Galvojau rašyti „Montag feat. talentų fontanas”, bet būdų gėda nepaminėti fakto, kad kanadietis Antoine Bédard visą albumą įrašė ir prodiusavo pats vienas, vos ne (kartais turbūt) savo miegamajam. Istorija skamba panašiai kaip Rosie Thomas, bet laimei čia išsuka iš kelio ir priverčia pritariamai linksėt galva – kviestiniai talentai, kurie niekam nedaro gėdos – M83, Au Revoir Simone, Victoria Legrand (Beach House), Amy Millan (Stars), ir taip toliau. Man visa tai primena Xiu Xiu kūrybiškas dirbtuves, saldųjį ilgesį link Postal Service ir prancūziško prieskonio elektroniką, kuri visai neatitinka jos įprastos „cheminės” sudėties. Vyrukas kerpa kartoninį popierių, barškina metalo nuolaužas, visai kaip koks Matthew Herbert, ir aš visa tai čia pat girdžiu. Kad lengviau jus įkalbintų perklausyt albumą, Antoine ima ir sumala dar septyniasdešimt žmonių balsų iš penkiolikos šalių į vieną transcendentiškąjį „Going places”, kūrinį-kelionę, trunkančią beveik šešias minutes. Šito bei „Best Boy Electric” galima perklausyti čia, o „Softness I Forgot Your Name” (su Final Fantasy) – kitur.

Įkvėpta vieno iš G lankytojų žodžių, kaip norisi to atvirumo, pasakysiu – negalėjau nerašyti apie Montag, pamačiusi vieną originalesnių, meniškų albumo pristatymų.

Psst.. Praeitą mėnesį paleistam Stars remiksų albume (kuriam irgi šūsnis madingų pavardžių) vėl randu Montag, nors daug stipriau jame paveikė Owen’o Pallett’o (Final Fantasy) nepalyginamai lyriškesne ranka perdirbtas kūrinys kurį daug kas vadina cover’iu o ne remiksu; aš jums tiesiog nedrįsau jo rekomenduoti. Skandina, giliai, lengvai, gracingai.. Your Ex-Lover is Dead.

The Clientele vokalistas Alasdair MacLean yra tikrai tas pats nepažįstamasis, sutiktas gatvėje, kuris begalinio liūdesio akimirką priėjo ir šiltai patapšnojo per tavo petį, juk pameni? Savo auksiniu, rudenišku balsu jis tavęs paprašė – Spin me round, I’m falling. Ar jis dainuotų apie ilgesingus vienišio vakarus, ar apie sudaužytą tavo širdį – tegali šypsotis ir tikėt jo užburiančiu svajonių pasauliu. Jame viskas taip gražu, taip gera, tau tereikia žvilgtelt per petį – taip, ten pliurpia kibirais ledinis lietus ir žmonės vaikšto subjurę, bet viskas taip nuostabu… Ir tu jau žinai: it’s gonna be a lonely, lonely day.

Pamenu, klausydama ankstesnių dviejų The Clientele darbų, įsivaizdavau kaip vaikštau tamsų rytą tuščiame parke, kai paprasti žmonės dar ramiai ir giliai miega, o man tiesiog norėjosi nugrimzti į savo svajones, ypač tas niekad neišsipildžiusias. Dabar visi kritikai kaip susitarę teigia, kad šiame darbe daugiau optimizmo, šviesos, o man jų muzika vis dar tokia, kuri verkia šypsodamasi. Kurios klausantis širdis pradeda griežt smuiku, tikintis, kad vieną dieną jis tikrai sugrįš. Kuo daugiau galvoji apie visus buvusius ir neįvykusius pokalbius, sudaužytus pažadus, tuo didesnė tikimybė. Ir nors puikiai supranti, kad visa tai yra pasakiškos oro pilys, niūniuodama pritari Alasdair žodžiams all of the dreams that you dream – I hope that they are all of me. Tačiau tuoj pat pradedi skęsti, girdėdama remember, they are only dreams.

Prie šio gracingo ir tikrai kokybiškai įrašyto darbo prisidėjo nauji skambesiai – pianinas, styginiai, pasaldinantys vokalai bei prodiuseris Mark Nevers, dirbantis su Calexico, Bonnie Prince Billy, Lambchop. 14-os melodingų kūrinių albumas išleistas gegužės 8 d. per Merge records (ten pat galite jį perklausyti).

Ilgiausiai klausiausi: Isn’t life strange, From Brighton Beach to Santa Monica, I hope I know you, Here comes the Phantom, Bookshop Casanova – jų komplektaciją galite atsisiųsti čia.

Kaip anksčiau skambėjo The Clientele galite pasiklausyti per leidybinę, rekomenduoju: When K Got Over Me (stream’as), (I Can’t Seem To) Make You Mine (vaizdo klipas iš filmo „Lake House”, kuriame buvo panaudota daina).

Kai kurių žodžiais, yra dviejų rūšių muzika – ta, kurią prasuki gal kelis sykius, gal atsisiunti ir netyčia pamiršti, gal ji tiesiog beldžias į mintis visai netinkamu laiku.. Ir yra tokia muzika, kuri auga, bręsta kartu su tavim, kuo daugiau jos klausaisi – tuo, rodos esi labiau nuo jos priklausomas. Man kaip tik taip ir buvo su „Wonderwall„, kitiems – su „New York New York„, dabar, kaip matau, bus tikrai daugiau..

