Kai kurių albumų apžvalgos, atrodytų, tik ir laukia tinkamo laiko bei oro. Dabar, kai už lango jau kvėpuoja vasara, bet tuo pačiu merkia melancholiški lietaus lašai, perfrazuojant vienos Romo Lileikio dainos žodžius, Maxence Cyrin muzika įsisuka į ausis.
Neverta daug tuščiažodžiauti šio atlikėjo atžvilgiu, nes viskas pasakoma keliais sakiniais – prancūzas visą vaikystę atsėdėjęs prie klasikinio pianino, vėliau atrado potraukį kiek kitokiai muzikai – techno. Po kiek laiko jam pasirodė, kad tai puikiai suderinami dalykai ir išleido albumą „Modern Rhapsodies”, kuriame naują skambesį įgavo „Depeche mode”, Moby, Aphex Twin, „Massive Attack” kūriniai. 2010 metais Maxence Cyrin sugrįžta su albumu „Novo Piano” ir demonstruoja gerą skonį, koveriams pasirinkdamas „The Pixies”, „Cocteau Twins”, Justice, „Arcade Fire”, MGMT, etc. Niekaip neprikiši, kad tai tiesiog „tos” muzikos atlikimas pianinu – Maxence Cyrin nuo savęs įdeda tiek, kad kiekviena kompozicija jau po pirmų kelių sekundžių tampa jo nuosavybe, su jo skambesio antspaudu. Šviesu, pozityvu ir melancholiška tuo pačiu metu arba tiesiog nuostabi muzika prie kurios limpa gražiausi prisiminimai. Tai prisiminimus kiekvienas turėkim savo, o muzikinius patikėkim palikim Maxence Cyrin:
httpv://www.youtube.com/watch?v=27SbVk1i-RI Toliau skaityti [Albumas:] Maxence Cyrin – Novo Piano [2010]
Nenuvertė jie manęs nuo kėdės, bet privertė pabrausinti ir labai labai nusistebėti sužinojus, kad Motorama yra ne koks naujas skandinavų projektas, o vaikinų grupė iš Rusijos gilumos, iš Rostovo prie Dono. Nemaišom jų su taip pat besivadinančiais italais bei argentiniečiais, o tiesiog nemokamai tempiam iš grupės 
Jei tiesiai šviesiai ir nekukliai – jau pabodo pamečiui leidžiamus the Fall albumus vadinti „dar vienas puikus įrašas“. Tačiau kitaip neišeina – Mark E.Smith vis dar išstovi (perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasme) tarp alternatyvios scenos švyturių ir nė motais jo amžius, ar pakrikusi motorika. Tad negaliu the Fall vadinti legendiniais, nes jų punktualus produktyvumas šiemet vėl pavirto kūnu – mano grotuve sukasi paskutinis jų darbas – Your Future, Our Clutter. 
Findlay Brown nustebino: po trubadūriškai kantriško ir folkiško 2007-ųjų albumo „Separated by the Sea“ pasuko visai kitu keliu. Geru keliu. Linksmesniu ir aiškesniu.
Dar pernai rašiau apie du Romo Lileikio projektus, kuriuos, manau, turėtų žinoti kiekvienas – „Requiem” [1996] ir „Kiaulės sakmė” [1992]. Mažai kam žinoma, kad tarp šių unikalių darbų įsiterpė ir dar vienas – 1995 metais išleistas „Evangelija nuo Romo”. Panašumas su ankstesniais darbais, kad ir apie šį internete informacijos faktiškai nėra – tik tiek, jog toks daiktas iš tiesų egzistuoja. Skirtumų nepalyginamai daugiau. Jeigu kitus du minėtus darbus galima vadinti ir eksperimentiniais, ir ribas plečiančiais, tai „Evangelija pagal Roma” – tiesiog savas albumas.
The Church – grupė, kuriai roko istorijoje ir šiandienos muzikos jūroje skiriama nepelnytai mažai dėmesio. Grupė, kuri šiemet švenčia muzikavimo trisdešimtmetį (!). Ir ne bet kokio muzikavimo, o tokio, kurio galima ir šiandien klausyti ištempus ausis. The Church kasmet atranda nauji klausytojai, o senųjų skaičius nemažėja, nes jų paskutiniai albumai neskamba blankiai ir per daug nupezusiai (ko, deja, negalima pasakyti apie kitus aukščiau paminėtus kolektyvus)
Po 
Čia toks albumas, kur viena daina skamba kaip visos likusios, tik vieną sukt be perstojo būtų per daug nuobodu, o visumoj gaunasi visiškai vienodas tiek nuotaika, tiek skambesiu albumas, kurį dėl to užburiančio žavingo vienodumo norisi sukt ir sukt.