Kalbant atvirai, visiškai nieko nebuvau girdėjęs apie šį veikėją kol netikėtai gavau dovanų jo darbą, tad teko „pagūglinti“ ir… laba diena! Pasirodo, tai – 70-ųjų roko armados narys, grojęs kartu su tokiom žvaigždėm kaip „Pink Floyd“, „Thin Lizzy“, Peter Green, 90-aisiais – Roger Waters (kartu įrašinėjo garsųjį „The Wall“ epą), Van Morrison, Bryan Adams, David Gilmour, Chris Rea, Gary Moore ir dar daugeliu mažiau žinomų…

Kalbant apie albumą, „Restless“ – 2002 metais įrašytas „Snowy White & the White Flames“ kvepia 70-ųjų, „gėlių vaikų“, periodo dvasia. Albumas skamba tikrai įdomiai, turint omenyje, kad Snowy White jau nuo paauglystes laikų žavėjosi B.B. King, Buddy Guy; bliuzo čia mažai, tačiau upėmis liejasi melodingos roko baladės, pora instrumentinių kūrinių. Kas žino ir klauso, tikrai pajus P.Green vokalinę liniją, Pink Floyd‘inę harmoniją, C. Rea gitarinius motyvus, legendinių Hammond skambesį. Įdomus miksas, įskaitant ir tai, jog kūriniai sudėtiniai, labai melodingi, išdirbtos aranžuotės. Stilistiškai čia rasite roko, bliuzo, džiazinių motyvų, trumpų psichodelinių nukrypimų. Toliau skaityti SENAS ATRADIMAS: Snowy White & the White Flames – Restless [Hypertension, 2002] →

Nors albumų, kurie, žinau, šypsosis mano metų pabaigos geriausiųjų suvestinėje jau yra, prireikė gero pusmečio, kad atsirastų ‘tai’ – tai už ką 2008 bus 2008, tai, kas leis neabejoti muzikos progresu, tai, kuo, žinau, bus galima mėgautis ir šiemet, ir po 10 metų. Tai yra iš Suomijos ir tai labai sunku ar net neįmanoma apibrėžti pasitelkiant į pagalbą jau žinomų kolektyvų pavadinimus. Ir vis tik reikia bent pabandyti…

Tai, ką daro „Paavoharju” būtų galima pavadinti freak folku ir sulyginti su amerikiečiais „Animal Collective”, bet bėda – panašumas jų tik sukeliamose emocijose, malonume ir… Keistume. Kad ir aukščiau esantis „Kevätrumpu”, kurį beklausant norom nenorom grįžti į 1995 metų vokietijos pop-rave sceną, kur girdi mini pianino garsus n bpm sraute. Skirtumas tik tas, kad suomiškame variante „matai”, kaip prie to vaikiško pianino iš scenos gilumos artinasi pilku kiškio kostiumu vilkintis veikėjas, o vokalinę partiją atlieka balerinos rūbais vilkinti bei šiuolaikinių šokių aikštelių ritmu šokdinti bandanti mergina ir visa tai begaliniame triukšmo, laikrodžių (tame tarpe ir su gegutėm) sraute. Toliau skaityti Paavoharju – „Laulu Laakson Kukista” [2008, Fonal]. →

„Įrašinėdamas naują albumą, gavau prašymą… Dėl muzikos dokumentiniam filmui apie prancūzų jūreivį Eric Tabarly. Pirma mintis buvo – o, dar viena jaudinanti drama iš serijos „A man facing the sea” – tereikia pridėti truputį akordeono ir gausis beskonybės viršūnė. Bet peržiūrėjęs filmą supratau, kad taip nėra. Tai filmas – nuostabiai paprastas Eric Tabarly paveikslas. Pasakotojas – pats Tabarly. Nuoširdus – sąžiningumo pavyzdys.

Todėl aš nusprendžiau trumpam atidėti savo albumo įrašus ir sėdau prie šio filmo garso takelio. Įrašiau kelioliką muzikinių kompozicijų. Galima sakyti muzikinių šio žmogaus portretų…” (- Yann Tiersen).

