Ech… turbūt vienas iš nedaugelio senų albumų, su kuriais teko augt nuo jų gimimo iki dabar. Depešai, jau prigijusiu žargonu vadinama grupė, pasėjo savo sėklą pasaulyje ir Lietuvoje. Vietiniai fanai, garbingai save pravardžiuojantys depešistais, įrodė lojalumą ir su “Violator” atėjimu į tėvynę, ir abiejų koncertų (Vingio parke bei Siemens arenoje) metu. Ir kuom DM tokie ypatingi?

Tiksliau, pasidalinsiu, kuo man (ir kitiems turbūt) ypatingas tasai septintasis albumas, kuriam visur rašo 5/5, 10/10, 100/100.. Būdamas bene 10 metų, kai muzikinis skonis tik formavosi (labiausiai tam įtakos turėjo namų aplinka, kurią nuskambindavo gimdytojai), girdėjau tokius supančius garsus: The Beatles, Pink Floyd, Led Zepellin, The Doors, Nazareth, tuo metu neįsidėmėti jazz albumai, senoji pop klasika nuo ABBA, Boney M ir A.Celentano iki Elton John, Michael Jackson ir George Michael. Kaip dabar pamenu tą garsajuostę (A-side: Deep Purple albumas, B-side: DM “Violator”), kurią įdėdavau į Sharp magnetofoną ir, užsidaręs kambary bei pasiskolinęs minkštąsias fotelių dalis traumų sušvelninimui, šokdavau, kol kvapo neatgaudavau. Tuo metu nesuvokiau, kiek man tai turės įtakos, tačiau žodžiai “Reach out and touch faith” reiškė nemažai. Bet užteks apie mane, nors pasaulis mano akyse yra visa ko pradžia.

Sintetinis įtampą auginantis “World in My Eyes” prologas iškart sutvarko butaforiją ir atmosferą – įlendi į depešų kailį, auginantį daug agresyvesnių ir dinamiškų emocinių blusų. Jos šokinėja aplink, ir tik nesakyk, kad tau vis viena, kad netrūkčioji kaip robotukas. Arba kad nesvyruoji kaip papelkės berželis pagal Dave Gahan solidų ir Martin L. Gore antrinantį aksominį vokalą bei Alan Wilder kosmines aranžuotes. Taip, aiškiai nebe tie pasiklydę tyruose garsai ir netikras (nors savotiškai lyriškas) balsas ankstesniuose LP. Lyg per užtamsintus akinius stebėtum nesibaigiančio traukinio vagonų dardėjimą – šitaip DM pasitinka klausytojus su “Sweetest Perfection”. Laužomas pjūklas, tarsi aštri Neil Young gitara Jim Jarmusch filme, Kraftwerk “Trans-Europe Express” interpretacija, jau Gore pirmame plane iki pašaknų romantiškai besikankinančių balso stygų flirtas tai su bosine partija, tai su kitais garsais, styginiai, nespėjantys užimti vietos paskutiniame vagone..

Toliau skaityti [nostalgija]: DEPECHE MODE „Violator” [Sire, 1990] →

Žinoma, daug smagiau būtų buvę jau sulaukti naujo studijinio R.E.M.‘ų albumo (kuris žadamas kitų metų pradžioje), o ne dar vieno koncertinio įrašo pavadinto „Live“. Iš pradžių nustebau ant prekės išvydęs užrašą „first ever live cd + dvd“, bet geriau pagalvojus „dašuto“, kad tai tiesa: iki šiol nebuvo nei vieno amerikiečių koncertinio įrašo, kuris būtų nusėdęs ir CD, ir DVD pavidalu.

„Live“ viso talpina po 22 vienodas dainas tiek CD, tiek DVD. Keistas ir, mano protu, nesuvokiamas sprendimas padalinti CD koncerto versiją į 17-a ir – į likusias 5-ias dainas, tai lyg pasmerkia antrąjį CD likti neklausomu. DVD skamba nepriekaištingai ir stereo, ir 5.1, tačiau filmavimas pasitelkus mandrąjį Blue Leach man tikrai nepatiko. Per daug kameros blaškymosi, per daug filmavimo kampų ir stilių – tai visgi ne klipas, o koncertas, kuriame norisi pastebėti bent kai ką daugiau nei nepagaunamų kadrų mozaiką.

