Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

Neatrastų talentų paieškos sezonas prasideda

Kaip ir kasmet, Menų spaustuvė atidaro naujų talentų paieškos sezoną: iki balandžio 18 dienos jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ laukia neatrastų jaunų menininkų siūlomų drąsių, kūrybingų, novatoriškų idėjų, tinkamų įgyvendinti scenoje. Atrinktoms meninėms idėjoms įgyvendinti bus pasiūlytos ne tik Menų spaustuvės erdvės, bet ir finansiniai, techniniai ištekliai, galimybė „išeiti į viešumą“.

„Atviros erdvės“ programoje gali dalyvauti individualūs menininkai ir neformalios kūrybinės grupės, bet ne profesionalios kūrybinės organizacijos. Idėją teikiančios kūrybinės grupės branduolį sudaryti turėtų jauni menininkai – bestudijuojantys profesionalius menininkus ruošiančiose švietimo įstaigose arba neseniai jas baigę. Tačiau „Atviros erdvės“ dalyvių amžius nėra griežtai apribotas – visos teikiamos paraiškos bus įdėmiai perskaitytos ir įvertintos pirmiausiai atsižvelgiant į meninį turinį. Toliau skaityti Neatrastų talentų paieškos sezonas prasideda →

Teatro dienos proga – pigesni bilietai į Oskaro Koršunovo teatro spektaklius + dovanos g-taško skaitytojams

Kovo 27-ąją visame pasaulyje minima Teatro diena. Šia proga Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras kviečia į spektaklius už simbolinę 15 Lt kainą. Išskirtiniu OKT pasiūlymu galima pasinaudoti iki kovo 19 d. perkant bilietus į artimiausius teatro spektaklius – „Vaidinant auką“, „Ugnies veidas“ ir „Uždaras vakaras“.

Didžiausių O. Koršunovo teatro gerbėjų lauks dar viena staigmena – abonementinis bilietas į visus tris spektaklius kainuos tik 30 Lt.

Pagal įžymiųjų brolių Presniakovų pjesę O. Koršunovo režisuotas spektaklis „Vaidinant auką“ yra daugiau komedijinis, ironizuojantis šiuolaikinio pasaulio kasdienybę. „Uždaras vakaras“ – muzikinis spektaklis, bendras aktoriaus D. Gavenonio ir scenografės J. Paulėkaitės kūrinys, besileidžiantis į kelionę po mito, pasąmonės erdves. Tuo tarpu „Ugnies veidas“ – vienas geidžiamiausių O. Koršunovo spektaklių užsienio šalyse – įtrauktas į geriausių šiuolaikinių pjesių pastatymų antologiją. Toliau skaityti Teatro dienos proga – pigesni bilietai į Oskaro Koršunovo teatro spektaklius + dovanos g-taško skaitytojams →

Laimėk knygą: EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai”

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dovanoja stulbinančią eilėraščių rinktinę: EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai”.  Stulbinanti, nes netyčia atsivertęs, negaliu užverst: dievinu poeziją, kur proziškai ir genialiai atveriamos šviesiosios tamsiausių gyvenimo kampų pusės.

Pati E. Dickinson apie poeziją yra pasakiusi (tai , be abejo, tinka ir pačios autorės poezijai):   „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“

Internetinė leidyklos anotacija kukliai pasako tik tiek: Emily Dickinson (Emili Dikinson, 1830–1886) – garsi Jungtinių Amerikos Valstijų poetė – vadinama viena mįslingiausių asmenybių literatūros istorijoje. Poetė savo kūryba nesistengė pelnyti šlovės ar palankaus visuomenės įvertinimo, tačiau bekompromisiškai siekė tiesos ir absoliučiosios išraiškos. „Pusiaudienio krantai“ – pirmoji E. Dickinson poezijos rinktinė lietuviškai.

Taigi, šios knygos laimėjimo sąlyga šį kartą tokia:  Toliau skaityti Laimėk knygą: EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” →

Įspūdžiai po premjeros „10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui. Toliau skaityti Įspūdžiai po premjeros „10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross) →

Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Toliau skaityti Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas” →

Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinio) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Toliau skaityti Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės” →

PAVASARINIS PREMJERŲ LIETUS

Pirmąjį pavasario savaitgalį be Kaziuko mugės renginių, Rammstein grupės gastrolių, Vilniuje laukiame gan nemažai įdomių premjerų teatro pasaulyje. Gali būti, kad kai kur bilietai jau seniai iššluoti, bet kai kur gal dar ir suspėsite. Siūlau trumpą ekskursą apie kiekvieną iš jų…

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – skandalingoji Arthuro Schnitzlerio pjesė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Spektaklio, kurio pavadinimas „10 dialogų apie meilę”, premjera numatyta 2010 metų kovo 5 dieną.
Pjesė „Ratelis“ parašyta 1897 metais ir išspausdinta 1900–aisiais, joje veikia personažai iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių – taip siekiama atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės klasių. Pirmiausia šią pjesę Schnitzleris davė skaityti artimiems draugams – ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dėl temos sulaukė aštrios kritikos. Toliau skaityti PAVASARINIS PREMJERŲ LIETUS →

Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją. Toliau skaityti Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“ →