Klausant melancholiško, lūžtančio Ryan’o balso nepasidaro geriau gyvent, jis yra iš tų „been through it all”, jį taip pat paliko, nuskriaudė, sudaužė viltis („I’m fractured from the fall” – žodžiai iš naujosios dainos „Two”).. Jo atsargūs žingsniai link trapių žmogiškųjų jausmų, tragedijų gali suvirpinti tik jautriausius sielos stalčiukus. Nesistebiu, kad kritikai jo ne itin mėgsta – jis visuomet buvo kaltinamas savo tikrojo vokalinio talento neišnaudojimu, turėdamas tokį krištolo skaidrumo balsą, retai sugebėdavo jį atskleisti per savos kūrybos dainas. Bet vienas garsus leidinys jau spėjo pastebėt, kad šis albumas po eilės trijų pusėtinų 2005-tais leistų įrašų yra tikras sugrįžimas į debiutinio „Heartbreak” euforiją.

Ryan Adams išleidžia „Easy, Tiger” per „Lost Highway” leidybinę birželio 27 d. Šiam vakarui man užtenka iš jo „Two„.

Vienas iš mėgstamiausių kino žanrų man yra taip vadinamieji „kelio filmai“. Tipiškas tokių filmų paveikslas toks: kaitri saulė, bekraščiai smėlynai ir nesibaigianti asfalto juosta, kuria rieda vienišas klasikinis amerikietiškas automobilis. Tačiau svarbiausia – garsas: burzgia mašinos variklis, dykumos vėjas švilpia pro ausis, o iš traškančių kolonėlių skamba muzika. Ne ne, tai ne kokie country mekenimai apie „Route 66“ – garsiakalbius drasko rokas. KINGS OF LEON rokas.

Toliau skaityti KINGS OF LEON „Because Of The Times“ →

Kažin ar yra tokių, kurie dar nebūtų girdėję termino „new rave“. Snobai rėkia, kad šiandien tai yra kiečiausia muzika pasaulyje. Tuo tarpu šio, kol kas sakau „atseit stiliaus“ vėliavnešiai KLAXONS jau pasiima karščiausios grupės titulą. Kapstomės šiek tiek giliau – tų pačių KLAXONS vokalistas pasakoja: „Buvo daug gitarinių grupių, kurių stilius tuo metu buvo apibūdinamas, kaip the new wave of new wave. Aš nusprendžiau pakeisti „w“ į „r“.“ Argi ne juokinga – grupės lepteltas juokelis tampa nauju terminu. O žiūrovai jų koncertuose, sako, jau svaiginasi narkotikais ir šėlsta lyg diskotekose.
Toliau skaityti KLAXONS „Myths Of The Near Future” →

2007/01/29, Wichita Recordings

Debiutinis albumas, išleistas 2005 metais, buvo beveik tobulas. Laukinė energija, išskiriama žvangant gitaroms, plakant būgnams ir bliaunant, sakytum, girto nesubrendėlio balsui. Tikras saldainis tiek melomanams, tiek kritikams. Kažkur kažkas net pavadino tą albumą „geriausiu visų laikų indie įrašu“. Ką čia ir bepridursi?..

Bet šiandien atėjo laikas antrajam. Visi tie „antro albumo sindromai“ ir visa kita, atrodė, kad CYHSY! šitie reikalai neliečia. Tiesą sakant, aš buvau beveik tikras, jog naujasis albumas ir vėl bus velniškai geras. Tačiau iš tiesų, dabar negaliu nuspręsti atspėjau ar ne.
Toliau skaityti CLAP YOUR HANDS SAY YEAH! „Some Loud Thunder“ →

Damon Albarn jau beveik keturiasdešimt. Jis jau senai tapo Didžiosios Britanijos pop ikona. Tikras britas, gimęs pačioje Anglijos širdyje, Londone, dar būdamas dvylikos sutiko Graham Coxon ir tai buvo pradžia to, kas po gero dešimtmečio prikėlė mirštančią šalies roko sceną. 1994 metais, išleidusi albumą „Parklife“, jų grupė BLUR tapo populiariausia Britanijoje. Jei tai ir nebuvo „didysis sprogimas“, tai bent jau data, nuo kurios pasipylė – kiekvienais metais išgirstam vis daugiau ir daugiau grupių bandančių sekti šiandien jau plačiai pramintais takais. Tačiau greitai mes pamatome tikrąjį D. Albarn‘ą – užuot stengdamasis laikytis pagaliau sulauktos sėkmės, jis pareiškia, jog britų muzika jam nebeįdomi. Kur kas įdomesnis Damon‘ui pasirodo esąs amerikietiškas indie rokas. To rezultatas – 1997 metų albumas, pavadintas taip pat kaip ir grupė. Nebeliko lengvai įsimenančių melodijų, instrumentuotės tapo sudetingesnės, skambesys kiek pasunkėjo – Britanija ėmė suktis nuo BLUR, o ponas Albarn‘as tarsi juokėsi jai į akis, kitame grupės albume pridėjęs dar ir žaidimų su gospelų choru. Toliau skaityti Damon’o Albarn’o transformacijos →