Iki kol diskasukis įtraukia kompaktą gali daryti prielaidas: grupė, kurios pavadinimas prasideda artikeliu „the“ ir baigiasi daugiskaitą išreiškiančia „s“ raide, greičiausiai groja britišką rokelį. Be to grupė lyg ir niekur negirdėta – greičiausiai tai bus niekuo neišsiskiriantis britiškas rokelis. O tada užgroja. Pirma daina – paprasta, melodinga, kurioje dominuoja akustinė gitara ir melancholiškas vokalas. Skambant antrąjai aš jau imu fantazuoti, kad jie galėtų apšildyti Editors… tačiau su trečiuoju kūriniu įvyksta lūžis: nuskamba klavišinių partija ir aš susivokiu beklausąs… senuosius devyniasdešimtųjų A-ha! Ir tai nėra tiesiog ryškiai juntama įtaka – įrašas iš tiesų skamba tarsi įrašytas prieš porą dešimtmečių. O svarbiausia – būtent tai tampa pagrindiniu viso įrašo kabliuku. Pirmosios „Henry“ eilutės, dievaži, skamba tarsi eidamos iš Morten Harket lūpų. Ir visą laiką ta nuostabi, retam britui pabalnojama melancholiška nuotaika. Dar spėju pagalvoti, kad ta nuotaika labai tiksliai pavaizduota albumo viršelio paveiksliuke… bet pala pala (rewind = atsuku juostelę atgal), kodėl britui(?) – lendu į allmusic.com duomenų bazę ir… dievulėliau, THE MARY ONETTES yra švedų grupė! Na žinoma! Viskas tampa labai aišku ir aš vėl matau tą patį skambų ir žiauriai teisingą lozungą – „ačiū Švedijai“.

Net jeigu iš ankstesnio KT Tunstall darbo prisimenu tik ritmingą „Black Horse And The Cherry Tree”, neužsiminti apie jos naująjį darbą „Drastic Fantastic” būtų mažių mažiausia nedžentelmeniška. Tai kažkas iš tos neitin gausios kiek intelektualesnės moteriškos pop/rock scenos kaip Feist, Jewel ar Dido (KT Tunstall man visuomet atrodė kiek rokiškesnė, energingesnė), bet tuo pačiu ir unikalu – matosi, kad už mikrofono stovi mergina-asmenybė, bent jau iš tolo įsivaizduojanti, kad nori skambėti vienaip, o ne kitaip. Kaip ten bebūtų, tokios muzikos poveikiu geriausia yra įsitikinti asmeniškai. Pavyzdžiui žiūrint pirmą pristatomąją dainą „Hold On”. Tai ne elektronika, bet „Moloko” gerbėjams bežiūrint galvoje turėtų suktis „Familiar Feeling” vaizdai – matyt šokių manija užvaldė ne tik Lietuvą .

[youtube fEyYa9w6s-E]

Яблинкштвайрожесмать! Pirmąsias PJ Harvey naujojo albumo „White Chalk” nuotaikas galėjome pajusti jau prieš kokį mėnesį, kai radijo stotis pasiekė pirma pristatomoji daina „When Under Ether”. Nežinau kaip kitus, bet mane pirmas geras įspūdis džiugiai neramina – kaip dažnai albumas yra bent panašaus lygio, kaip pirma jį reklamuojanti daina? Ačiū dievui, „White Chalk” viršija bet kokius lūkesčius. Tamsus, trapus, emocionalus, kitoks. Tai lyg PJ Harvey dainų koveriai atlikti šį kartą žiauriai nekalbiu Tori Amos pianinu, pritariant kiek gotiškai barokiškai meniškai psichodeliniam „Blonde Redhead” kolektyvui. 11-je trumpų kompozicijų (dainos trukmė vidutiniškai trys minutės) PJ Harvey šokinėja nuo švelniai besiliejančio vokalo iki aukštai plaukiančių natų – pastarosios tamsiuose dainininkės tekstų ir muzikos užkampiuose skamba itin paveikiai ir efektingai. Ir nors kompozicijų trumpumas kartais neleidžia įsijausti tiek, kiek norėtum ar reikėtų, „White Chalk” akivaizdžiai pretenduoja į įsimintiniausių metų darbų dešimtuką.