2005-ųjų vasario 26-27 dienomis, Dubline nufilmuotas koncertas iliustruoja grupės Around The World turą, kuriame buvo pristatomas paskutinis, mano manymu, pats nesėkmingiausias R.E.M. albumas “Around the Sun”. Iš minėtojo albumo sugrojamos tik šešios dainos, bet tai tikrai neparodo, kad naujausia gyvos legendos kūryba gali skambėti nepriekaištingai. Net žymiai pakeistos aranžuotės leidžia pajusti, kad grupė su „Around the Sun” įsėdo ne į tas roges (o koncertinis “The Ascent Of Man” skamba tiesiog šlykščiai), ir tai jaučiasi iš publikos reakcijos. Keista, kad grojami tokie nevykę gabalai kaip “The Ascent of Man”, “Final Straw”, “Boy in the well”, bet aplenkiami daug smagiau valgomi “Aftermath”, “Wanderlust”, “Make it all OK”. Žinoma, reikalą pataiso senieji hitai ir dar niekur neskelbtas “I’m gonna DJ”, kuris gal (pabrėžiu – gal) parodo, kad galime sulaukti naujo R.E.M.’ų darbo, artimo “Monster” ir “Green” sukergimui, kas, mano manymu, skambėtų daug geriau negu sukimasis apie savo saulę. Toliau skaityti R.E.M. „Live” 2CD/DVD [Warners, 2007] →

Nesiimsiu įtikinėti, kad šis amerikiečių pop-roko ketvertuko darbas yra būtinas šiemet išgirsti, nes jis tikrai toks nėra tiems, kurie vaikosi indie scenos naujovių ir stengiasi išknisti kuo mažiau girdėtų grupių pavadinimų. Nėra ko slėpti, pasigavau Matchbox 20 išgirdęs Santanos „Smooth“, kurioje vokalinę partiją atliko M20 lyderis Rob Thomas. Šitą veikėją ir jo 2005-ųjų solinį albumą „…Something to Be“ žino daugiau muzikos klausytojų, nes jį neaišku kokiais sumetimais ėmėsi sukti ir Lietuvos radijo stotys. Deja, solinis darbas savo kokybe net per pusę neprilygo tam, ką R. Thomas darė būdamas grupėse Tabitha’s Secret ir M20 (nors solinio albumo buvo išpirkta daugiau negu M20 paskutinio darbo „More Than You Think You Are“ (2002)). Matyt, tai buvo pakankamas spyris prisiminti senuosius draugus, ko pasekoje dabar galime dėti į grotuvus naują M20 albumą „Exile on Mainstream“.

Šiaip pasakyti, kad tai naujas albumas būtų ne visai tikslu – tai greičiau visų jau seniau išleistų singlų rinkinys, kurį papildė šešios naujai įrašytos dainos. Vieni gerbėjai pyksta, kad M20 nepasielgė kaip visi normalūs muzikantai – gi galėjo primesti dar keturias daineles ir būtų gavęsis normalus albumas, ar galėjo išleist tik EP, o „bestą“ pagaminti atskirai; kiti džiūgauja, kad šalia singlų rinkinio gavo ir šešias naujas dainas – kur nesidžiaugti, kai kitos grupės į rinktinį diską vos teikiasi įdėti vieną ar dvi naujas dainas, o čia net šešios. Aš esu tarp tų, kurie džiaugiasi: nors visi M20 albumai tvarkingai paguldyti ne pačiame tolimiausiame mano kolekcijos kampe, tačiau reikia pripažinti, kad išskyrus „Mad season“ (2000), galima apsiriboti visų M20 hitų sutalpinimu viename cd.

