2006 11 13 / Rough Trade

Žinau šitą tipelį jau šimtą metų, bet šiandien pažiūrėjęs į jo fotografiją nustebau: “Oba, jis gi panašus į Erlend Oye!”… Ir dar: “Ar visi akiniuočiai tokie talentingi?”… Na, bent jau šitie du – tikrai. Bet apie norvegą pastaruoju metu daug prirašyta, todėl jį paliekam nuošaly ir susikoncentruojam ties jo angliškuoju broliu. Tuo labiau, kad ir proga yra. Didelė proga. Taigi…
Ponios ir ponai, Jarvis Cocker! Taip taip, tas pats charizmatiškasis, ekscentriškasis ir visoks kitoks, deja, nebegyvos grupės Pulp frontmenas. Tik nesakykit, kad jums nepatiko Pulp, nes man, „britpopo vaikui“, jie buvo vieni geriausių. O turint omeny, kad debiutinį mini-albumą jie išleido dar 1983 metais, kai aš dar turbūt tik mokiausi laikyt šaukštą rankoje, Pulp, teoriškai, galėjo patikti ir mano tėveliui su mamyte. Bet čia buvo tik pirmas, nelabai vykęs, žingsnis. Grupė palaipsniui tobulėjo ir pagaliau iššovė… praėjus 12 metų nuo debiuto! Dabar jau turėtų būti aišku, jog Pulp nevalia lyginti su šių dienų britų didžiaisiais („next big thing“), kurie dažniausiai blyksteli puikiu debiutu, o po metų jau niekas tokių nebeprisimena. Taigi Pulp buvo/yra legenda. Dešimtasis dešimtmetis, kartu su Blur, Oasis, Suede, Manic Street Preachers, Radiohead, priklausė ir jiems. Tai buvo „britpop“ aukso amžius… Bet išaušo naujas šimtmetis. Pulp pasitraukė iš olimpo. 2001 metais pakankamai netikėtai pasirodęs „We love life“, tapo jų gulbės giesme. Brandus albumas, sudarantis įspūdį, kad grupė dar gali labai daug, tačiau nuo tada apie Pulp mes nieko nebegirdėjome…
Ir štai praėjus penkeriems metams – džiugi žinia. Pasirodo Jarvis Branson Cocker negali nedainuoti. Na taip, šen bei ten jis periodiškai pasirodydavo, sudainuodavo kokią proginę dainelę ar sukomponuodavo melodiją (sklando gandai, kad prieš kelis metelius netgi ir mūsų šalį aplankė, bei plokštelių sukinėjimu liaudį linksmino, kuo aš pats, tame renginyje dalyvavęs, truputį abejoju), na bet koks maestro Vytautas Kernagis juk irgi „Mūsų dienos kaip šventė“ kartą per metus Katedros aikštėj sudainuoja… Taigi, naujas, debiutinis, dabar jau ne grupės, o atlikėjo, albumas. Prisipažinsiu, po minėtų metamorfozių truputį nerimavau, žiūrek ims, pasikvies madingų superprodiuserių, užpils elektroninio padažo, vokalą, jei toks apskritai bus, pakoreguos kompiuteriai… Ir visgi aš rėkiu „valio!“ – iš kolonėlių skamba… naujas Pulp albumas! Paklausykite „Don‘t let him waste your time“, „Heavy weather“ ar „From a to i“ – tai nėra dar viena madinga šiandienos britų muzika, dar vieni Arctic Monkeys. Ne. Tai net ne šiandiena – tai tas pats „auksinis“ dešimtasis dešimtmetis. Jei tu, kaip ir aš, vis dar esi kažkur ten, pasiruošk geriausiam, drąsiai spausk „play“, pažadu – tau patiks. Trylika kūrinių, plius „hidden track“ (paaiškinkit man, kodėl/kaip/kam taip stipriai prigijo ši poalbuminių siurprizų tendencija). Senas geras brit-pop. Ką gali žinoti, gal istorijos ratas sukasi ir visa tai grįžta jau artimiausioje ateityje(?)… Tuo labiau, kad ir pats Jarvis dainuoja: „The future starts tonight“. O jei visgi tau dėl to pasidarytų neramu, pabaigoje išgirsi: „Everything is gonna be alright“…

