Kiekvienas metų laikas gali turėti savo muziką. Netgi kiekviena diena. Naktis. Valanda. Tačiau nesismulkinant, ruduo, šalikeles nukloję lapai ir kiaurai merkiantys lietūs iššaukia kartais romantiškos muzikos šilumos poreikį. Matyt, todėl Utenos arena buvo pilna per Katie Melua pasirodymą. Pilna salė turėtų būti ir per Sophie Zelmani intymų pasirodymą, tik tai nereiškia, kad ją pamatysime ant Lietuvos šiais ar kitais metais.

„The Ocean And Me“ – jau aštuntasis švedų kūrėjos ir atlikėjos albumas. Ankstesni man neįtiko savo blankumu, savasties trūkumu ir neturėjo to reikiamo kokybiškai muzikai cinkelio. Šis darbas šiek tiek kitoks. Nepateiksiu stebuklingo ir aiškaus kriterijaus, kodėl jį galima būtų iškelti virš Aimee Mann (kurios šių metų albumas „Smilers“ man vienas geriausių jos diskografijoje), Anna Ternheim (būtinai paklausykite šios pusbestį „Halfway To Fivepoints“ ar Jewel (kuri su „Perfectly Clear“ krito veidu į asfaltą). Tiesiog, „The Ocean And Me“ yra nuoširdu ir intymu, ir nekūrenamame bute šiuo metu man skleidžia reikiamą kiekį vidinės šilumos. Toliau skaityti SOPHIE ZELMANI – The Ocean and Me [SonyBMG, 2008] →

Naujiena ta, kad Mercury Rev išleido nauja albumą „Snowflake Midnight“ ir naują albumą „Strange Attractor”. Pirmasis normalus – CD ir kitais įprastais pavidalais, antrasis – dalijamas veltui internetu, mp3 formatu, tik 160 kbps kokybe.

Kažkada stebinę savo šviesumu „šiukšlynų vaikai” tebestebina ir su nauju, jau septintuoju studijiniu albumu „Snowflake Midnight“. Šis „vidurnaktis“ skamba griežčiau, ekspresyviau, eksperimentiškiau ir minimaliau nei keli paskutiniai albumai – tai klausosi įdomiai, bet grupė visiškai praranda ankstesnį melodingumą ir aiškumą. Klausymas netampa darbu, bet kompozicijų dinamika ir aranžuočių neįprastumas verčia ne tik stebėtis, bet atsidėti „Snowflake Midnight“ klausymui be jokių pašalinių darbų. Tada tuoj imi jausti susapnuotos vaikystės pasakos nuotaika, kur už magiškai viliojančios šviesos slypi pikti baubai, riaumojantys elektroninių sintezatorių rifais. Stebina vaizdinis albumo pojūtis: tokio anksčiau nepatyriau klausant Mercury Rev : rodos, daugiau matai, nei girdi. Toliau skaityti Du MERCURY REV albumai →

Drum & bass ignoravau iki 2005-ųjų, kol ausyse nepradėjo drumbsėti Pendulum „Hold Your Colour“ ir London Elektricity „Power Ballads“. Prėjo trys metai ir vėl abu vardai leidžia pasidžiaugti naujais albumais: Pendulum „In Silico“ ir London Elektricity „Syncopated City“.

Australai Pendulum iš standartinio drum & bass neišlipo, tačiau akivaizdžiai stengėsi sugriežtėti ir surokėti: neprarastas savitas kompiuterinių tembrų braižas išliko, tačiau šalia to turime daugiau vokalo, daugiau gyvo atlikimo įspūdžio ir glitaus nirvaniškai rokiško palikimo. „Different“ tikrai skamba kitaip, taip lyg kartu su Apollo 440 purvinomis elektrogitaromis atliktų „lėtą“ gabalą. Tuo tarpu „The Other Side“ panašėja į griežtesnį synthpop gabalą, kurio fonas – smuiku sukurptas iš kažkur girdėtos simfonijos, o kompiuterizuotas vokalas nupigina kūrinį iki Apoptygma Berzerk lygio; panašiai ir su „Granite“ bei „Propane Nightmares“ – nupopsėta. Paskutinis „The Tempest“, nebūdingai d‘n‘b grupei, prasideda minimaliu muzikiniu fonu ir DM baladžių stiliumi masinančiu dainavimu, bet paskui išsivysto į pseudopunkrockinį 7-ių minučių džeržgimą, kurio tik pabaigoje išgirsime d‘n‘b. Taigis, Pendulum kryptis aiški Toliau skaityti Pendulum vs. London Elektricity →