„Exile on Mainstream“ turi savyje visus reikiamus M20 hitus: pradedant energingomis  „3 a.m.“, „Bent“, „Long Day“ ir baigiant spaudžiančią ašarą „If You‘re Gone“ bei „Bright Lights“. O jei dar būtų įdėta „All I Need“ ir „Last Beautiful Girl”  (kurios, gaila, bet neišėjo singlo pavidalu), tai praktiškai čia būtų surinkta visa klausomiausių M20 dainų kolekcija.
Kalbant apie naujas 6-ias dainas, tai tikrai nėra pabėgimas nuo savęs ir kažko naujo ieškojimas muzikinėje terpėje. M20 toliau groja tą patį švelnų, kiek linksmoką, nesudėtingą poproką, tik jie tai daro kokybiškiau už kitus. Žinoma, ne paskutinėje vietoje, išskiriantis iš masės tokių rokerių, yra vokalisto balso tembras. Visos naujos dainos lengvai lipinasi prie jau senų hitų, o „How far weve come“, „I‘ll believe you when“ ir „All your reasons“ netruks tapti naujais. Tai tikriausias paprastas bet ne prastas mainstream‘inis rokas, kurio taip pasiilgsta širdis, paskendusi indie roko mandrystėje.
Be to, tai pirmasis albumas, kurį apturiu naujuoju MVI (Music Video Interactive) formatu, savyje papildomai talpinačiu: 2 video interviu su grupe, nuotraukų galeriją, darbastalius, galimybę per DVD grotuvą klausytis dainų ir tuo pačiu matyti ekrane jų tekstus, programą leidžiančią pačiam susikurti dainos „How far we‘ve come“ miksą ir dar keletą komercinių kompiuterinių grožybių. Kaip bebūtų, tai tikrai įdomu, patogu ir šiuolaikiška. Beje, M20 tuo neapsiribojo, ir pirmieji išleido šį albumą USB atmintinės formatu. Kiek betrūksta, kad greit pasirodys ant svieto grotuvai, kuriuose bus neištrinamai įrašytas vienos grupės albumas. Nori albumo – pirk grotuvą!..

Gaila, kad grupės kitų metų koncertinis turas (prasidėsiantis, kai Rob Thomas pabaigs antrąjį savo solinį darbą) aplenks Europą. Po velnių, niekas čia jų nežino ir nenori taip kaip Amerikoje ir Australijoje. O, kiek kartų teko žiūrėti DVD Show: A Night In The Life Of Matchbox Twenty, tai patikėkit – jie atrodo įspūdingai. Ką ten atrodo, jie iš tikro žiūrisi ne ką blogiau kaip Rolling‘ai. O kuris iš jūsų nenori patekti į Rollingų koncą?..

http://www.matchboxtwenty.com/

Prieš porą matų Madrugada pamojavo klausytojams su „The Deep End“, ir be jokio subtilaus paaiškinimo užbraukė savo didingą kūrybos etapą. Vienas Dievas, ar b**is, žino kokia bus ateitis: sulauksime rokerių susibėgimo (ploni liežuviai plaka, kad – taip), ar palaidosime visiems laikams, kaip liepos 21 d. Madrugados gitaristą Robert Burås. Žinoma, niekas nenustebtų, jei po kelių metų James Blun bandys pravirkdyt mergeles pagal „Shine“ ar U2 atiduos duoklę su „Black Mambo“, o Madrugada toliau tylės.Taigi, be baimės pasirodyti neskoningais, galime klausytis Madrugados vokalisto Sivert‘o Høyem‘o ir jo grupės, šį kartą pavadintos The Volunteers, antrojo solinio darbo „Exiles“. Pirmasis Høyem‘o solinis projektas „Ladies and Gentelmen of Opposition“ (2004) nesusilaukė tokio ažiotažo, kaip „Exiles“, kuris Norvegijoje tapo jau dukart platininiu. Jeigu reiktų apibūdinti vienu žodžiu šį albumą, tai jis tiesiog brandus. Charizmatiško vokalo savininkas parodo, kad gali skambėti kiek kitaip negu Madrugadoje: šiek tiek šviesiau, kartais netgi linksmiau, nors raminančiai žemas balsas vis toks pats stiprus ir smingantis į paširdžius. Stilius varijuoja nuo akustinių popbliuzinių baladžių iki kantriško roko, ir dauguma jų skamba iškilmingai lyg tai būtų himnas („Love, leve me alone“) ar dainuojamasis epas („Exiles“, „Arcadians“). Aranžuotės daugialypės ir tikrai ne pigios. Vien titulinė „Exiles“ verta atskiro dėmesio: tai aštuonias su puse minučių trunkanti istorinė epopėja, prasidedanti primityviai žvėrišku gitariniu braukymu ir virstanti į technologiškai šaltą karinį maršą, kuriam nutrūkus, kulminacijoje fortepijonas, Høyem‘as ir pritariantys „savanoriai“ palaidoja visas viltis sužinoti „where all the exiles go“. Ir visa tai verčia sakyti, kad S. Høyem‘as panašėja į Leonard Cohen (iš bardiškų tekstų) ir Nick Cave (iš muzikinės dvasios ir skambesio). O jei tai nieko Jums nesako, tai spjaukit į šulinį.

