Užmerkęs kojas į garstyčių vandenį, šaukštu kasydamasis nugarą, murmėjau sau panosėje kažką nepadoraus, tikindamas save, kad tai tik į gerą…

Toks užrašas įspaustas ant albumo nugarėlės. Albumo, kurį vienas žmogus pa(si)gamino pas save namie: nuo muzikos grojimo ir įrašymo iki pačio disko viršelio atspausdinimo. Didžiulė gyvenimo investicija vardan saviraiškos. Tačiau nesvarbu, kiek pinigų tai surijo ir dar ryja, svarbiau – kas iš viso to išėjo.

Žinau šito žmogaus ir vardą ir pavardę, tačiau turiu paliepimą: „Na, jei nuspręsi rašyt turiu vieną norą, neminėk mano vardo ir pavardės, tiesiog, Atgrubnagis. Nedarau tai dėl populiarumo ar šlovės, ar pinigų, neieškau iš to naudos, visad mėgau undergroundą. Aš tik noriu duot žmonėms paklausyt. Ir jiems neturėtų būt svarbu, kas tą muzikąa sukūrė ir atliko. Jiems reikia tik atsiųst man savo adresą, kad aš galėčiau atsiųst CD. Žinoma, aš kalbu apie tuos, kuriems patiktų tai, ką aš darau. Jokiu būdu niekam neperšu savo muzikos, man yra gerai taip, kaip yra.”

Taigi, tiesiog Atgrubnagis prieš keletą metų, kaip daugelis lietuvaičių, išvyko uždarbiauti į Edinburgą,- miestą su didžiule muzikine potencija. Išsivežė svetur tik save, o dabar, nors ir negrįžta po visam, bet kiekvienam norinčiam (jeigu tokių neatsiras tūkstančiai) savo lėšomis atsiunčia/dovanoja pirmąjį savo vaiką – albumą „Saulėtekis išminčiams, saulėlydis bepročiams“.

Gyvai padarytas įrašas stebina savo intymumu, atvirumu, gyvenimiška patirtimi ir kūrybine branda. Poetiški, daugiaprasmiai tekstai pasakoja ne banalias įprastas meilės istorijas, bet perduoda visą kūrėjo išmintį (apie savęs paieškas, apie draugystę, apie braidymą gyvenimo vandeniu ir gyvenimo keliu, apie turtingą ir pamokančią praeitį) ir beprotybę (apie kojos nusigraužimą vardan laisvės, apie žuvies dieną – penktadienį, apie boružę, ežį ir dar vieną trijulės narį, apie žvakių ir žvakučių skirtumus). Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Saulėtekis išminčiams, saulėlydis bepročiams (2007) →

Nežinia kieno dėka „Brazzaville“ iki šiol nepateko į Pitchfork, Rolling Stone ar Q akiratį, bet tikrai vieną dieną pateks ir pasaulį apims brazavilmanija. Ar ryte, ar vakare, prieš-per-po pietų tokia muzika gali lietis iš garsiakalbių ir niekas tenedrįsta pasakyti „kokį čia š.. klausai“, nes aš klausau šeštąjį „Brazzaville“ albumą „21st Century Girl“.

Jis toks pat pavasariškai vasariškas, kaip ir prieš tai buvęs „East L.A. Breeze“ (2006). Styginiai, akordeonas, klavišiniai, kompiuterinis jūros ošimas ir žuvėdrų rypavimas, švelnus pop ritmas ir svajingos vokalinės linijos suteikia visumai ypatingo lengvumo ir išskirtinio šviesumo bei šilumos įspūdį, pritariamasis Marinos Sala švelnumas prideda žavesio ir intymumo, o sentimentalūs tekstai neleidžia pasiduoti jokiai melancholijai.

Kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad grupės lyderis Davidas Brownas per ilgai užsisėdėjo Rusijoje, nes savo muzikos dvasia ir nuotaika ima artėti prie rusiško šansono. Brownas sudalyvavo ir БИ-2 prodiusuotame projekte „Нечетный воин 2“, bet, mano manymu, tiek ten, tiek apžvelgiamame albume kūrinys „The Clouds in Camarillo“ su rusais „Minerva“ nesiklauso ir tiek. Apskritai tokie dvikalbiai rusų-anglų muzikiniai projektai dažnai nepasiteisina (girdėta išimtis šioje srityje gali būti tik Marco Almondo „Heart on Snow“). Toliau skaityti BRAZZAVILLE – „21st Century Girl” (South China Sea Music, 2008). →