Po “Stopping on the Broadway Bridge” jau norėjau pamiršti šitą albumą ir mesti į vieną kupetą su nusieksperimentavusiu Max Richter „24 Postcards In Full Colour“ (2008), bet po to sekęs „Another Glacier“ nustūmė visas abejones – gi čia būtinas reikalas!!!

Aš čia apie Peter Broderick iš JAV ir jo šių metų darbą „Float“. Man jis būtinas apturėti iš silpnybės pianinui (kaip baldui) ir fortepijono garsams bei, žinoma, dėl visumos, kuria Broderick užburia ausis. Toliau skaityti PETER BRODERICK „Float” [2008, Type] →

Neseku fanatiškai kiekvieno Depešų oficialaus ar ne leidinio, bet kai jie ilgainiui užtyla, imu ieškoti pakaitalo. Kažkada tai buvo De/Vision, Wolfsheim, Covenant, Apoptygma Berzerk ir dar krūva kitokio laikino gėrio, tačiau dabar šios grupės liko savo atgyvenusio synthpop terpėje, o DM po „Playing the Angels“ (2005) tyli.

Nieko baisaus. Sadman su debiutiniu „Cold In The State Of Me“ vietoj DM užpildo elektroniniu roku visas reikiamas kambario, automobilio, sielos ir ausų kertes.

Lėtai ir vokališkai pradėdami albumą tituline daina „Cold In The State Of Me“, švedų duetas savo vokalu atrodo gal kiek per švelnūs ir labiau tinkami moteriškai auditorijai, bet jau kūrinio pabaigoje skeptiškumas dingsta. Ambientinis fonas reikiamu momentu prisipildo elektrinių gitarų, mušamųjų ir kitų elektroninės muzikos efektų, vokalas skamba lyg šauksmas gotikinėje ledo oloje,- pavadinimą atitinkanti nuotaika sukuriama ir toliau išlaikoma visą albumą.

[youtube V7ktpqd4WVA]

Sadman „Cold In The State Of Me” (video) Toliau skaityti SADMAN – Cold In The State Of Me [Memento Materia, 2008] →

Mėgstu posakį-kalambūrą : Negirdėjai „The Music” – negirdėjai muzikos. Tai viena iš tų retų grupių, kurių kiekiveną įrašą perku prieš tai neklausęs. Nei karto nesigailėjau. Nesigailiu ir dabar, kai rankose vartau “Strength In Numbers”. Tokiu pavadinimu pavadintas tiek singlas, tiek albumas.

Apie albumą būtų galima ir patylėti, netapo jis man šedevru net po keliolikos klausymų, bet apie singlą būtina paskalambyti visais varpais.

Keturios dainos, kurios žadėjo The Music naujo etapo sprogimą, pasiteisino su kaupu. Jau titulinė „Strength In Numbers“ nurovė stogą ir paliko su pražiota burna: naujas elektroninis skambesys, paprastutė aranžuotė, „the opaque substitution for a real revolution“ ir turime įkrovą visam kūnui. Keistokai klipe atrodo The Music pagrindas – vokalistas Robert Harvey, „pametęs“ savo plaukus, – lyg koks B.Corgan, Moby ar dainuojantis S. Parulskis, bet energijos užtaiso tas neatima.

