Nors ir kiek neįprasta forma, visgi šią temą visai šviežiai užvedė offca. Taigi, šūkteliu „valio” ir perimu estafetę su pamąstymais apie tai, kad mano ausims praėję metai nebuvo pernelyg dosnūs. Asmeniniai favoritai Kent, Manic Street Preahers, Saybia, Sterophonics, Travis išleido silpnesnius įrašus, o dar palyginti šviežiai sužibusios žvaigždutės Art Brut, Bloc Party, Clap Your Hands Say Yeah, Kaiser Chiefs nesugebėjo išvengti „antrojo albumo sindromo“. Kita vertus, abiejose kategorijose atsirado tokių, kurie „ir vėl“ užlipo į geriausiųjų sąrašą.
Ilgai nepilstant sumuoju – perklausyta ir įvertinta pusantro šimto 2007 m. išleistų albumų, geriausieji (ne dažnai pasitaiko, tačiau šiemet absoliutaus nugalėtojo neturiu), mano (ne)kuklia subjektyvia nuomone yra (abėcėlės tvarka):

AIR „Pocket Symphony“
Praktiškai visi šių prancūzų albumai (išskyrus „10000 Hz Legend“) yra vienodi. Naujiena šįkart nebent tik balsus paskolinę Jarvis Cocker ir Neil Hannon (The Divine Comedy), o šiaip ir vėl albumas eksploatuoja jau klasikinio „Moon Samari“ muzikines temas. Tačiau ir vėl viskas gaunasi žiauriai gražiai.

← Toliau skaityti G.eriausi 2007 metų albumai pagal liu →

Nors fanai sako, kad šis „Erasure” albumas ne pats geriausias, bet man jis – tikra nostalgija. Visų pirma, dėl to, kad daugumą albumo dainų transliavo dar tada „nepriklausoma“ radijo stotis M-1 (buvo gūdūs 1989-ieji), antra, supratęs, kad be metalo yra ir kitokios muzikos, po pamokų sukdavau šį albumą per savo kasetinį „Panasonic”.

Albumo intro – panašus „piano“ tarsi kadaise smegenis prakiurdęs Little fifteen, o jau tada – daugelį kartų „nudrožtas“, bet šiandien su lengva šypsena klausomas Blue Savannah. Bene didžiausias „Erasure” hitas kada nors. O kiek žmonių jį dainavo tiesioginiame M-1 eteryje…kas į natą, kas pro šalį, kas smagiai „lithuanian english” akcentu ar tiesiog… „taip, kaip girdisi”.

Aš džiaugiuosi, kad „Depeche Mode” genijui Martin L. Gore buvo nepakeliui su meistru Vince Clarke. Tad užuot kartu kergę industrinę depešų depresiją su lengva „Yazoo” ir vėliau „Erasure” melancholija ir, pabrėžiu, melodija (kuriai šiandien galima prilyginti tik keletą švedų atlikėjų), jie pasirinko atskirus kelius. Dar dabar svarstau, gal čia reikėjo rašyti apie Yazoo šedevrą Upstairs at Eric‘s?…kaip bebūtų. Gal kada. Toliau skaityti [nostalgija]: ERASURE „Wild!” [mute, 1989] →

Be didelių reklaminių išsišokimų, kaip šiandien madinga Lietuvėlėje, naujasis Marijono Mikutavičiaus albumas „Baigėme mokyklą“ atgulė mano grotuve, ir jau kelios dienos nenori iš ten pasitraukti.
Po „Pasveikinkim vieni kitus“ (2004) praėjo 3 metai ir, tiesą sakant, nesitikėjau, kad, paleidęs „Mano didžiausią žuvį“, eksgeidžiamiausias jaunikis išspaus visą albumą: gi prieš tai minėtą albumą-rinkinį lipdė ne vienerius metus. O dabar, še tau naują darbą, kuriame girdėta tik viena daina!

Paėmus produktą į rankas, visų pirma, stebina keistai kičinis albumo viršelis, nugarėlė ir vidinis dizainas: pamėkliško mutanto veidas, nuoga gulinti moteris, šaržuota ilgakojė, laiptinę plaunanti senė, nešaržuota nuoga ilgakojė, štrichinis svajotojos portretas, hiperbolizuotas steroidinis kultūristas, džekiliškas latras, maskaradiniai cirko artistai ir, galiausiai, nugarėlėje – pamišėliškai pinčiukiškas, su gitara rankose, pats Marijonas. Kaip visa tai susiję su albumo dainomis, matyt, vien dailininkas Andrius Zakšauskas gali pasakyti, o pačiam Marijonui tai, atrodo, mažiausiai rūpi.