Pastaruoju metu vis rečiau ieškau naujų grupių. Gal tai nusivylimas visais tais „next big thing‘ais“ – nežinau. Tačiau ant šios užkibau. Vien dėl pavadinimo! Ir nesuklydau!! Flowers Forever – prieš akis kaip mat išdygo hipių komuna: vaikinai su gitaromis rankose ir merginos su gėlėmis plaukuose. Jaučiu nepaaiškinamą trauką šiai kultūrai. Kita vertus, yra dvi šio hipiško reikalo muzikinės pusės. Vienoje – prie laužo su gitara sėdi vienas toks, pavyzdžiui Devendra Banhart, o kiti, jaukiai įsitaisę, klauso jo pasakojamų istorijų. Tuo tarpu čia turime tą „kitą“ pusę – sentimentai traukiasi į šoną, prasideda pasiutusi orgija. Trumpas intro, instrumentų susiderinimui, dozė narkotikų įspūdžių paaštrinimui (ginkdie nepropaguoju, tik cituoju: „shit was coming out your mouth/ i was taking drugs“) ir… važiuojam! Groja ne tik visi turintys gitaras – prisijungia ir iš kažin kur atsiradę pučiamieji, skamba pianino klavišai, ritmą, aišku, palaiko būgnininkas, tekstus pila kažkoks „apsinešęs“ Jim Morrison gyvenimo filosofijos sekėjas, tempas greitėja ir letėja… Pažiūrėk į viršelį – šio veiksmo dalyvių yra daug (ir ką čia veikia maži vaikai?!)… Toliau skaityti FLOWERS FOREVER – “Flowers Forever” [Team Love, 2008] →

„Stereogum” tradiciškai stebina pačių organizuojamais „tribute” albumais, skirtais paminėti kokio vertingo muzikinio leidinio atminimą. Jau turėjom „Drive XV” – duoklę R.E.M. „Automatic For The People” ir „OKX” – „Radiohead” albumui „OK Computer”, dabar atėjo eilė Björk. Vadinti tai geriausiu šios „tribute” serijos darbu būtų kuklu, nes šiam albumui sukurti cover”iai nepanašūs į „nuėjau į vonią ir gitara sugrojau” versijas – daugeliu atveju dainos ne mažiau išsiurbiančios ir maloniai šokiruojančiai stebinančios negu originalai. Net gi sunkesnės sakyčiau.

Ir visai nebūtina apsiriboti bene labiausiai girdėtais vardais – psichuojančiais ir per sielos stygas grojančiais „Xiu Xiu”, maloniai žanrus maišantiems „Final Fantasy” arba pernai visų kritikų sąrašuose pabuvojusiais „Atlas” – net nežinomi vardai čia skamba taip, lyg „Post”, kuris jau savaime yra eksperimentas, juos būtų įpareigojęs dar didesniam eksperimentui. Ne, žinoma, kad čia ne Björk, bet juk Björk albumą jau turite!?!

Viršelis, interviu, mp3:
http://stereogum.com/bjork/

p.s. „Lietuvos rytas” straipsnyje „Garsenybės vardas tapo pinigų melžėjų skydu” kalba apie finansinius Björk pasirodymo Vilniuje niuansus. Mokėt 200 Lt už beveik milijonu remiamią koncertą? Oba! Kur mano „Olialia Gold”?..

p.s.s. Ar jau matėt naują Björk video „Wonderlust”? Nepamirškit užsimest močiutės 3D akinių.

p.s.s.s. Šiandien paskutinė diena, kai galit palaikyti www.g-taskas.lt BLOGin 2008 geriausio tinklaraščio rinkimuose. Balsuoti čia! (pačioje apačioje). Ačiū.

Jis atrodo vyresnis už Jose James, kitos spalvos ir nedainuoja. Užtat baigė Berklio muzikos koledžą ir groja „kliapu”! Taip, linkstame į jazz šiais indie-everything laikais, tačiau ar tikrai? Marco Benevento masažuoja įvairius klavišinius, skleidžiančius ne vien tradicinį džiazą primenančius garsus (neapsigaukite). Tarkim, albumo atidarymas „Bus Ride” tikrai nėra lengvas pasivėžinėjimas, nors ir prasideda tarsi tasai turistinis geltonas atidengtas autobusas, tik paskui pakimba ant storų troleibuso ūsų, jau nekalbant apie kitas metamorfozines stygas. „Record Book” labiau primena banguojantį dienoraštį – nuo štilio iki smarkesnių pretenzijų. Paprastai ir mielai. Be abejo, iš šių kompozicijų sunku nuspėti, kad vėliau teks įsivelti į „Atari” – eksperimentinį, labiau pašėlusį žaidimą, kuriame ryškesni nuotaikų kaitaliojimai ir įdomesnis mušamųjų vaidmuo. Kiek juokingiau skamba siūlymas kiekvieną rytą pabusti ir keltis su „The Real Morning Party” gabalu, be baimės pypsinčiu tokią beveik „happy birthday” atvirutės nepolifoninę melodiją, žadinančią rankas ir kojas:

