Kol dar neužvirė smarki diskusija apie Alinos Orlovos debiutinį albumą pratęsiant lietuviškąsias muzikos aktualijas, skubu 2008-ųjų šviežienoms užlįst prieš akis ir grįžt jau šešiolika metų atgal. Iškentėjau visas pašaipas bei patyčias už klausymą tokių pigių ritmų ir melodijų, visai rimtai ketinu priverst visus atsiimt žodžius. Jei manote, jog:
1) grupė senų gašlių manekenų, kurie koncertavo Lietuvoje bene porą kartų prieš kelerius metus, praktiškai jodami ant “Stand Up” albumo arkliuko, visada buvo tokie nuobodūs;
2) savimi patenkinti kultūristai broliai ir apžėlęs multiinstrumentalistas tegali pasigirti vienu vieninteliu hitu “I’m Too Sexy”;
3) gėjai tebūna savo vietoje;
4) manyti apie šią grupę išvis neverta nieko,
tuomet jums skirti pirmieji atidarymo dainos žodžiai: “There’s no truth in the rumour/That’s all I want to say”. Kol kaip tikri britai cinikai Rolling Stone bjaurisi pigia meilės lyrika ir priskiria save antrajai skeptikų kategorijai, AMG vadina tai viena iš labiausiai neįvertintų dance-pop 90-ųjų kartos grupe. O man tai yra albumas (tik šitas, tik šitas!), kuris kaskart išprovokuoja šokiui ir gerai nuotaikai. Ir nesvarbu, koks dabar metų laikas – taip teigia ir daina “Love for All Seasons”.

Toliau skaityti [nostalgija]: RIGHT SAID FRED “Up” [Charisma, 1992] →

Nekreipk dėmesio į pavadinimą. Ir į paveiksliuką nežiūrėk. Geriau įsivaizduok situaciją: gauni kažkokį CD-R, ant kurio užlipdytas post-it-note su užrašu “atspėk”. Kadangi artėja Kalėdos, sutapatini tai su siurprizu ar pokštu. Smalsumo vedinas tuo pat paspaudi “open/eject” mygtuką ir klausai.

Atidarymas priklauso lyg ir Touch & Go, tik jie kiek atsipalaidavę (gal jau po vidurnakčio?) Antroji daina – neabejotinas pasekimas Arling & Cameron receptu: “add some humour and tricks / that’s what we call an A&C mix”, tik čia daina apie žydrąjį balionėlį. Iškart po to dingsta šviesa, nusileidžia veidrodinis burbulas – taip, diskoteka. Hitas iš filmo “Night at the Roxbury”, verčiantis atlikti daug pristatomų spyruokliuojančių žingsnelių ir pakinkuoti galvą.

Na, bet linksmieji šokiai greitai baigiasi. Metas prisiminti Santana ir, tarkim, jo “Black Magic Woman”. Griebkit jūsų pusėn žvilgčiojantį priešingos lyties žmogeliuką ir linguokit rateliu. Linguokit, nes netrukus atsidursit JAV pietuose, o ten, žinia, gitara skamba kitaip, kaimas klega, balsai lyg uldukai. Neįtikėtina, bet viskas tik tam, kad išmoktum mylėt. Arba – kad išgirstum, kas atsitiktų, jei brolis ir sesutė aka The White Stripes priimtų į grupę dar vieną narį.

Toliau skaityti Dean ir Gene arba WEEN ir „La Cucaracha” →

 The Rosebuds – lengvas, eilinis ir visiškai nekabinantis indie poprokas. Tai mes galime išgirst pirmuose grupės albumuose „Make Out“ (2003), „Birds Make Good Neighbors“ (2005) ir „Unwind EP“ (2005). Deja, šiemetinis darbas „Night of the Furies“ pasuko kitokio skambesio link ir pataikė tiesiai į dešimtuką: šeimyninis amerikiečių duetas suskambo lyg, diktuojantys laikmečio madą, švedai. Na, kažkas tarp The Embassy, Melody Club, Shout Out Louds ir The Concretes.
 
The Rosebuds gitarinis rokelis virto švelniu popelektronikos projektu, kuris nuo pirmos albumo dainos („My Punishment for Fighting“) susprogdina palubėj siūbuojančias 40 vatų lemputes ir pro langų plyšius pakviečia vidun tamsą dievinančias furijas.