Daugeliui pažįstamas, kaip stebuklingo „Amelijos” gyvenimo muzikinis iliustratorius, prancūzas Yann Tiersen, nors ir padaro pertrauką tarp savo naujojo albumo įrašų (žadama, kad jis (ar net jie) bus kitų metų pradžioje), bet… Kaip pasakytų anglakalbiai – „for good”. Neslėpsiu, kad po „Good Bye Lenin!” garso takelio, galvoje (gerklėje?) ilgam įstrigo pastangos muzikiniais motyvais prifarširuoti žaliųjų „Globus” žirnelių dėžutę – patys sau tie motyvai lyg ir nieko, bet paėmus albumą apima pasimetimo jausmas – seki, ką kuri kompozicija iliustruoja, bet bendro skambesio nėra.

Su „Tabarly” Yann Tiersen dirbo kiek kitaip ir tai galima pagauti jo paties žodžiuose: Toliau skaityti Yann Tiersen – „Tabarly” [2008]. →

Tęsiame albumų iš Švedijos apžvalgas. Šį kartą –  Zeigeist.

Ryški The Knife, Fischerspooner, Stereo Total ir Ladytron įtaka duoda elektroninės muzikos dozę su elektroclash’o pagardais, kompiuterizuotu vokalu, svetimų grupių semplų bei dainų aranžuočių „pasiskolinimą“ ir linksmai nerūpestingą. Nors žodžiai visur pačių Zeigeist, bet muzikoje galite išgirsti visokio velnio: „Tar Heart“ nuklausysite Kate Bush „Runinig Up That Hill“ motyvus, „Bunny“ – DM „I Just Can‘t Get Enough“ ir Deep Dish „Flashdance“ sukergimą, „Dawn Night“ – Gorillaz „Dirty Harry“, „Pressurized Chamber“ – senučių Savage „Don‘t Cry Tonight“.

Jau girdėtas užmanymas? Taip, paskutinis Fischerspooner albumas „Odyssey“ buvo lygiai toks pats. Bet tame nieko blogo – vasarinis Zeigeist albumo „The Jade Motel“ užtaisas garantuotas.

Zeigeist – ne vieno berniuko projektas, kaip Juvelen: grupė iš penkių narių – bet pagal aprašą tik du susiję su grupės muzika, likę užsiima dizainu, scenos dekoracijomis ir šiaip grupės koncepcija. Tai rodo, kad grupė rimtai dirba ne tik prie muzikos, bet ir prie savo sceninio įvaizdžio.

[youtube 4KMcneEzLQA] Toliau skaityti Vėl Švedija [2]: Zeigeist – „The Jade Motel“ [2008, Spegel] →

Nekenčiantiems grupės, jos fanų, savęs arba viso pasaulio galiu pasiūlyt paklausyti „Radiohead covering Portishead”.

Vasarai įsibėgėjant norisi nerūpestingos bet kokybiškos muzikėlės. Nereikia ten kažkokio ypatingo indie ar experimental. Tiesiog smagios ir kokybiškos popmuzikos. Viena iš tokių – vaikinukas, pasivadinęs Juvelen.

Lengvas synthpop muzikinis pagrindas ir funkiška dainavimo maniera, 90 proc. nešanti į Prince ir to pačio Prince vokalas (pažįstamiems pabalamutinti galite lengvai pristatyti: „še jums – naujas Prince popsūkinis albumas“). Gražus, minkštas ir švelnutis, šiemet masiškai sugrįžtantis į muzikos lentynas, 80-ųjų disko stilius ima iš lėto varginti savo naujais vardais. Klausant Juvelen, norisi šalia minėti dar gyvus pop grandus Erasure, Pet Shop Boys, Saint Etienne ir kt., bet šie veikėjai tiesiog sėdi tose pačiose rogėse, o jaunimas ima vairą į rankas.

