizduoja, kas jų laukia. Vaikinai svajoja praturtėti ir grįžti tėvynėn. Filme skamba daug naujosios Afrikos muzikos.

Dar vienas specialiosios programos filmas, kuriame taip pat skambės daug muzikos, – dokumentinis filmas „Benda Bilili!“ (rež. Renaud Barret ir Floret de la Tulaye, 2010), pasakojantis apie gatvės muzikantus iš Kongo Demokratinės Respublikos. Geriausio Kinšasos orkestro muzikantai – gatvės vaikai. Jie pasakoja savo pasaulinio triumfo istoriją.

„Žiemos ekranai“ šiemet pasiūlys ir kelias trumpametražes staigmenas, kurios bus „suporuotos“ su panašios tematikos ar tų pačių režisierių pilnametražiais filmais.

Festivalio programą praturtins trys belgų režisierių filmai. Marion Hänsel „Juodasis vandenynas“ („Noir Océan“, 2010) pasakoja apie tris jūreivius, 1972 m. dalyvaujančius branduoliniuose sprogdinimuose Ramiajame vandenyne. Jie nesuvokia, kokią grėsmę tai gali sukelti. Olivier Masset-Depasse’o dramos „Nelegalu“ („Illégal“, 2010) personažai – rusė Tania ir jos keturiolikmetis sūnus Ivanas. Jie aštuonerius metus nelegaliai gyvena Belgijoje. Vieną dieną Tanią suima. Ji atsiduria pabėgėlių stovykloje ir daro viską, kad surastų sūnų.

Oliaso Barco juodoji komedija „Nužudyk mane, prašau“ („Kill me, please“, 2009) pernai Romos kino festivalyje apdovanota keliais prizais, tarp jų ir žiūrovų. Joje gvildenama paskutiniais metais itin išpopuliarėjusi eutanazijos tema. Filmo herojus daktaras Kriugeris turi kliniką, kuri gauna valstybės paramą, nes joje savižudybė bus ne tragedija, o medicininė procedūra. Kasdien daktaras susitinka su pacientais, klauso jų argumentų, sprendžia, ar jų motyvai nusižudyti yra pakankami. Kai sprendimas priimtas, kiekvienas turi teisę įgyvendinti savo paskutinį norą, nes daktaras Kriugeris yra humanistas ir nori, kad mirtis būtų kuo švelnesnė. Bet atokiame miško kampelyje, kur jis nusprendė įgyvendinti „idealios savižudybės“ projektą, vis dėlto yra vienas visiškai nekontroliuojamas veiksnys – mirtis.

„Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet skirta aktorei ir režisierei Sandrine Bonnaire (g. 1967 m.). Joje – ir pirmieji aktorės žingsniai kine – Maurice’o Pialat filmas „Už mūsų meilę“ („A nos amours“, 1983 ), ir kultinės juostos „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985, rež. Agnés Varda) bei „Puritonė“ („La Pouritaine“, 1986, rež. Jacques Doillon), ir detektyviniai filmai „Ceremonija“ („La Ceremonie“, 1995, rež. Claude Chabrol) ir „Ponas Yras“ („Monsieur Hire“, 1989, rež. Patrice Leconte), ir lengvesnio turinio komedijos „Panelė“ („Mademoiselle“, 2001, rež. Philipe Lioret) bei „Žaidėja“ („Joueuse“, 2009, rež. Caroline Bottaro). Taip pat bus parodytas Bonnaire režisūrinis debiutas – dokumentinė juosta apie autizmu sergančią aktorės seserį „Jos vardas Sabina“ („Elle s’appelle Sabine“, 2007).

Išsamią festivalio programą galite rasti Prancūzų kultūros centro tinklalapyje www.centrefrancais.lt.

Pagal rengėjų inf.

„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14