Kai kas šią grupę pastebėjo tik po to, kai jos ne vienas gabalas nuskambėjo filme „Little Miss Sunshine” (2006). Man Devotchka teko įsidėmėti dar 2004-aisiais, kai pasirodė ekstravagantiškas jų albumas“How It Ends”. Panašios čigoniškos indie rocko melodijos skamba ir paskutiniame penktame grupės albume „A Mad & Faithful Telling”.

Dėmesio vertas albumas ne tik dėl to, kad Devotchka pasirodys gyvai šią vasarą Gdynioje vyksiančiame muzikos festivalyje „Opener“. Albumas jau su pirmąja „Basso Profundo“ įsuka į šamanišką garsų verpetą. Tas uuuuu-uuuuu iš pradžių sukelia šypseną, bet greit ima hipnotizuoti, virpinti visą kūną ir nepaleidžia iki albumo paskutinės „New World“.

„A Mad & Faithful Telling” – trumpas, konkretus, vientisas, įdomus, inteligentiškas ir tarpatlantinis darbas. Jei dar kas nežino, Devotchka – tai amerikiečiai multiinstrumentalistai, grojantys indie rocką, kuriame maišosi balkaniški/čigoniški folk motyvai, šiek tiek kabaretinės prirūkytos nuotaikos, alternatyvaus country su aliuzijomis į vesternišką Morricone palikimą ir aštrios elektrinės gitaros. Paprasčiau kalbant, aš Devotchka muzikoje randu Bellamy iš Muse vokalinį energijos užtaisą, Bajofondo/ Gotan Project elektrotango motyvų, Kusturicos/ Bregoviciaus balaganiškumą (gerąja prasme) ir daug daug savitumo.

Toliau skaityti DEVOTCHKA – A Mad & Faithful Telling [Anti, 2008] →

Ką besakytumėte, šis albumas yra nuostabus ir visiškai kitoks nei buvo iki šiol visi (visas) M83. Nebuvo jokių požymių, kad Anthony Gonzalez iš mirusiųjų miestų vaiduoklių kerų sulig aušra išsilaisvins ir taps kiekvieną šeštadienį jaunas. Aišku, tai tik lengva interpretacija prisidengiant M83 albumų pavadinimais. Nors gali interpretuoti kiek nori, paskutinis M83 darbas skamba kitaip nei ankstesnieji. Rakursas gana ryškus: vietoj naktinės blokinių namų zirzeliuojančio triukšmo  „Saturdays = Youth” girdime pavasariškos pievos vešėjimo garsus ir šilto vaikystės lietaus nuotaikas.

Tie patys M83 elektroniniai garsai, tik pagardinti nuostabiais moterų ir angeliškais vyrų vokalais, sumažintas white noiso lygis, daugiau popsiškumo aranžuotėse ir skambesyje dovanoja mums puikų ir vis dar energingą prancūziškos romantikos pilną pop albumą. Keista taip įvardinti muziką, bet čia ji yra tiesiog graži. Ypač pirma albumo pusė su savo piano įžangomis („You, Appearing“), 80-ųjų naujosios bangos synth/shoegaze mišiniu („We Own the Sky“ ) ir Sarah Brightman vokalo plonumu („Up!”, „Skin of the Night“) mane nukelia į tuos laikus, kai ant bangos sėdėjo Michel Cretu (ne, ne su Enigma, o be jos – su soliniu „Invisible Man ” ir kartu su Thiers išleistais „School’s Out ” bei „Belle Epoque”) ir, kai mano širdį džiugino S. Brightman popsiškasis „Fly“. Tiesiog M83 perteikia tą gyvenimo džiugesio magiją stipriau. Toliau skaityti M83 „Saturdays = Youth” [EMI, 2008] →

Būna vakarų, kai nostalgija išlenda ne su gražiais ir saulėtais prisiminimais, o su širdgėla ir skausmu smegenyse. Nežinia, ar tada reikia apgailestauti dėl to, kad praeitis buvo ne ką lengvesnė negu dabartis? Ar verta egzaltuotis dėl to, kad sunkius laikus gali dar labiau paaštrinti nostalgiškai skaudžia muzika? Keletas akordų ir vėl gali pasiekti kraštutinumų kupiną atmosferą: arba kvėpuoji miško gaivą, arba trauki „Camel”; arba myli kažką ir skraidai padebesiais, arba myli ir ašarodamas klausai R.E.M. „New Adventures in Hi-FI“. Daug paaugliškos tuštybės, kuri mus subrandino ir išmokė verkti sapne, ir dabar, atėjus sunkesniam momentui, leidžia lunatikuojant su nugertu buteliu viskio iškrapštyti iš lentynos minėtą R.E.M. albumą ir nesibijant sugadinti santykių su kaimynais, paleistį jį visu garsu.

Aš turiu mėgiamą-mėgstamiausią-skaudžiausią albumo dainą, bet klausau nuo pradžių. Nenoriu sugadinti kaskart naujo nuotykio į savo atsiminimų ir dabarties mišrainę. Pradedu nuo Toliau skaityti [nostalgija:] R.E.M. – New Adventures In HI-FI [Warner Bros., 1996]. →

Nenumaldomai artėjant vasarai, aš jau turiu šiųmetinį šokių aikštelių favoritą – Does It Offend You, Yeah? (DIOYY?). Pernai kojas kilnoję prancūzai Justice ir vokiečiai Digitalism perdavė estafetę anglams.