2006 09 10 / Universal

Importinis įrašas – tiesiai iš Švedijos! Bendradarbiai griebia iš rankų, prašo perrašyti, tad nejučia pagalvoji, kad visiems patinkantis produktas negali būti geras. Kita vertus, „Kings Of Convenience” darbas dėmesiu taip pat nesiskundė. Tikriausiai kaltas muzikos lengvumas: pateikimo, atlikimo.. Tik merginos muzika kur kas banalesnė, naivesnė. O dar įsivaizduokit, kad meilės baladžių tipo tekstus įmeti į Mylene Farmer ar Silvia Night personų išorinį rūbą – gauname merginą iš provincijos su didelėmis ambicijomis. Dainuoja ji tyliai, saldžiai, o elektroninių instrumentų foną kartais papildo akustinė gitara. Feist? Tikrai geras albumas nerūpestingam klausymuisi.

http://www.veronicamaggio.com

Rough Trade/2006 09 16

Jei atsiribosite nuo įsitikinimo, jog daugiskaitą pavadinimuose naudojančios grupės yra vienadienis reiškinys, skaitykite toliau.

Klausydamas albumą ketvirtą kartą pradėjau galvoti, jog The Veils (Kilmės šalis – Naujoji Zelandija) dainų autorius Finn Andrews groti pasamdė The Bad Seeds vyrukus ir pats dėl viso pikto apsilankė keliose Nick Cave paskaitose apie dainų rašymo ypatumus. Čia girdėti bauginančios gitaros, skaudančios violončelės, nežinia kur pradingstanti ir vėl atsirandanti ritmo sekcija, kiek paklaikę ir tarsi išderinti klavišiniai. Visa ši keista kakofonija teliktų viso labo įdomi, jei ne paties Finn Andrews balsas – kartais aukštas, rečiau žemas ir pakeliui iš vienos tonacijos į kitą lūžtantis, kaip kad jis lūžta kai gerklėje koks menamas daiktas užstringa. Tokios yra Not Yet, Pan arba Nux Vomica dainos. Ne, nenoriu gąsdinti, nors vyraujanti albumo nuotaika dažnai suriečia liūdesiu, tačiau albumo kryptį labai sklandžiai pakeičia bent trys šiek tiek labiau mažoriniai posūkiai, pavyzdžiui dainos Advice For Young Moters To Be, A Birthday Present arba One Night To Be. Ir jei paskutinę dainą House Where We All Live atliktų pats Nick Cave, laikyčiau ją viena gražiausių jo baladžių.

Šiame The Veils albume viskas yra suskaičiuota bei padalinta tinkamomis dozėmis, jei vienoje vietoje atrodys jog muzika tapo aštri ir konvulsiška, tarsi uostytum amoniaką, ji tuoj pat pasikeis ir pasijusi, tarsi kažkas ką tik atidarė langą ir įleido gaivaus oro. Klausydamas albumo taip pat neatsikračiau ir norvegų grupės Madrugada šmėklos. The Veils taip pat moka tvarstyti žaizdas, kartas nuo karto nepamiršdami užberti ant jų druskos. Ir tarsi ligonio ramybei padainuodami gūdžias lopšines apie meilę.

Albumas Nux Vomica – kur kas brandesnis nei The Veils debiutas The Runaway Found . “Įrašęs The Runaway Found turėjau grįžti į Naująją Zelandiją ir ilgą laiką pagulėti ant grindų žiūrėdamas į lubas”, – sako Finn Andrews. O aš, truputį paragavęs Nux Vomica, galiu patvirtinti, kad šios dainų kūrėjo meditacijos labai gerai suveikė.

p.s. Nux Vomica – nuodingas, pietryčių Azijoje augantis, nuolat žaliuojantis medis. Iš jo išgaunamas stiprus nuodas strichninas, tačiau šio augalo medžiaga mažomis dozėmis naudojama skrandžio ligoms gydyti, jutiminiams refleksams stimuliuoti.

