„MySpace” šiam savaitgaliui leidžia pasiklausyti naujo Nick Cave & The Bad Seeds albumo Dig, Lazarus, Dig!!! Albumas oficialiai pasirodys pirmadienį. Šį darbą apžvelgsime vėliau, o išgirsti jį galite čia ir dabar. Gūdaus!
Vienas iš albumo koncepcijos pristatymo klipų:
[youtube OrbMPLX9cE4]
Albumas Dig, Lazarus, Dig !!!: Toliau skaityti Pasiklausyti: Naujas Nick Cave & The Bad Seeds albumas „Dig, Lazarus, Dig!!!”
Trečiajį Škotijos sūnų ir dukterų albumą prodiusavo Bernard Butler. Buvęs Suede‘as tokias pačias paslaugas teikė ir A†A The Libertines, ir g. kažkada aprašytiems The Veils, ir tik šiemet debiutavusiems 1990s. Kas iš to? Su 40 minučių siekiančia trukme, „This Gift“ pagaliau yra tikrai panašus į albumą, o ne į EP, kaip pusvalandiniai smarkuoliai „Love the Cup“ (2003) ir „The Repulsion Box“ (2005). Dar – tai be abejonės labiausiai „klausytojui draugiškas“ albumas. Bet… ai, pasakysiu tiesiai šviesiai – jis ir labiausiai popsinis. Jei patinka The Gossip ir panašios „boba duoda roko“ grupės, gali užsikabinti ir už šito, bet man vietomis viskas darosi panašu gal net į Gwen Stefani, ir tai jau vargiai gali būti komplimentas. Tuo labiau, kad išgirsti šios grupės dainas skambant pop muzikos čartuose vis tiek atrodo nerealu. Ta keista saldumo riba tarp pirmųjų Sons & Daughters albumų ir naujojo darbo, atrodo vos juntama, bet, visgi, man ji yra lemiama. Viena, kas liko nepakitę, tai užtikrintas ritmas, leidžiantis trepsėt koja tas visas 40 minučių. Aš dėkoju ir už tiek. O Jūsų įvertinimui – antrasis albumo singlas – „Darling”:
[youtube OU6rgA4xG-0]
Šis albumas man siejasi su pirmąja gyvenimo meile – lietuvių kalbos mokytoja, kuriai tuo metu buvo 27, о man 16. Didi nelaimė buvo ta, kad ji dėstė jaunesnėms klasėms ir mylėti ją galėjau tik per pamokų pertraukas. Nemaniau su tuo taikytis, todėl ją vėliau palikau. Išsiskyrimo proga, M1 eteryje jai užsakiau Blondie dainą Heart Of Glass, nes mokytoja buvo velniškai panaši į panelę Deborah Harry. Iki šiol svarstau ar girdėjo. Danguole?
Bet kuriuo atveju, tai yra albumas, kurį privalo pasiklausyti bet kuris intelektualiai maištaujantis paauglys, vėlyvais vakarais turintis nežabotų fantazijų, ir paauglė, kuriai retkarčiais maga pabūti bloga mergaite. Idėjine prasme tai – visų pirma, labai seksualus albumas, ne tik dėl išdailinto Deborah Harry įvaizdžio viršelyje ir (o, Dieve!) pravertos jos burnos nuotraukoje ant spalvoto vinilo… galų gale balso, gundančių dainų eilučių, lengvos punk gaivos, bet dėl…auros. Laikydamas rankoje plokštelę, užsimerkęs galiu pasakyti, kad tai yra Blondie Paralell Lines diskas. Toliau skaityti [nostalgija]: Blondie – „Paralell Lines” [Chrysalis, 1978]
Neatsargiai vertinti naująjį „Madrugada” albumą būtų neteisinga, nes užkliudytume amžiną atilsį grupės gitaristo Robert Burås atminimą. Pradėjęs naujojo albumo darbus muzikantas pernai buvo rastas miręs savo bute su gitara rankoje. Kadaise jis yra pasakęs: Turėčiau gyventi ramiau. Man negalima nueiti per toli.
Robert Burås buvo žmogus, kuris sugebėjo tobulai įrėminti savo grupės draugo vokalisto Sivert Høyem balsą ir lyriką, surasti jiems geriausią vietą ir formą. Žmogus, kurio dėka „Madrugada” turi didelę vertę – nenukopijuojamą skambesį ir nuotaiką.