DIOYY? skamba lyg bendras jau minėtų Justice ir Digitalsim projektas, tik dar reikia pridėti DFA 1979 gitarinį pjaustymą ir vokalinį aštrumą bei Daft Punk robotišką jausmingumą. To pakanka, kad „You Have No Idea What You’re Getting Yourself Into“ būtų stilistinėje klasėje priskirtas labiau prie taip linksniuojamų „new-raverių“, nei prie paprastos klubinės elektronikos. Ir tame yra tiesos: ši šėlsmo muzika turi kietą elektroninės muzikos pagrindą, klubines aranžuotes, paprastą bet ne prastą tekstinį takelį, indie rokišką gitarinį pagardinimą, senų gerų The Prodigy laikų nuotaiką, jokio minimalo, o tik visko daug daug daug. Bet tas „daug“ neišsivysto į kakofoniją, o daužo paširdžius ritmingai ir be gailesčio. Toliau skaityti DOES IT OFFEND YOU, YEAH? – You Have No Idea What You’re Getting Yourself Into [2008] →

Yra pora priežasčių, kurios kartais trikdo kalbą apie aktualią muziką, – tai albumo išleidimo data ir žanras. Pirmoji pasireiškia net ir tada, kai data labai šviežia (UK/US release skirtumai laike, ankstyvas nutekėjimas piratų dėka ar dėl self-released), todėl imama burnoti „taigi prieš gerą pusmetį atklausyta!” Antroji kliūtis – žanras – labiau liečia snobus ar, tiksliau, madų nemėgėjus. Sakykit man, kurio iš save laikančių melomanais nenupurto terminas indie rock?

Kaip bebūtų, yra ir daug svarbesnis motyvas aprašyti Bon Iver – tiesiog nedovanotina praleisti tokį svarų kandidatą į metų topus. Nors tai ir „dar vienas kniaukalas”, nors ir „gitarinių laužo himnų gana”. Vietomis tai primena The Hidden Cameras dainuškas, Jenny Wilson vokalo vyrišką versiją ar barzdotą Iron & Wine dėdę – kiekvienam pagal asmeninę patirtį muzikinėje bedugnėje. Toliau skaityti BON IVER „For Emma, Forever Ago” [Jagjaguwar, 2008] →

Naivu būtų sakyti, kad duetas iš Britanijos Dan Le Sac VS Scroobius Pip į dienos šviesą išlindo tik dėl tokių kontraversiškų eilučių, kaip: „Thou shalt not think any male over the age of 30 that plays with a child that is not their own is a peadophile, some people are just nice.”, ” Thou shalt not use poetry, art or music to get into girls pants… …use it to get into their heads.” arba išvardinimo „The Cure”, „The Smiths”, „Radiohead” ar „The Arctic Monkeys” bei apibūdinimo – „just a band”. NME, kuriems irgi kliuvo (” Thou shalt not read NME”) dar praeitą pavasarį kolektyvo dainą „Thou Shalt Always Kill” įvardino savaitės daina, nes… Ji to verta. Kaip ir vertas (jau nutekėjęs, bet oficialiai tik gegužės dvyliktą pasirodysiantis) visas Dan Le Sac VS Scroobius Pip albumas „Angles”. Balandį/ gegužę praleisti proga užmesti ausį į tai, ką jie daro, būtų nesusipratimas – nepaisant to, kokį stilių mėgstate. Toliau skaityti Dan Le Sac VS Scroobius Pip: „Radiohead – Just a band”. →

Supergrass praktiškai yra tipiška britų rokelio grupė. Šurmulį savo šalyje debiutiniu albumu jie sukėlė dar 1995 metais ir netrukus buvo tiesiog… užmiršti. O juk jų rokenrolas ne toks pat, kaip šiandienos žvaigždučių The Kooks, Razorlight, ar tų pačių Arctic Monkeys – labiau subrendęs. Mano nuomone, Supergrass yra viena iš labiausiai neįvertintų grupių.

Šiandien, kai kas antra Britanijos „banda“ tarsi bando stoti į pretenzingą eilę kažkur po The Beatles ir Oasis(?), Supergrass‘ai yra labiau panašūs į tuos, kurie tiesiog būtų išaugę vienoje šeimoje su šiais, nesuskaičiuojamos galybės į rankas gitaras imančių Britanijos berniukų stabais ir kelrodėmis žvaigždėmis. Ir, aišku, paveldėję dalį jų dainų rašymo talento. Įsivaizduoju: štai John Lennon sėdi savo namo svetainėje prie pianino ir klavišais piešia kokio „Imagine“ gaidas, o štai dar visai mažas Gaz Coombes ropinėja ant sofos, stebi, klauso ir jau nevalingai dedasi į galvą, kaip gimsta TIKROS dainos. Aišku, vaizdelis vertas Simpsonų epizodo, tačiau mintis turėtų būti aiški. Toliau skaityti SUPERGRASS – “Diamond Hoo Ha” (EMI, 2008) →

Nežinau kaip jums, bet man Ben Gibbard („Death Cab For Cutie”) asocijuojas su „The Postal Service”. „The Postal Service” galima vadinti viena iš jo indie grupių, akustinių melancholiškų dainų bardo santuoka su elektronšiku James Tamborello (aka Dntel) ir galiausiai unikaliu melancholiškos elektro-akustinės muzikos pavyzdžiu, gimusiu susirašinėjant (siunčiant demo įrašus) paštu – iš čia ir „The Postal Service”.

Laimingiausiems (man tame tarpe) vakar internete pavyko sužvejoti neoficialų jo projektų, singlų b-pusių ir kitokių retenybių albumą „Ben Sings”. Esama čia ir elektronikos ir širdį glostančių akustinių numerių. Geriausiais momentais tai skamba maždaug taip:

[youtube qCQa8zoQbDo]

O dar albume rasit: Toliau skaityti Nealbumas: Ben Gibbard ir jo retenybės. →