(Reikalingos nuorodos – komentaruose)

Turiu ir aš šį bei tą spirgantį nuo apryliaus. Prisiminiau pamatęs, kad jau yra Vilnius Jazz 2007 programa, ir perskaitęs straipsniuką apie tai, kaip sprendžiamas Vilnius City Jazz likimas. Bet gal pereikim prie malonių dalykų. Sako, kad Kurt Elling nominuotas septyniems Grammy, kad yra geriausias dešimtmečio jazz vokalistas, kad buvo Lietuvoj (bet čia jau faktas), kad jo paskutinis albumas perbėgus iš jazz giganto „Blue Note” įrašų kompanijos į „Concord” neužpildytas erdves yra pats geriausias tarp visų septynių… Daug ką sako žmonės. Pamenu, netikėdamas jais susiradau jį, netikėdamas paklausiau ir dabar jau tikėdamas juo pačiu siūlau visiems. Švelnus fortepijonas, ypatingai sklandus, penklinės juodąsias skyles lopantis ir naujų ieškantis, kviečiantis dialogui balsas ir – viskas. Ir tame „visame” nieko netrūksta. Nei Al Jarreau ar Bobby McFerrin vokalo įmantrybių, nei išprotėjusių trimitų ar kitų instrumentų. Taip, tai paprastas lengvas nuobodus jazz. Taip, tai ir subtilus vingrus turtingas aukščiausios prabos pasakojimas visiems mylintiems ir dar ne.

Tingi „G.” redakcija/autoriai skelbia konkursą – sugalvokite, kaip galėtų vadintis subrubrika, kurioje nesiplėsdami pristatysim naujus albumus/pristatomąsias dainas ir dėsim nuorodas, kur apsilankę galėsit viso to gėrio paklausyti. Dingus forumui ir ten buvusiai „bukų nuorodų” temai, atsirado toks poreikis. Tik… Nuorodos nuo šiol bus nebebukos – nors su minimaliu pristatymu.

Nors eilinis japono albumas pasirodys spalio 8 d., yra žmonių, kurie mums leidžia pasiruošti ir išgirsti jo melodingą ir melancholišką elektroniką jau dabar. Gal enenioliktąjį albumą išleidžiantis Susumu Yokoto ir pats mielai šio darbo paklausytų – net oficialioje svetainėje neužsimenama apie „Love or Die”.

Iki šiol nuosekliai buvau išklausęs tik prieš metus ar dvejus pasirodžiusį jo darbą „Symbol”, kur greta elektronikos, ambient vyrukas skaniai maišė ir interpretavo auksinę klasiką (ne Šabaniauską – aš apie Bachą, Šubertą). Šį kartą papildomos pridėtinės vertės nėra – tai autentiškas Susumu. Kaip kažkas gerai pastebėjo, apsišarvavęs zen tipo ar tiesiog nuoširdžiais atvirais dainų pavadinimais („For The Other Self Who is Far Away That I Can not Reach”, „A Song Produced While Floating Alone on Christmas Day”), japonas skraidina savo klausytojus aukštai virš debesų, tai priversdamas keliautojus svajoti, tai šypsotis, tai tiesiog ritmingai trypčioti koja.

Reikalingos nuorodos komentaruose.

Man užteko vieno perklausymo, kad nuspręsčiau šitą albumą įsigyti dar iki rugsėjo. Kaip BOAT CLUB „CAUGHT THE BREEZE“ puikiai tiko vidurvasariui, taip THE LADYBUG TRANSISTOR su paskutiniu albumu „CAN’T WAIT ANOTHER DAY“ tinka vasaros palydėtuvėms ir krentančių lapų sutiktuvėms.

Indie pop grupė iš JAV, kai kur jau vadinama šios muzikinės srities veteranais, groja nuo 1995-ųjų ir kuo toliau, tuo daro tai kokybiškiau. Jau šeštasis gyvais instrumentais suręstas albumas skamba lengvai ir atpalaiduojančiai. Visiškas nuotaikos švelnumas, truputis lyrinės melancholijos, šiek tiek kantriškų motyvų, saksofono, smuiko bei violončelės prieskoniai, puikūs vokaliniai deriniai (nors moteriško vokalo galėtų būti daugiau, daug daugiau) ir – gaunasi neblogiau negu CAMERA OBSCURA, THE CLIENTELE ar LONEY, DEAR. Priekabūs melomanai gali pagrįstai piktintis, kad nieko ypatingai naujo čia negirdi, ir iš tikro „CAN’T WAIT ANOTHER DAY“ skamba labiau kaip kokybiškas senukų BEACH BOYS‘ų ar ramesnis DEL SHANNON‘o projektas, nors tuo pačiu niekuo neatsilieka nuo nesenstančios CINERAMA muzikos ir to, kas masėse imama įvardinti briliantiniu popsu.

Mano mėgiamiausios albumo dainos: visos. Ir jos tikrai negali laukti kitos dienos, kad tai išgirstumėte.