Nepaisant skaudžios netekties, grupė užbaigė ir išbaigė savo naujausią kūrinį be Robert Burås. Tik įjungus grotuvą nuo pat pirmų akordų jie jau rezga darganotus jausmų voratinklius. Platus atmosferinis geležinių gitarų skambesys, lūžinėjantis žemas Sivert Høyem vokalas ir tamsiausius sielos kampus pasiekiančios jo mintys.
Albumas geriausiai klausosi vienumoje, aplinkoje, kur niekas netrukdo. Jei ši muzika būtų naudojama fonui, ji praplauktų pro šalį. Daug prarastumėte neišgirdę kaip švelniai keičiasi instrumentų akordai ir apie ką savo baladėse pasakoja Sivert Høyem. Jei turite nebaigtų meilės reikalų Toliau skaityti Naujas Madrugada albumas – „Madrugada” [EMI Norway, 2008]
„… ir repas tapo džiazu…” Jis tikrai daug svajoja. Stovi, sėdi, guli, sapnuoja. Balsu taip lengvai žongliruojama, pakartojama, stebinama, kad pradedi nebeskirti, ar tu bėgioji lengvais zebriniais klavišais, ar šokinėji bosinėmis stygomis, ar vien pasiduodi vokaliniams žaidimams, pasakoms, lopšinėms. Taip, tai džiazo albumas, kurį „pasiglemžė” žinomas radio DJ, prodiuseris, naujuoju John Peel pravardžiuojamas Gilles Peterson. Tačiau visus nuopelnus reikia priskirti ne jam, o juodukui, vardu Jose James. „Infekuotas” soul ir hiphop ritmų bei stilistikos, šis amerikietis dainininkas ir kompozitorius visiškai paskendęs laisvajame vokaliniame džiaze, kurį puoselėti ir puošti stipriai padeda jam talkinantis trio (fortepijonas, kontrabosas ir būgnai). 7 autorinės dainos ir 3 koveriai. Puikiai tinka vakarui, nakčiai, tingiam sekmadienio rytui, dienai, vakarui, darbiniam fonui, prie paukštienos, kiaulienos ir jautienos, salotų ar deserto – žodžiu, nepretenzinga subtili svari jazz muzika daugeliui gyvenimo fragmentų paskaninti.
Viena albumo dainų, Freestyle Fellowship koveris „Park Bench People” gyvai:
[youtube 9I6JX74AOzU]
Daugiau (ir kokybiškiau) paklausyti galite atlikėjo maispeise, o koncertas paslėptas čia.
Anais laikais, na maždaug 1991-aisiais, Klaipėdoje, Tiltų gatvėje, buvo toks kioskelis, kuriame vyrukas prekiavo įvairia muzika įrašyta į kasetes. Maža to – visos dainos buvo gražiai atspausdintos spausdintuvu ant spalvoto popieriaus. Taip, tai buvo neteisėta, nelegalu, nors gal ir ne: tada autorinių įstatymų neturėjome, LATGA-A neegzistavo, o kompaktiniai diskai buvo prieinami tik turtingiesiems – na, tikrai ne dvylikos metų berniokui, stovinčiam prie minėto kiosko langelio ir klausiančiam: „Gal turite jan michel jare?“. Kokį mačiau užrašą, taip ir tariau. „Ne, tokio nė negirdėjęs“,- gavau atsakymą, kuriuo pasitenkinau, nors aiškiai mačiau, kad norimas „Oxygene“ guli už stiklo. Taip tąsyk per savo kuklumą ir nesugebėjimą nueit tuščiomis įsigijau „Orchestral Manoeuvres in the Dark” (O.M.D) „Sugar Tax“. Tiesiog įbruko, įsiūlė jaunuoliui tai, ko jis visiškai negeidė…
O buvo tada vasara. Vasara yra ir dabar, širdyje, kai klausau „Sugar Tax“.