[youtube GSbBhXoExmw]

Bet palaukit, to nebus daugiau Toliau skaityti MARCO BENEVENTO “Invisible Baby” [Hyena, 2008] →

Ar esate girdėję apie penkias gedulo/išsiskyrimo patirties stadijas?

Pirmoji – „netikiu, kad taip atsitiko“. Tikrai netikėjau, kad Šiaurės Kryptis, išleidusi vos vieną albumą, niekada nebesukurs nieko tokio kaip Netiekto. Buvo sunku suvokti, kad nematysiu jų keistai rymančių scenoje, nelygu kur – Sporto Rūmuose, rūsy, savo virtuvėj, galiausiai. Ir kartą klausiau vieno žmogaus – kaip manai, ar toks koks esu dabar… ar tai dėl muzikos, kurios kadaise klausiausi? Sulaukiau atsakymo Taip. 90 procentų. Tai vadinama nesąmoningu savęs programavimu. Ir jei ieškoti įtakų – Šiaurės Krypties Netiekto prisidėjo didele dalimi. Ženklia dalimi. Programų specialistai, jei tik atversi jiems širdį. Jei dar spėsi su naujos siunčiamos muzikos srautu.

Antroji stadija – pyktis. Nejaugi, negali būti, kaip gi taip?! Jie skėlė per galvą stipriau nei visi andriai kartu sudėjus ir čia pat dingo. Iš kur žinojote, po galais, kaip jaučiuosi, kai sėdžiu ant savo palangės vidury vasaros ir geležinės antys jau skrenda pro mano langus. Iš kur žinojote, kad gimiau rudenį ir jau laukiu žiemos? Iš kur žinojote, kad irgi gulėjau ant garuojančio ežero paviršiaus, ant lakuoto stalo? Kaip galėjote nuspėti, kad mano meilę nužudys aviacija, kad oro uostuose ieškosiu ko nepamečiau ir žvalgysiuosi ko nesutikau? Toliau skaityti [nostalgija:] Šiaurės Kryptis – „Netiekto” [Zona, 1993]. →

Jokių pretenzijų dėl didelių scenų. Anei kokybei, atlikimui ar koncepcijai. Tai yra gryna. Tikra. Iš širdies ir pusbutelio vyno. Iš riboto garso takelių skaičiaus. Iš gęstančios cigaretės pelenų. Puodelio arbatos. Neries tiltų. Vilniaus. O jei kalbėti muzikos terminais – autentiškas post punk ir new romantic kokteilis, kurio „išgėrę“ suksite šį albumą visą vakarą. Gal jūsų laikas užsitęs kieno nors virtuvėje, o jei jie turi dar vieną kambarį – eisite šokti, garantuoju.

Jokio seilėjimosi, jokio „myliu-nemyliu“. Tik lengvas humoras, šviesi ironija ir svaigus liūdesys. Dainos apie „čia ir dabar“. Visa tai gimsta lyjant vasaros lietui, prisimenant mielus laikus su draugais ar nuotykį su viena kita klasioke. Už parduotuvių kampo. Ant parkų suoliukų. O jei lieki vienas – laukiant tos, kuri šiandien dar buvo „čia“, tik rytoj jau bus „ten“. Tarsi tau vis skambėtų Virgos sudainuotas klausimas – ar aš graži? Jei tu atsakysi „taip“, jai nereikės tiek ryškių kontūrų aplink akis. O kaip su šokoladu, jei ji miršta iš bado? Tik tu neturi nei cento. Vaikine, tu neturi net mobilaus telefono, negali paskambinti tai vienintelei ir žavinčiai. Ji kartas nuo karto ateina – žiūrėk, jau apsigyvena pas tave ir tu nepastebi kaip jos dantų šepetėlis vis dažniau lieka ant tavo vonios kriauklės. Ji užkrečia tavo meilų sterilų pasaulėlį. Tu susergi ja. Tokiais rytais judu klausotės Zima. Nes kam jums dar kita diena? Toliau skaityti Zima – „Tau Pražydo” [2008, Drąsiųjų Keliai] →