Ar bandei kada eiti kita ledo puse? Ne? O aš pabandžiau. Tiesa, ne viena ėjau. Ėjau kartu su Vytauto Stankaus eilėraščių lyriniu herojumi. Pabandžiau ir supratau, kokia to ledo kita pusė slidi.
Einu, o šalia manęs slidinėja ir vienišas herojus. Ne, ne vienišas – vienišasis. Šis žodis daug talpesnis, nes „vienišieji prasideda / … / tame tarpe / kur lieka delnus suglaudus“*. Ar bandei kada sudėti delnus, meldžiantis vienišumui? Ar pajutai, kaip tarp delnų malda pradeda kaisti? Aš pajutau, o pakeleivis guodžia:
parodyk kur skauda –
papūsiu.
Pirmoje knygos dalyje visi eilėraščiai persmelkti skaudančio vienišumo. Apima jausmas, jog į tave visąlaik įsmeigtos geliančios vienatvės akys. Ji tave kviečia ir vilioja dieną – naktį, miegant ar būnant dviese „atskirai mintimis ir slanksteliais / rankom apglėbus kelius“. Ji budi šalia. Ji nepalieka… Toliau skaityti VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse”
Šita knyga skirta ne kokiems „gykams“, stovintiems eilėse prie planšetinio kompiuterio „iPad“: ją kaip tik turėtų į rankas paimti visi tie, kurie net nėra girdėję su kuo valgomas Web 2.0 ar kam reikalingas MySpace, Facebook, YouTube, Wikipedia.
Jau keturioliktąjį pavasarį, gegužės 4–9 dienomis, vilniečius ir sostinės svečius į pagrindines miesto scenas pakvies didžiausias šiuolaikinio šokio festivalis Baltijos šalyse – 
Abu Rimo Tumino J. Vachtangovo teatre sukurti spektakliai sulaukė išskirtinio rusų publikos ir kritikos dėmesio. „Dėdė Vania“, kuris bus rodomas balandžio 19 ir 20 dieną Nacionaliniame dramos teatre, vienareikšmiškai pripažintas reikšmingiausiu šio sezono Rusijos teatro įvykiu. Rusų spauda net rašė, esą Rimas Tuminas jiems atvėręs tikrąjį Čechovą. Šiame spektaklyje Rimas Tuminas įkūnija savąją komedijos sampratą, todėl čia visi veikėjai ne tik vieniši ir nelaimingi, bet ir komiški. Šio abejingų nepaliekančio spektaklio bendraautoriai – scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Vaidina Vladimiras Simonovas, Ana Dubrovskaja, Jevgenija Kregždė, Liudmila Maksakova, Sergejus Makoveckis ir kitos rusų teatro žvaigždės. 
Spektaklio „Bėganti su vilkais“ premjera oficialiai įvyko prieš metus. Ir tai toli gražu iš pirmo žvilgsnio neatrodytų kaip didelė naujiena, nes kartais ir mes, visai atsitiktinai, praleidžiam reikšmingus kultūrinius įvykius mūsų padangėje. Kartais patys teatrai (ypač valstybės išlaikomi) skiria mažiau dėmesio savo spektaklių populiarinimui, kartais pats pro akis praleidi teigiamą gerbiamo kritiko įvertinimą, kol kažkas jos ant pasidabruotos lėkštutės nepateikia. Todėl kai kurios premjeros ateina ir praeina su kur kas mažesniu furoru nei „Nuodėmių miestas“ ar „Urvinė moteris“ ir, būtent, apie tokius, visai atsitiktinai atrastus, perliukus norisi garsiai rašyti g-taske, tikintis, kad šis įspūdžių pasidalinimas bus lygiai taip pat kažkam naudingas, kaip ir mums patiems.
Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie 
Giedrius Savickas nelaiko savęs televizijos aktoriumi, ir tuo labiau – žvaigžde. Aktorius visada troško vaidinti teatro scenoje ir didžiuojasi vaidinąs žymiausių Lietuvos režisierių – Andželikos Cholinos, Igno Jonyno, Oskaro Koršunovo – spektakliuose. Balandžio 15 d. O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ aktorius G. Savickas atliks vieną iš pagrindinių – Romeo vaidmenį. Šia proga nusprendėme pakalbinti aktorių apie jo teatrinę veiklą ir vieną romantiškiausių vaidmenų teatro, kino istorijoje.