p.s. Mėgstantiems lengvesnę popsūhą ir norintiems prisipratinti prie vientiso albumo užmojo rekomenduočiau pradėti nuo „Into the Sea“ ir „Just a little closer now“.

Prašymuks: jei yra norinčių parduoti cd Madrugada – New depression EP, tai aš pirmose gretose ir siūlau pradinę kainą 333,33 Lt.

http://www.siverthoyem.com/

Panašu, jog ir muzikoje amžius daro savo… „Oblivion With Bells“ yra septintasis Underworld studijinis albumas, ir jis yra neabejotinai pats ramiausias visoje grupės diskografijoje. Taip, dar praeitais metais duetas darė gyvą reivą Litexpo rūmuose, o aš negalėjau atsistebėti tada 49 metų amžiaus Karl‘u Hyde‘u, kuris, tarsi koks „apsinešęs“ vaikigalis ant scenos šėlo stipriau negu pusė tuometinės salės auditorijos. Ir visgi su pora metų jaunesniu Rick‘u Smith‘u užsidarę įrašų studijoje šie dėdės tapo santūrūs. Naujajame albume nebėra nieko panašaus į „Born Slippy“, ar „Cowgirl“ siautulį, t.y. neliko to, kuo Underworld buvo garsūs. Vietoj to girdime liūliuojančias melodijas, labiau tinkančias fonui miegamajame, nei linksmybėms naktiniame klube. Tačiau… viskas skamba taip nuostabiai, kad turbūt dabar dažnas klausytojas susimastys kuri Underworld pusė jam labiau patinka. Keistos paralelės mano galvoje – kažkodėl klausant naujuosius kūrinius prieš akis savo 5R šoka… James‘ų Tim Booth. Aišku asociacija grynai asmeninė, tačiau esmė – tas pats muzikinis transas. Juk galų gale „Oblivion With Bells“ nesupainiosi su jokia kita grupe – nors ir netekę greičio, tai yra tie patys Underworld. Tik jei anksčiau tokia muzika sudarydavo dalį albumų muzikinio fono, tai dabar turime visą, 100% tokio turinio užpildytą albumą. Man ta Underworld ramuma visada labai patiko, tad skubu įvardint „Oblivion With Bells“ vienu geriausių elektroninių darbų šiais metais ir neriu atgal į dueto kuriamą transą. Beautiful burnout, beautiful burnout…

Trečiasis kanadiečių albumas vertas dėmesio ne todėl, kad yra geriausias iš visų trijų jų diskografijoje, o daugiau todėl, kad jis vientisiausias ir nepaskęsta moteriško vokalo synth-rock jūroje. Žinoma, galima būti negirdėjus net tokios grupės, tačiau po jau iškilusių į pop žvaigždes ir, nustojusių dominti savo nuobodumu, Evanescence, Within Temptation, Nightwish, Flowing Tears ir, žinoma, kaip nepaminėti čia moteriškųjų H.I.M., – The Birthday Massacre skamba kaip atgaiva sielai.