Toliau skaityti THE ROSEBUDS „Night of the Furies” [2007, Merge] →

Tuo metu, kai radijo stotys pradeda groti „Wham” – „Last Christmas”, o muzikiniai piratai bei jų draugai atsiliepdami į rinkos poreikius dieną naktį „kepa” „Best Christmas Songs” (vol.1-5), aš iš savo kuklios muzikinės kolekcijos traukiu penktą „December” kopiją. Taip, penktą, nes pirmas keturias per ilgą laiką Kalėdų proga padovanojau brangiems žmonėms. Tai reto grožio darbas, kas svarbiausia, įveikiantis tiek muzikos kritikų plunksnas, tiek paprastų klausytojų sielas. Toliau skaityti [nostalgija]: GEORGE WINSTON „December” [1982, Windham Hill] →

Turbūt tai vienintelis albumas, su kuriuo pažindintis teko perskaičius žinutę, jog buvo pavogta aparatūra ir instrumentai iš grupės autobusiuko, kuriuo keruakiškai šiaušė dulkes Amerikos plynėse. Juos atsargiai giria ir Pitchfork, ir Stylus, ir PopMatters, ir Prefix Mag, bet visi kažko pasigenda. Vieniems tai pernelyg psych-folk, kiti nebijo vartoti žodžio “freak”, tretiems norisi linguot ir trepsėt viso albumo metu. O man, nors ir praėjus dviems mėnesiams po minimo LP oficialaus pasirodymo, maga primint, jog į artėjantį metų topo traukinį spėja įšokt ir šie amerikiečiai.

Ko tikėtis iš albumo? Iš pirmojo kūrinio “Love, Love, Love” akordų ir žodžių – Coldplay? Ne, labiau draugiško pasėdėjimo prie laužo ir į himno priedainį panašių eilučių “Go Out and Love, Love, Love Everyone”. Kula Shaker senoviško rokenrolo antroje kompozicijoje “Ed Is A Portal”? Gal, bet vėliau juos iš pasąmonės ištrina rituališkas pusiau folk šokis. Švelnaus ir ilgesingo “Don’t Be Afraid, You’re Already Dead” su užkrečiamu choru, tęsiančiu albumo pavadinimą iki begalybės, ir tralialiuojančiu nelyginant Animal Collective. Kartais sunku patikėt, kad jie gerai koncertuoja ir jiems patiems nebaisu, bet nuoširdumas pavydėtinas: Toliau skaityti AKRON/FAMILY “Love Is Simple” [Young God, 2007] →

Na, nusipirkau šitą albumą girdėjęs tik vieną, interneto platybėse patalpintą, dainą – dabar net nepamenu, kurią. Labai didelę įtaką padarė reklaminė kampanija: internete, televizijoje ir gatvių skyduose (gal netgi laikraščiuose, nors kol kas dar trūksta man valios juos sklaidyti, tai nesu tikras). Nemaži pinigai, nukreipti į „pastarųjų metų sensaciją“, išviliojo iš manęs tris dešimtis litukų. Mokėjau pinigėlius ramindamas save, kad, blogiausiu atveju, diskas tiks dovanai artėjančių butaforinių blizgučių proga.

Turiu tokį kvailą nusistatymą, kad labiausiai vykusiu Skylės darbu laikau „Periklių giesmes“ (1994) : tiek muzikiniu, tiek tekstiniu aspektais. Taip, tada savo trigrašio nekišo giesmininkė Aistė Smilgevičiūtė, ir aš tai laikau privalumu. Tikrai negriežiu danties ant Aistės už „strazdinį“ pasirodymą Eurovizijoje, tiesiog jos susidėjimas su Roku Radzevičiumi, mano kukliu manymu, įnešė grupei sąstingio ir vokalinio skambesio monotonijos, kas jaučiama ir paskutiniame albume „Povandeninės kronikos“.

Toliau skaityti Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ „Povandeninės kronikos” [Monaco, 2007] →

Nemanau, kad šiandien dar verta uždavinėti klausimą „ar esi girdėjęs kent?“. Nesi, tai nesi – visi mes nuodėmingi. O jei girdėjęs, tai žinai, kad po „Vapen & ammunition” (2002) negalėjai tikėtis iš kent nieko geresnio, bet jie tave nuvylė įkišę į dantis “Du & jag döden” (2005), po kurio nebegalėjai užsičiaupti, o dabar negali nustovėti nejudėdamas, nes į kojų pirštų panages švedai sugrūdo “Tillbaka till samtiden” (angliškai “Back to the Contemporary”).

Septintasis (neskaičiuojant „B-sidor 95-00″) iš eilės, stogą raunantis, albumas “Tillbaka till samtiden” pasirodė spalio 17 d.,- lygiai po mėnesio nuklausius Nieką (turiu galvoje singlą “Ingenting”), kuris skalambijo, kad tai Viskas – mes pralenkėm laikmetį, nors ir sugrįžome į savo laiką. Mes užgesinom ryškias Interpol’ų šviesas ir pakišom po velėna Muse norą skambėti šokliškai. Mes esam kent ir mūsų grupės pavadinimas rašosi tik iš mažosios raidės, nes jis jau tapo bendriniu. Toliau skaityti KENT „Tillbaka Till Samtiden” [Sony BMG, 2007] →