Amerikiečiai She Wants Revenge yra didžėjų duetas. Justin Warfield vardą galima pamatyti prie remiksų autorių The Chemical Brothers bei kitiems, ir, nors apie Adam Bravin nieko įdomesnio papasakot lyg ir nėra, susiėję kartu vyrukai kuria tiems, kurių muzikinį skonį apibūdina frazė: „Kuo daugiau grupių grojančių kaip Joy Division – tuo geriau“. Šiuo atveju turime (net keista) visiškai tokį pat Joy Division/ Interpol vokalą, tik (ko gero DJ darbo metodų įtaka) muzikinis fonas labiau elektronizuotas. Būgnų partijas atlieka programuota ritmo mašina ir grupės skambesys traukia į synth-pop pusę. Na, gal ne Depeche Mode, bet Camouflage – taip (ypač „She Will Always Be A Broken Girl“).

„This Is Forever“ yra antrasis projekto albumas, sekantis praeitais metais pasirodžiusį self-titled įrašą. Nors, reikia pripažinti, jog SWR muzika yra pakankamai monotoniška, o dainos kartais sunkiai atskiriamos viena nuo kitos, visgi tas self-titled buvo pakankamai geras. Tad koks bus šitas? Dabar tiesiog žvilgteliu į albumo viršelį ir, staiga, nušvitimas – palygink jį su debiutinio albumo viršeliu ir suprasi kuo skiriasi dviejų albumų turinys…

Bijau, kad ir vėl turime tą pačią situaciją, kai man tenka sakyti „kolekcijoje užteks tik vieno“… Žodžiu, belieka tikėtis, kad TU dar nesi girdėjęs SWR. Tuomet pabandyk. Galų gale jie juk skelbia, jog „This Is Forever“…

Valdžią barzdotų dėdžių bardų kategorijoje imant visokiems Iron‘ams ir Wine‘ams, į sceną vėl grįžta Devendra Banhart. Rankose jis vėl laiko tik gitarą, vėl sėda prie laužo ir pradeda lieti savo širdį. Vėl žodžiai skamba ne tik angiškai, bet ir ispaniškai. Sako „Cristobal“ net ir Gael Garcia Bernal‘is jam pritaria… Devendra virsta į ikoną? Turbūt, kad taip. Šiaip ar taip aplink laužą jau sėdi ištisa nuolanki minia – skambant „Tonada Yanomaminista“ prasideda šokiai, „Lover“ bei „Carmensita“ jam pritaria gospel choras, o per „Seahorse“ išgirstu pilno sąstato roko grupę. Ir ji skamba beveik kaip The Doors(!)..

Kaip ir prieš porą metų įrašytas „Cripple Crow“, naujasis albumas vėl yra epinis, 70 minučių trunkantis pasakojimas apie pasaulį, tokį koks jis yra, ir tokį, kokiame nori gyventi 26-metų-bet-jau-dėdė Banhart‘as. „Freely, freely… I wanna live that way“ – Devendra rodos niekada nesikeičia, todėl manau užtenka turėti bet kurį vieną jo albumą savo kolekcijoje ir jis bus toks pat geras kaip ir visi likusieji, ir jis pasakys viską apie šitą hipį. Aš savo vieną jau turiu senai, tačiau jei tu dar ne – kodėl nepaėmus šito?..

Žinant jų produktyvumą (5 albumai per 4 metus) ir tą faktą, jog paskutinis buvo tik 2006-ųjų balandžio mėn., išgirdęs, jog naujausias jų darbas “Widow City” išleidžiamas šį spalį, sunerimsti: “ką, užsikimšo mūzos?” Tačiau viskas gerai. Tikrai. Jie ką tik pakeitė įrašų kompaniją, jie netgi numatė turą Amerikoje ir Europoje. Didysis brolis iš Friedbergerių broliško-seseriško dueto, Matthew, 2006-aisiais taip pat išleidęs dvigubą solinį albumą, dabar skelbia įprastinėmis tapusias naujienas. Padarysiu mažytę pauzelę.. Dabar pusiau cituoju: “jau baiginėjam dar vieną albumą, vardu “Back to Begamo”, kuriame bus sesutės Eleonor rinkinys jos mėgstamiausių mano arijų”. Arijos? Keista? Kodėl – Matthew atskleidė, kad dar dirba ties rokenroliniu baletu. O ką? Kažkas tarp pirštų/rankų šokio ir indiškos pop muzikos, aiškina Matthew. Na, pažiūrėsim-išgirsim-pamatysim. O kol kas galime tenkintis šeštuoju albumu, kuris tęsia gražiausias tradicijas tų tikrųjų ugningų krosnių. Vėl keli motyvai vienoje dainoje, žaismingas Eleonor vokalas, visą pasaulį apimančios dainos, Matthew multi-multi-instrumentalistika; galima ir šokt, ir dainuot, ir ieškot siūlo galo jų naratyve. Drįstu spėt, kad, jeigu šis duo ir toliau kurs tokia sparta, tai jie greičiau apdainuos viso pasaulio valstybes ir sostines nei su 50-čia valstijų apsisuks šaunusis Sufjan Stevens. Bet tai – spekuliacija. Kol kas neragavusiems siūlau bandyt įsivaizduot albumą iš video promo:

[youtube Tz52r8kimWI]

Arba pasiklausyt vienos iš dainų – “Japanese Slippers”:

[youtube 95HWVFZIXz8]

http://www.thefieryfurnaces.com
http://www.myspace.com/thefieryfurnaces

Tiesą sakant, toliau pavadinimo net ir nežinau, ką rašyti. Kartais pasitaiko grupių, kurios skamba taip naujai, kad net neturi už ko užsikabinti – į tą nepanašu, į tą irgi. Artimiausias pavyzdys būtų „Xiu Xiu”, kurių skausmingu „optimizmu” kartais taip malonu pasimėgauti, jei nenori naudoti tikro peilio. „Aviva, Aviva /Come on let’s have a threesome /Aviva, Aviva /It’s how our love must end” melancholiškai dainuoja duetas iš Kanados, o fone skambantys vargonėliai ir ritmą pumpuojantys sintezatoriai leidžia įsivaizduoti palubėje besisukantį disko rutulį, striptizo šokėjos nublizgintą stulpą ir miegantį riebų, girtą vidurinės klasės atstovą su vis dar rankoj laikomomis vieno dolerio kupiūromis. Ech, seni, šiandien tikrai buvo geras vakaras. Grojant „Montreal Love Theme” kažkas pro langą pamatys, kad naktinę pamainą atidirbus blondinė, aukštais kablukais kirs miesto gatvę, kurios vis dar didėjančiose balose atsispindės savo geriausius laikus išgyvenančios neoninės iškabos. F#*@ dabar skaitau bene vienintelį visame internete esantį tekstą apie Chinawoman (jų pačių puslapis) ir jaučiuos kaip plagiatorius, verstą tekstą pateikiantis kaip savo. O gal tai tiesiog tiesa? Klausai „Chinawoman” albumo „Party Girl” ir prisimeni tą kvailą klausimą: „O kam dabar lengva?”. Gerai, jeigu esi lietuvis ir mėgautis kito sumautu gyvenimo yra tavo hobis, bet ką daryti kitiems? Bent jau perklausyti. Nuostabiai desperatiška melancholija.

http://chinawoman.ca

Iš pradžių norėjosi rašyt apie 1987-uosius ir pavadint apžvalgą “George-Michael-Jackson”, taip nagrinėjant šitą įdomią graiko ir amerikiečio dvikovą (“Faith” vs. “Bad”). Tačiau “Faith” pritrūko oro, o “Bad” stipresniu priešininku laikau albumo pirmtaką, 1982-ųjų gigantą “Thriller”. So here comes the thriller..

Pradėkime nuo Wanna Be Startin’ Somethin’ ir įsiminsime back vokalinį ansamblį, šūkaujantį “yeah, yeah”, vėliau pamėgtus „mama-se, mama-sa, ma-ma-koo-sa” ir patį vokalo maestro, įtikėjantį “You’re a vegetable you’re a vegetabuuule/Still they hate you, you’re a vegetabe-all”… Kiek panašu į Antibalas afrikietiškas partijas, tik visiškai kitokia instrumentuotė (pasaldinta trimitu, trombonu, saksofonu ir ragais) išduoda, kad albumą prodiusavo senelis Quincy Jones (toliau Q). Ritmiška, bet jau lengvesnė ir intymesnė kita daina – Baby Be Mine. Girdžiu tą tikrąjį romantišką ir nenustygstantį Michael’ą, siekiantį viso pasaulio meilės. MJ niekad nepasižymėjo kaip gilus poetas; pagal lyriką kartais atrodo, jog jis yra italas, saldainių parduotuvės savininkas, suokiantis pavymui šviesiaplaukėms turistėms, o suviliojantis tik vaikus (juokauju).