Po žudančio triušius antrojo albumo „Violet“ (2005) grupė neskubėjo: tais pačiais 2005-aisiais pradžiugino fanus DVD „Blue“, o šiais metais perleido jau retenybe tapusį pirmąjį oficialų dabrą „Nothing & Nowhere“. „Walking with Strangers“ – logiškas muzikinis tęsinys: išlaikyta ta pati nuotaika (iš gaudančios, paniurusios ir išgąstingos melancholijos gimęs tyros vaikiškos širdies žiaurumas), aranžuotės brandesnės (mažiau tos primityvios ir šabloniškos „uždainis – pacypiam, priedainis – pakriokiam“ sudėties), sklandantis aukštas Chibi vokalas mažiau kompiuterizuotas („Kill the Lights“ net primena Sarah Brightman popsinį „Fly“ periodą, o „Movie“ – Sally Oldfield flegmatiškumą), išvaizda nekeičiama (nuotraukose jie vis tokie patys pornopuslapiuose besifotkinantys mokinukai). Tai privalumai. Minusas, kad grupė ėmė skambėti daug popsiškiau: kietesnio skambesio gerbėjai keikia visiškai pakeistą mušamųjų liniją: iš gūdaus gotikinio skambesio liko tamsokas synthpop, o purvinų ir sunkių gitarų veik visai neliko: dabar pagrindas – sintezatoriniai efektai (buvo jų ir anksčiau, bet tik kaip prieskoniai). Tačiau koks karas bevyktų tarp klausytojų, veik visi pripažįsta, kad paskutinis senmergiškai violetinės (kaip ir kiti TBM albumai) spalvos darbas yra išvien hitinis, ir vieni mato tame gėrį (gali klausytis ištisai neišimdami disko iš grotuvo), kiti – blogį (grupė taps mainstream‘inė ir toliau nebetobulės). Na, tikrai nesinori, kad TBM imtų kepti identiškus albumus, bet kol taip neatsitiko, – nematau pagrindo galąsti kirvius.

Dar. Keista TBM tendencija – grupė vis pateikinėja savo pačių sugrotų gabalų naujas versijas, kurios nuo pirmykštės ne kažkuo skiriasi : „Violet“ tokių buvo net keturios, „Walking with Strangers“ liko viena – „To die for“. Negaliu sakyti, kad naujos versijos skamba blogiau, tačiau, kad geriau, taip pat – ne. Kam reikalingas toks ekscesas albumuose, o ne b-pusėse tik vieni TBM ir težino. Ir dar. Nežinau, ar tai įrašo kokybės priežastis, tačiau paskutinis albumas skamba daug švariau ir mieliau ausiai, vokalas labiau iškeltas, nebeliko tos plėvelės, slopinančios atskirus dainos elementus. Galbūt tai, supopsėjusio stiliaus įtaka, galbūt padėjo jau uždirbti pinigai, tačiau palyginus prieš tai išleistus du TBM cd, galima pagalvoti, kad jie tiesiog perrašyti iš empetrioškės.

Ir dar po ir dar. Man asmeniškai „Violet“ išlieka stipriausias TBM darbas, tačiau „Walking with Strangers“ jau dabar yra klausomesnis už minėtąjį, – jis labiau veža, negu marina. O man būtent to reikia nerimastingo rudens melancholijoje.