Toliau skaityti MARIJONAS MIKUTAVIČIUS – Baigėme mokyklą [Promostar, 2008] →

Šiandien (sausio 15 d.) Stephin Merritt – faktiškai grupė „The Magnetic Fields” – išleidžia albumą, kurio pavadinimas yra tiek pat tikslus, iškalbingas ir konceptualus, kiek ir du ankstesni. Paskutiniajame „i” visos dainos prasidėjo šia raide, priešpaskutinis – galima sakyti rinkinys – „69 Love Songs” buvo būtent tai – 69 meilės dainos. Faktai skamba nerimtai, bet iš tiesų už viso to slypi laisvumas, atsipalaidavimas – malonumas kurti. Ir ausys dėkoja už tuos begaliniai nerimtus, bet kokybiškus ir kabinančius trijų minučių indie pop/rock šlagerius. Kalbėdamas apie „Distortion” Stephin Merritt pasakė:

„Idėja buvo įrašyti šį albumą greitai, naudojant tuos pačius instrumentus kiekvienoje dainoje. Ir jeigu aš turėčiau naudoti tuos pačius instrumentus kiekvienoje dainoje, į ką aš norėčiau, kad tai panašiai skambėtų? Ogi į pirmąjį „Jesus and Mary Chain” albumą!”

Žinantys, kaip iki šiol skambėjo „The Magnetic Fields” ir „Jesus and Mary Chain”, galvoje jau turi pradėti girdėti garsus, o visi likusieji eina į Myspace ir klausosi viso „Distortion” albumo nemokamai. Jeigu patinka – nueina į amazon.com ir nusiperka.

http://www.myspace.com/themagneticfields

Jeigu (per klaidą) teko skaityti nors vieną „Chromatics” albumo apžvalgą, visos kitos atrodys kaip lengvas, o gal net ryškus plagijatas – vaizdiniai ir atmosfera, kurią perduoda „Night Drive”, yra tiek universalūs, kiek išgirdus žodį medus, mintyse pasirodo bitės, saldumas ir geltona spalva. Tai ir įspūdžiai apie jį panašūs. Kone identiškai geri, kas mano atveju virsta vienu geriausių 2007 metų albumu.

Kai vasaros pradžioje po pasaulį pradėjo keliauti titulinė albumo daina „Night Drive”, prieš persiunčiant ją toliau belikdavo pridėti banalią frazę – tai geriausia muzika naktiniams pasivažinėjimams. Prieš gerą mėnesį pasirodžius albumui, naktinio pasivažinėjimo gėris prasitęsė iki valandos. Vagiu kažkur matytą „Night Drive” stiliaus pavadinimą – disco noir – ir rekomenduoju jį išbandyti dar šį savaitgalį. Toliau skaityti Muzika naktiniams pasivažinėjimams: Chromatics – „Night Drive” [2007, Italians Do It Better]. →

Nesu rusofobas, bet kuo toliau, tuo mažiau klausau rusiškos muzikos. Paskutiniu metu mano mėgti Rusijos stabukai, tokie kaip „Мумий Тролль“, „Сплин“ ir „Смысловые Галлюцинации” nusivažiuoja į išsisėmimo ir nuobodybės lankas. Taip, „Mumiai“ su „AMBA“ kiek reanimavo savo markę, bet dar ne tiek, kad galėčiau klausytis keletą kartų „ant repyto“.
Bendrą reikalą kiek pagerino seniau pasirodę, bet pernai vis pazulinami Би-2 „Mоlоко” (2006) ir solinis Кипелов‘o „Реки времен” (2005) darbai.
Apžvelgiant praeitų metų derlių, verta paminėti perdėm pianininį Земфира‘os „Спасибо”, stipriai gyvai skambantį „Animal ДжаZ” – „1-0 в пользу осени”, niūrų synthindustrinį „Дельфин” – „Юность” ir paskutinįjį atradimą „Кукрыниксы” – „XXX”.

 Nežinia, ką reiškia tie trys iksai ir neskoningas pastarojo albumo viršelis, bet minėtas rokerių darbas užstrigo labiausiai ir nenori pasitraukti iš mano klausomiausių paskutiniųjų poros savaičių albumų.

Toliau skaityti Кукрыниксы – XXX [2007] ir šiek tiek apie rusišką muziką 2007-aisiais. →