Aha, štai ir pirmoji baladė, kuri turi įdomią istoriją. Kažkada Paul McCartney parašė dainą “Girlfriend” specialiai MJ (ši buvo įtraukta į ankstesnį albumą “Off the Wall”). Vėliau MJ parašė atsakomąjį pasiūlymą bendradarbiauti serui Paul’ui – taip gimė The Girl Is Mine, pirmasis albumo singlas. Tekstas paremtas daininga žodine dvikova įrodinėjant savo viršenybę dėl merginos. Sako, kad dainos pabaigoje jie tiesiog debatuoja: “Michael, we’re not going to fight about this, okay/Paul, I think I told you, I’m a lover not a fighter”, o pastarieji žodžiai tapo cituojama MJ fraze. Kaip bebūtų, baladė labai svajinga ir sugeria saldžiabalsį ir jauną MJ bei po Lennon’o išėjimo likusią didžiausią The Beatles gyvą ikoną taip idealiai, jog, žinodamas solinius sero Paul’o ir MJ kūrinius, galėtum pasimest dėl autorystės.

Na, bet gana su baladėm, “cause this is thriller, thriller night”. Titulinė daina, kuri tapo (keista, bet) paskutiniuoju singlu. Tiesą pasakius, ji išsiskiria iš kitų, daug švelnesnių hitų. Teigiama, kad labai daug ji pasiekė muzikinio klipo dėka. Būtent Thriller kai kurių kritikų laikomas geriausiu visų laikų klipu. Jei netikit, pasijuokit patys.

Toliau skaityti [nostalgija]: MICHAEL JACKSON „Thriller“ [Epic, 1982] →

Niekad nekilo noras, radus seną jaunystėje drožtą audio juostą, imt ir pamėgdžiojant sukurt savo albumą-pusiau-koverį? O Dave Longstreth tai ėmė ir padarė. Kažkada metęs studijas Jeilio universitete, savo pilną natų galvą realizuoja projekto Dirty Projectors vardu. Girdėjau, vadinamas vienu vaisingiausiu singer/songwriter kategorijoje, kai kas drįsta apskųst jį genijumi. O jam, spėju, nė motais. Sumąstė Kalifornijos punk grupės Black Flag 1981-ųjų albumą “Damaged” iš atminties interpretuot ir štai – turime visiškai naują pusiau roko operą “Rise Above”. Atsargiai, ten rėkauja bepročių sielos, primenančios Animal Collective, vietomis išgirskit (prašau) Robert Plant iš nemirtingųjų cepelinų, liūdnai gražų Patrick Wolf himniškumą, pajuskit The Fiery Furnaces nesutilpimą muzikiniame derliuje, paklausykit anų laikų Yes arba šių laikų Field Music pasakų. Atsargiai, užmigt sunku ir “nesišoka”. Muzikinę vaizduotę lavinti siūlau čia:

[youtube v7PrQZXNlMM]

 www.myspace.com/dirtyprojectors

Pasakojama, kad kartą vieno pianisto atlikusio naują kompoziciją, kritikas paklausė: „Ką jūs tuo norėjote pasakyti?”. Muzikantas dar kartą sugrojo tą patį kūrinį.

Taip, išgirdęs klausimą apie naują 20-ečio muzikinio genijaus Zach Condono albumą „The Flying Club Cup”, norėčiau dar kartą paspausti „Play”. Kai kuriuos albumus apžvelgt būtų lengviau parašant apie juos simfoniją negu apžvalgą…

Jeigu pernykščiame (debiutiniame) albume „The Gulag Orkestar” buvo jungiama indie vizija su Balkanų muzikiniais motyvais, tai šį kartą Zach Condon sako, jog „The Flying Club Cup” girdintys Balkanų įtaką yra kvailiai. Aš prie jų, tačiau negali pastebėti ir skirtumų – ukelėlė (maža keturstygė gitara) gan dažnai nueina į paskutinį planą, užleisdama vietą pučiamųjų instrumentų pompastikai, akordeonui, voltornai ir kitiems aštuonių žmonių kolektyvo valdomiems instrumentams. Neslepia Zach Condon, kad pasisėdėjimas Paryžiuje padarė savo. Tai matyt ir albumo viršelyje (tai viena pirmųjų „spalvotų” fotografijų, o „The Flying Club Cup” – karštu oru valdomų balionų šventė vykusi Paryžiuje) ir muzikinėje atmosferoje, kurioje susimaišo ir Jacques Brel/Scott Walker muzikinė drama, ir prancūziškas šansonas, ir Yann Tiersen „Amelie” garsų įvairovė bei nuotaika.

[youtube hq2s0AhdFE4]

Belieka pridėti, kad dalis albumo įrašyta tokių pačių įvairiapusių „Arcade Fire” studijoje, styginiams vadovaujant žanrų ir instrumentų ribų nepripažįstančiam Owen Pallett („Final Fantasy”), tad nieko nuostabaus, jog mėgstantiem muzikos šviežieną, „The Flying Club Cup” metų pabaigoje nusės geriausiųjų sąrašo viršuje.

http://www.flyingclubcup.com/

http://www.myspace.com/beruit