Kaip ir kasmet, Menų spaustuvė atidaro naujų talentų paieškos sezoną: iki balandžio 18 dienos jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ laukia neatrastų jaunų menininkų siūlomų drąsių, kūrybingų, novatoriškų idėjų, tinkamų įgyvendinti scenoje. Atrinktoms meninėms idėjoms įgyvendinti bus pasiūlytos ne tik Menų spaustuvės erdvės, bet ir finansiniai, techniniai ištekliai, galimybė „išeiti į viešumą“.
„Atviros erdvės“ programoje gali dalyvauti individualūs menininkai ir neformalios kūrybinės grupės, bet ne profesionalios kūrybinės organizacijos. Idėją teikiančios kūrybinės grupės branduolį sudaryti turėtų jauni menininkai – bestudijuojantys profesionalius menininkus ruošiančiose švietimo įstaigose arba neseniai jas baigę. Tačiau „Atviros erdvės“ dalyvių amžius nėra griežtai apribotas – visos teikiamos paraiškos bus įdėmiai perskaitytos ir įvertintos pirmiausiai atsižvelgiant į meninį turinį. Toliau skaityti Neatrastų talentų paieškos sezonas prasideda
Kovo 27-ąją visame pasaulyje minima Teatro diena. Šia proga Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras kviečia į spektaklius už simbolinę 15 Lt kainą. Išskirtiniu OKT pasiūlymu galima pasinaudoti iki kovo 19 d. perkant bilietus į artimiausius teatro spektaklius – „Vaidinant auką“, „Ugnies veidas“ ir „Uždaras vakaras“.
Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.
Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.
Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.