[youtube A7h1NVEti54]

„Strength In Numbers” (video)

Galima būtų teigti, kad tai Flood‘o (taip, to pačio, kuris kišo nagus prie paskutiniojo Sigur Ros albumo) ir Paul‘o Hartnoll‘o (vieno iš Orbital braliukų) indėlis, bet likusios trys dainos ir be jųjų trigrašio palaiko „Strength In Numbers“ singlo tempą ir daro jį klausomiausiu man šiais metais. Toliau skaityti The Music – Strength In Numbers [Polydor, 2008] →

Paskutiniu metu man Sigur Ros‘ų per daug. Lyg pergėrus kokybiško viskio, darosi bloga, vos išgirdus jų pavadinimą, ir norisi kažko kitokio, ne tokio europietiškai mainstryminio produkto.

Tebūnie gražus fortepijonas, smuikas, lengvi gyvi mušamieji ir, vos stygas liečianti, elektrinė gitara – to pakanka, kad amerikietiškas grožis įsuptų į Pacific UV muzikinį verpetą.

Bandant pristatyti antrąjį Pacific UV albumą „Longplay 2“, būtina šalia turėti ir pirmąjį grupės albumą, kuris ant svieto pasirodė dar 2003-iaisiais. Dream pop/space rock mišinys su shoegazinio white noise motyvais buvo per daug ramus ir stilistiškai kiek per tobulas tam metui. Šiandien, pasigendant įdomumo iš The Raveonettes, belaukiant naujų albumų iš The Jesus and Mary Chain ir My Bloody Valentin, tai gali būti puiki alternatyva numalšinti „baltojo triukšmo“ trūkumą.

„Longplay 2“ baltos marlės uždanga jau plonesnė, kiekvieno kūrinio aranžuotė pilnai subrandinta ir išbaigta: nesijaučia jokio grupės skubėjimo, tik – tobulumas. Aštuonių takelių variacijos leidžia tik stebėtis, koks platus gali būti muzikinis nuotaikų diapazonas: lengvai raminančią instrumentinę „Alarmist“ keičia iki dantų šaknų gelianti elektrinė „Need“ ir tuoj vėl – rasos lašelių kritimas gaivų rytą su moterišku laumės vokalu – „Tremolo“. Tokia potvynių–atoslūgių tema išlaikoma visą albumą, ir užbaigiama, panašiu į „Alarmist“, instrumentiniu kūriniu „Lijv“. Toliau skaityti PACIFIC UV – Longplay 2 [Warm, 2008] →

Po “X & Y” nemaniau, kad Coldplay dar kada sugrįš į mano drožiamiausių albumų sąrašą, tačiau naujasis „Viva La Vida Or Death And All His Friends“ aną skepsį panaikino, nors ir ne iki galo, bet kažkuriam laikui apmalšino. Ne iš karto – maždaug po trečio perklausimo, kai supratau, jog noriu šitą albumą klausyti dar.

Norėjau nuo pačios pirmos instrumentinės kompozicijos „Life In Technicolor“,- lyg kokio kelrodžio į šviesą ir reikiamą atsinaujinimą, kurį pridėjo Brian Eno prodiuserinė pagalba. Tinkamas albumui viršelis ir jo pavadinimas (dviejų dailininkų, Eugene Delacroix paveikslo vaizdo ir Frida Kahlo paveikslo pavadinimo kerginys) tartum simbolizuoja tą, ryškiai jaučiamą, grupės nusispjovimą į visus, ir ėmimą daryti tai, ką moką ir tai, ką nori – gyventi gyvenimą. Ir groti tokią pačią muziką kaip anksčiau, tik daug laisviau – lyg ką tik būtų pasibaigusi Didžioji Prancūzų revoliucija.

Taip, Coldplay niekur nepabėgo nuo savo skambesio: ta pati nuotaika, panašūs akordai ir aranžuotės, ta pati ketveriukė su ta pačia Chriso Martino dainavimo maniera, šiek tiek politikos tekstuose, bet tai manęs nepakasė, kol „42” nuo paprastų ir įprastų Coldplayiškų gitarinių pabrūžinimų įsivažiavo iki tūžmingo fortepijoninio pritarimo, kur eilutės „You thought you might be a ghost /You didn’t get to heaven but you made it close” suskambo stipriau nei kažkada skambėjo visas “Parachutes”. Toliau skaityti COLDPLAY – Viva La Vida or Death And All His Friends [Capitol, 2008] →