Nemėgstu „sugrįžimų“. Pasaulyje yra tiek daug grupių, jog jei viena ar kita „užsilenkia“, man tai reiškia tik tiek, kad (o, smagumeli!) begalinis sąrašas „muzikos, kurią reikia paklausyt“ sutrumpėjo viena eilute. Tačiau, taip jau būna, kad kartais sugrįžtantys sugeba kažkur viduje užgauti nostalgijos stygas ir tada belieka tik pripažinti, jog, taip, aš laukiau, man reikia šitos muzikos. Praeitais metais tai padarė Jarvis Cocker‘is, ir be senosios Pulp chebros sugrąžinęs į senus-gerus laikus. Šiemet gi, oho, tai daro KULA SHAKER! To paties britiškos muzikos aukso amžiaus psichodelinio roko lyderiai. 1996 metais šovę į „čartų“ viršūnes su debiutiniu „K“, o po trejų metų žlugę su antruoju bandymu – „Peasants, Pigs and Astronauts“, kurį neseniai „Q“ įtraukė netgi į blogiausių visų laikų Britanijos albumų sąrašą. Nors, jei paklaustumėt manęs, aš ir jam drąsiai rašau 9/10 ir įtraukiu į savo „būtinus turėti“…

Žodžiu, turime trečią KULA SHAKER albumą. Praėjo 8 metai. Pasaulis persivertė į naują amžių. Ar kažkas pasikeitė? Grupės lyderis Crispian Mills sako, kad taip. Man labiausiai patiko šitas: „rokenrolas apsitempė juokingas siaurėjančias kelnes“… Matyt dėl to ir tas pavadinimas – „Strangefolk“. Tuo tarpu patys KULA SHAKER spjauna į madą ir muzikines tendencijas – jie grįžta ir groja tokią pat muziką, kaip ir praeitam dešimtmety: tos pačios energija užtaisytos, melodingai skambančios gitaros ir tie patys, tarsi iš pačių Doors‘ų įrašų nužengę klavišiniai. Garantuoju, kad jie mūvi ir tokius pat hipiškus platėjančius džinsus! Gal kažkas pasakys, kad „Song of Love/ Narayana“ (taip taip, tas pats prieš 10 metų Crispian‘o įdainuotas Prodigy hitas, tik šykart – pritariant „gyviems“ instrumentams) yra greito populiarumo vaikymasis ar idėjų stygius, tačiau „Second Sight”, „Great Dictator (of the Free World)”, „Fool That I Am”, „Super CB Operator”, ar bet kuri kita naujo albumo daina, skamba taip pat gerai, kaip legendinės „Govinda” ar „Tattva”. Pridėkime tai, kad šiandienos roko scenoje jų stilius (vėl) yra vargiai su kuo supainiojamas ir… štai aš ir vėl noriu nešioti platėjančius džinsus.

Gal nebent tik ta žuvis, kuri bendradarbiaudama su Air skatino mesti rūkyti, čia be reikalo įkišo savo trigrašį su keistom pasakom apie hmm… „Strangefolk“?.. o šiaip, 8/10. Ir sveiki sugrįžę!

Kuo daugiau sukausi šitoj visoj karuselėj, tuo stipriau jaučiau „The New Pornographers” kūrybos pilnatvę. Vyrukai padirbėjo iš peties, padarė viską ir iki galo, kad pakviestų mane į didelę šeimą, nuotykingai keliaujančią aplink savo garsų pasaulį per veik 50 minučių. Šeima, verta atskirų credit’ų dalybų – Neko Case, AC Newman, Nora O’Connor (prisidėjo prie Andrew Bird kūrybos), Kathryn Calder (Immaculate Machine), Dan Bejar (Destroyer, Swan Lake) ir, regis, bent dvidešimt kitų, skirtingų kiekvienoje dainoje balsų. Nuo pat albumą atidarančios tikrų tikriausios AC Newman gyvenimo istorijos, iki tokių pat turtingų vokaline ir lyrine prasme Neko Case solavimų. Drąsos „Challengers” netrūksta: paleistos nuo grandinės fleitos, maištaujančios kartu su sluoksniuotom daugia-vokalinėm linijom ir Broken Social Scene vertu orkestru. Čia pat arkadiškos ugnies liežuvius kiša styginių, klavišinių rifai, po lengvai sklandančio vyriško falseto kauke prisidengęs Newman’as, ne, palaukit, visas Newman’ų choras, įsisiūbuojantis iki ironiškų epų, kurie savo įsakmia (kone pikta!) jėga verste verčia nuo kėdės. Prancūziškos triūbos, arfos, ypatingai man patrauklus bandžo, melodionas, tiek daug gyvų instrumentų jėgos nematė nė viena ankstesnė NP daina. Kaip ir nematė prieš tai neprasižiodavusio Dan Bejar, kuris savo nenuspėjamai džiaugsmingu balsu, vargiai panašiu į kokį kitą, įsipina ne tik į dainas, bet ir kelias iš jų praturtina savom „literatūrinėm nesąmonėm”.

Vienoj lentynėlėj su The Shins, ši sklandi, šviesi, smagiai įsibegėjanti kiekviename kūrinyje kelionė man – viena gražiausių šiemet.

P.S. AC Newmanas tikras šaunuolis: ėmė ir pats aprašė kiekvieną albumo dainą >>

Bibliotekininkai gali pasidomėti NP video-biografija-interviu, kurį jie ima patys iš savęs >>

The New Pornographers – „All the things that go to make heaven and earth” (Pitchfork festivalyje)