Ar pamenate, kaip stebuklingai minkštai ir maloniai susiklausė prancūzų projektas Nouvelle Vague? Seni geri gabalai bosanovos ritmu – kažkas panašaus į tai, iš ko bando lietuvaičiai pelnytis po pavadinimu „Atsitiko“. Jauna Švedijos (jau nebesistebiu) grupė Hellsongs daro tą patį, tik kitokiu stiliumi, kurį melomanai jau praminė lounge metal.
Dar negirdėtas darinys, lounge metal, slepia dvigubą reikšmę:
1) senų metalo grupių (tokių kaip Black Sabbath, Judas Priest, Iron Maiden, Megadeath ir kt.) hit‘ų pergrojimas lengvu popietės priešmiegio stiliumi, – t.y. iš hard padaromas soft; 2) moteriškas minkštas lyrinis sopranas (a la Heather Nova, Tori Amos, Kate Bush) kontrastuoja su akustiniais instrumentais grojama muzika, kurios skambėjimo pagrindas žemi registrai su minimaliai paspalvintais aukštesniais tonais – taip išgaunamas įspūdis, lyg dingus elektrai, metalistai brazdina turimais instrumentais ir leidžia padainuoti nekaltai, į garažą užsukusiai abiturientei.
Nėra ko stebėtis, kad toks minėtų stilių suplakimas, parinktų dainų interpetavimas ir dar folk bei country aksesuarų pridėjimas Hellsongs albume „Hymns In The Key Of 666“ skamba lyg naujas vėjo gūsis šiandieninėje muzikos kakofonijoje. Toliau skaityti HELLSONGS – Hymns In The Key Of 666 [Despotz Records, 2008].
Didžiausia klaida, kurią galima padaryti kalbant apie Kaki King, tai įsivaizduoti ją, kaip eilinę dainuojančią merginą su gitara. Taip, ji groja, bet ne tik tam, kad stygomis išspaustų tau ašarą – ją, kaip kviestinę muzikantę, kviečiasi ir kitos grupės. Antai, Dave Grohl („Foo Fighters”) su kuriuo ji dirbo prie naujausiame grupes albume esančios „Ballad of the Beaconsfield Miners”, pasakė: „Yra geri gitaristai ir yra gitaristai, kurie iš tiesų f***ing puikūs. O tada dar yra Kaki King”. Tai buvo pasakyta greta stovint Jimmy Page.
Yra albumų, kurių sprogstamasis užtaisas sprogsta tik po daugybės spardymų į daviklį. Žinau, skamba kvailai, bet aš tai dariau gerą savaitę – kol prisižaidžiau.
„…pirmadienį svarbu pabust…” Dviems šachmatiniams klounams visai nesvarbu, patinka jums jų žaidimai ar ne. Dviems šachmatiniams arlekinams nėra taisyklių, kaip ir nėra išimčių. Jų psichodelinėj elektroninėj sintezatoriaus karuselėje suktis tikrai ne kiekvienam. Nors tai jau 5-asis duo albumas, niekas negali pasigirti jų stiliaus formuluote. Tai kažkas tarp „Battles”, „Ratatat”, „Jackson And His Computer Band”, „Girl Talk”, „Vitalic”, „Autechre” ir „Aphex Twin” – tereikia sugrūsti į mikserį ir gerai išplakti. Klounams galėtų panosėj sutartim mojuot leidybinė firma „Warp”, tačiau kam to reikia – jie juk du šachmatiniai teletabiai.