Pabandykit, apsiverkusių melodijų mylėtojai…

http://www.thebirthdaymassacre.com/

Taip, pastaruoju metu tenka ypatingai nenuosekliai klausyt muzikos. Besiartinanti metų pabaiga reikalauja pasitempimo ties 2007-ųjų albumais, o besiveržianti nostalgija disco/funk/hip-hop muzikai tais nuoširdžių šokių laikais lanksto kūną pagal, pavyzdžiui, neseniai atrastos Heatwave ritmus. Galbūt todėl labai smagu atrasti hibridą, leidžiantį suderinti šiuos du reiškinius. Neo-Soul ir Contemporary R&B – šitaip pristatomą albumą klasifikuoja apžvalgininkai. Prie Neo-Soul evoliucijos prisidėjęs 1997-aisiais, Rahsaan Patterson iki šiol būdavo pakankamai kryptingas. Šiemet, prieš mėnesiuką išleistame LP ausį džiugina eklektika. Atrodo, jog – nebandykite to namie! – Rahsaan, nepaisydamas sveikos logikos, maišo skirtingus vynus ir stipriuosius gėrimus (palikime dvasias ramybėje) bei itin vokaliai tiekia juos klausytojui. Muzika, prasidedanti funky, Bryan Adams neigiančiu devintu dangum, toliau netikėtai džiugiai veda į tarpinį apsvaigimą, kol kukliai kiek džiazovai atsidūstama – geras jausmas. O ir vėliau nėra jokio pavojaus, nuotaika tokia, kad žodžiai nebūtini – tiesiog neįmanoma pasijust nejaukiai. Vienoje dainų girdžiu vyrišką lėtesnį ir kiek grubesnį Feist “My Moon My Man”, persipynusį su gergždžiančiu Prince. Dar po akimirkos kažkodėl prisimenu Aquanote perlą arba mąstau, kokį vaidmenį čia atlieka bliuzinė partija, paskendusi gospele. Hm, visko nesupaisysi, bet pritariamai linksi galva perskaičius teiginį, jog visos dėlionės dalys stebuklingai dera tarpusavy ir meistriškai papildo viena kitą. Ir tikrai, atrodo, kad kažkas pasakė:

“<…> on cloud 9, where delirium comes and goes. And it feels good because there’s no danger even if somebody’s on pitch black. Time will pass and allow to stop breaking my heart. Still water will deliver me (oh Lord) the higher love, and I’ll float in the air, staring at the stars, on cloud 9 <…>”,

ir sukarpė tai į gabalėlius. Spaudi “pakartoti”, ir atsakymas į klausimą, kas gali būt geriau už labai gerą indie rock/pop/electronica albumą, šiandien yra pernelyg akivaizdus. Tiesiog labai geras ne indie albumas. Nemanot?

[youtube izIL9HaNtzQ]

http://www.myspace.com/rahspace

Nors turiu bene visus šiek tiek eksperimentinės šokinės elektronikos grupės „Moloko” albumus, taip ir nesupratau už ką juos gerbti iki paskutinio jų darbo „Statues”. „More accessible”, atrodo, yra viso to priežastis. Galėjai nebūt visa galva pasinėręs į tokią elektroniką ir vis tiek pamėgti šį darbą.

Po kiek laiko pasirodė solinis „Moloko” vokalistės albumas (ji – tai Roisin Murphy, jeigu ką), bet tai ir vėl buvo grįžimas į kiek sunkesnę teritoriją – albumo prodiuseris Matthew Herbert niekada nepasižymėjo geru skoniu pop muzikai.

Bet štai praeina pora metų ir Roisin nusispjovus į kritikų liaupses, pasuka kita kryptimi. Pati co-prodiusavusi visas albumo dainas, kone kiekvienoje turi po pagalbininką. Bet požiūris į naujojo darbo skambėsį, akivaizdu, vieningas arba kitaip sakant padiktuotas vieno visa tai prižiūrinčio žmogaus. Matyt, kad Roisin.

Ar „Overpowered” liko dar truputis pieno? Nebent tik kokybės ir vokalo prasme. Iš esmės taip pop įrašas. Tiesa, pop geriausia to žodžio prasme. Nemažai čia Timbaland stiliaus ritmikos ir skambesio (naujas brand’as!), bet kur kas daugiau 80’s disko, 90’s pop house, techno ir tos kokybės, kuri pasaulyje įkandama gal tik Madonnai.

Sakyti, kad antrą savaitę nepavargstantis albumas pretenduoja į metų geriausius gal ir drąsu, bet jeigu apsirinotume iki pop žanro… Vargiai šiemet Murphy išvis turi su kuo konkuruoti.

[youtube qYgTR8bEroE]

http://roisin.paperheads.co.uk/