Toliau skaityti [nostalgija]: O.M.D. – Sugar Tax [Virgin, 1991]
Kai prieš kelias savaites Misiukonis T. rubrikoje „nostalgija” apie „Erasure” albumą „Wild!” parašė „Nors fanai sako, kad šis “Erasure” albumas ne pats geriausias, bet…”, pajutau, kad turiu parašyti apie „East of the Sun, West of the Moon”. Atspirties taškas tas pats – paklausk eilinio klausytojo apie A-ha ir jie tau paminės jų šiek tiek synth berniukiško laikotarpio hit‘us „Take On Me”, „Sun Always Shines On TV”, kiek tamsesnius „Hunting High And Low” bei „Stay on These Roads” arba šoks į trečią grupės reinkarnaciją su „Minor Earth Major Sky”, „Velvet”, „Summer Moved On”, „Lifelines”, „Forever Not Yours”, etc. Tuo tarpu jų vidurinysis periodas, kurio metu pasirodė „East of the Sun, West of the Moon” ir „Memorial Beach” muzikos metraštininkų yra faktiškai ignoruojami. Nepelnytai, sakyčiau.
Vienas muzikos kritikas kalbėdamas apie A-ha ir konkrečiai aukštas natas imantį Morten Harket vokalą, gražiai paironizavo dėl to, kad dabartiniai atlikėjai parodijuoja neva tai išskirtinį Thom Yorke („Radiohead”) verkiantį-cypiantį vokalą. Bet kur tas vokalas buvo jų debiutiniame albume „Pablo Honey”, klausė jis? Nebuvo, kol neatsirado a.a. Jeff Buckley „Grace”. Ar pastarasis buvo pionierius šia prasme pop muzikoje? Vargiai, kai prisimeni pirmus trijulės iš norvegijos albumus – o juk tai buvo dar giliais 1985!
Po saldžiai sultingų „Hunting High And Low” bei „Stay On These Roads”, „East of the Sun, West of the Moon” atrodė lyg žalios mėsos išpjova su spanguole ant viršaus – vaizdas solidus, bet kaip tai valgoma? Toliau skaityti [nostalgija]: A-HA – East of the Sun, West of the Moon [Warner, 1990]
Vienas du trys.. Nelengva su skaičiuotėm. Būta nemaža ginčų, kol sutariau su albumais, kad kiekvienas atstovaus savo gardą, į kurį buvo suvarytas. Nors visos virtuvės skirtingos, anaiptol nei viena jų nėra geresnė už kitą, todėl prašau ne burnoti, o į burną dėti ir liežuviu plakti. Metų vakarienę siūlau pradėti nuo elektronikos, o prie deserto pasiūlysiu ramios muzikos arbatos. Taigi, skanaus.
>>>Elektronikos<<< aperityvas:
The Cinematic Orchestra, kurių receptas “Ma Fleur” jau atskleistas anksčiau. Taip, patys už save kalbantys Patrick Watson, Lou Rhodes ir Fontella Bass lengvame virtuvės šefo Jason Swinscoe kokteilyje. Kritikai labai giria grupės pavadinimo tikslumą, o pats tegaliu pridurti, jog (atmetus grynai garso takelį D.Vertovo nebyliajam “Man With A Movie Camera”) šis albumas yra itin prisigėręs kino. Ne tiesmukai, o užuolankomis, nuo vienos sėdynės prie kitos. Ir kuo daugiau jo valgai, tuo didesnis pavojus, kad pagrindinio patiekalo gali nesulaukti. Profesionalumu ir mėgavimusi kiekviena styga, kiekviena elektronine vibracija pasižymintys “sinematikai” gali kiek sumažinti opos skausmus. Jų “To Build A Home” itin gyvai:
[youtube bjjc59FgUpg]
Neabejoju, jog po tokios neelektroninės versijos jums kilo su žanru susijusių klausimų. Į juos galėtų atsakyti ne tik Black Moth Super Rainbow, kurių “Dandelion Gum” perspjovė ir Air simfonijas, ir gerokai įsibrido į džiazą. O, rodos, dainos trumputės ir visos vienodos.. Kompakt records turbūt geriausias šiemetinis leidinys švedo The Field “From Here We Go To Sublime” visiškai kitoks – monotonija ir interaktyvumu besimaišantis techno, stiprus kaip kadaise Vitalic ir užliūliuojantis kaip kitas rezidentas Superpitcher. Patikinu, kad gali būt pavojinga klausyt mašinoje, nes greičio pedalas neklauso. Vėlgi visai kitokia yra Glass Candy “B/E/A/T/B/O/X”, kartu su Chromatics “Night Drive” atstovaujanti Italians Do It Better leiblą ir siūlanti kitokį disco – šmaikštų, vangų ar net dirbtinį. Toliau skaityti G.eriausi 2007 metų albumai [lukas never]