Baisiai išvaizda panašaus į Martin Solveig, Juvelen albumas „1” skamba užtikrintai vasariškai nuo pirmųjų hitų: aimanuojančiai vežančio “Don’t Mess” ir aistringai šoklaus “Hanna” iki paskutiniųjų: lyriškai lėtų “A Dream” ir “Summer-Spring”.

[youtube kQJe97h_BwM] Toliau skaityti Vėl Švedija [1]: JUVELEN – „1” [Hybris, 2008] →

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi drąsos dainuoti karaoke. Tame yra kažkas juokingo, vėliau mielo ir pagaliau natūralaus, taigi ir nepakartojamo. Jei tik pasirinksi požiūrį, tavo karaoke vakaras bus smagus ir mielas širdžiai. Net jei būsi išgėręs taurę kitą vyno, net jei visos natos eis pro šalį, sulauksi plojimų ir pripažinimo. Žinoma, kažkas šūkalios „lipk nuo scenos!“ ar „varai pro šalį!“, tačiau kaip bebūtų… Tu drįsai. Pakelk nosį aukščiau, nes ką tik išreiškei save.

Nežinia, ar verta vadovautis stereotipu – „dainuojanti Holivudo aktorė“. Šiame albume Scarlett Johansson gerų muzikos guru padedama dainuoja vienuolika Tom Waits kūrinių. Vienareikšmiškai, karaoke būdu – tarsi kiek bijodama savo balso, tarsi leisdama muzikai jį užgožti. Kaip ji pasirinko šias dainas ir kaip ėjosi albumo „konstravimo” darbai, ji pati aprašo leidinio vidvokyje, tad paskaitysite patys. Tačiau žinant Tom Waits ir jo „varymą pro šalį – na ir kas, pa-iulpkit, toks mano balsas“ šis Scarlett Johansson darbas (užtrukęs mėnesį) klausosi taip pat – pro šalį, tik iš pačios širdies. Tarsi kurį vakarą visiems dainuotum Tom Waits meilės dainą. Nemokėdamas ir niekada nebandęs. Nesvarbu, kad bijai, vėliau įsidrąsinsi. Tad albume nuo žemų, sunkiai sudainuojamų moteriai tonų ji lengvai kyla aukštyn, šviesyn ir pagaliau ryžtasi atsiskleisti. Trapi moteris, dainuojanti vyriškas, be pastovios gyvenamosios vietos dainas. I’ve come five hundred miles just to say you „hello”… Toliau skaityti Scarlett Johansson – Anywhere I Lay My Head [Rhino, 2008] →

Tai iš Švedijos. Lengva muzika, kokios reikia dulkinam kambary į pavakarę, kai įšilusios namo sienos paverčia vidaus orą tirštu nuo dušnumo ir galva nebenori jokio grūzo. Tokia tad ta Pacific! albumo „Reveries“ kuriama atmosfera.

Pakili elektroninė indiepop muzika, kurią privalai išgirsti, prasideda plasnojančia „Disappear“ ir iš karto primena kitus švedus – gražiuosius The Embassy ir šiek tiek oriškuosius prancūzus „Air“. Tiek muzikine, tiek vokaline puse.

Plonas, vaikiškai švelnus, kiek apdorotas kompu, vyro vokalas įsuka į synthpopinės muzikos verpetą ir leidžia atsipalaiduoti nuo gergždančių gitarų mainstryminio skambesio. „Sunset blvd“ parodo, kad Flaming Lipsų stiliaus paūbavimai tinka ir grynai elektroninei muzikai ir pereina į ABBA laikus primenančią instrumentinę „Runway To Elsewhere“, „Hold Me“ prasideda su Beach Boysų saulėtais motyvais, o „Number One“ galima išgirsti puikių Erasure semplų. Kiek nuobodžiau skamba instrumentinis „Villanova Sunset“ bei lėtieji „Love isn‘t always on time“ ir „Sunrise“. Albumą baigia fantastiška „Silent Running“ – pianininis disco pagrindas su lengvute vasariškai bliuzine gitarėle – stebuklas, vertas viso Boat Club brizo. Toliau skaityti PACIFIC! – Reveries [Dolores, 2008] →