www.theveils.com

2006 08 08 / Velour

Geriau trumpai, negu niekada. Ar tik ne perfekcionizmas stabdo kitus nuo rašymo? Kaki King tai nėra svetima. Nuo mažų dienų į rankas pagriebusi berniukišką „ginklą” – gitarą – įrašius debiutinį albumą, dar jaunutė Niujorko gyventoja mėgavosi kultinės atlikėjos statusu ir liaupsėmis už virtuoziškumą. Bet tai buvo anksčiau, kai pikti liežuviai ją kaltino šalta technika ir siela. 2006 išleistas „…Until We Felt Red” tai ne tik spjūvis visiems kritikams ir gerbėjams į veidą, bet ir didelis žingsnis į priekį. Žingsnis muzikos galimybių išplėtimo prasme – britai tai įvardintu „musicianship”. Viename iš daugelio interviu (jame tikriausiai buvo ir tradicinis klausimas apie jos homoseksualumą) ji prisipažįsta, kad šiuo albumu ji norėjo išsigelbėti iš „akustinės gitaros karalienės”, „naujo vardo moterų gitaros pasaulyje” bei kitų skambių etikečių.
Garsų, stilių ir ritmikos įvairovė šiame darbe plaukia iš vieno žmogaus pasaulio, emocijų – akivaizdžiai gali pajusti padidėjusį Kaki King išraiškos priemonių arsenalą. Keliose dainose ji net uždainuoja (!). King balsas pažeidžiamas, silpnas, bet jos pasaulyje jis tikras, nesumeluotas. „Kartais jauti, kad kompozicija prašosi žodžių. Tada juos reikia paleisti” – sako Kaki King. Ir tikrai, žodžiai, tekstai – jie neperpildo albumo, neužkrauna bereikalingu svoriu, bet pasirodo lyg mieli svečiai žinantys kada išeiti. Pirmoje pristatomoje dainoje „Yellowcake”, alavinių kareivėlių ritmui pritarianti akustinė gitara ir vokalas sukuria tamsią ir pažeidžiamą nuotaiką – panašią į Bjork „Human Behaviour”. Ypač klipe. Panašiai jautiesi ir klausydamas kitų, vokalinius intarpus turinčių kūrinių: „You don’t have to be affraid”, „Jessica” (berods apie pirmąją meilę merginai), „I Never Said I Love You”, „Second Brain”. Kartais papildomas instrumentas – balsas – suveikia geriau, kartais prasčiau. Nenuostabu – tai naujas kelias jai. Likusi albumo dalis – instrumentinė. Joje Kaki King bėga nuo pakankamai nuspėjamų ir panašių folk, jazz, roko, flamenko (?) akustinio garsų mišinio į „noise” („…Until we felt red”) ar net lengvo techno, šokių muzikos („Gay Sons Of Lesbian Mothers„) teritoriją. Stebi pastarosios dainos įrašą ir supranti, kad mielai atsiduotum į jos patikimas rankas, bet… Vyrų jai nereikia. Belieka tik dar kartą paleisti raudoną garsų kamuolį po kambarį ir stebėtis kaip jis vėl gražiai susivynios galvoje.

http://www.kakiking.com
http://www.myspace.com/kakiking

2006 06 12 / ZAKAT

Reikia džiaugtis, kad Davidas Brownas kažkada nusprendė nebepūsti saksofono pas Becką. Kitu atveju rankose nelaikytume penktojo (neskaitant „Best of…“) „Brazzaville“ albumo – „East L.A. Breeze“.

Naujas darbas su nauju, kaip visada nepretenzingu viršeliu veda į tokią pat nepretenzingą (brazavilišką) muziką, nuo kurios paskutiniu laiku ėmė „vežtis“ Rusijos gyventojai. Tad nieko nuostabaus, kad „East L.A. Breeze“ pirmiausia buvo išleistas Rusijoje bei, tikriausiai, pataikaujant tos pačios šalies publikai, dainoje „Star called Sun“ panaudojama Viktoro Cojaus dainos „Zvezda po imeni solnce“ muzika. Iš pirmo žvilgsnio visa tai kvepia komercija siekiant surinkti daugiau pinigų už jau sukurtas idėjas. Vienok albumas nėra prastas.

„East L.A. Breeze“ dėl vientisumo galima pavadinti „Hasting street“ tęsiniu. Bet „East L.A.Breeze“ skamba daug lengviau, šviesiau ir šilčiau negu ankstesnieji Browno darbai. Vyrauja akustiniai instrumentai ir smuikas su nedideliais sintezatoriniais pagardais. Tinkamai panaudoti styginiai („Bosphorus“, „Taksim“, „Peach tree“, „East LA Breeze“) duoda muzikai čigoniško graudumo, o minimalistinė elektroninė sintezė („Mr. Suicide“, „Star called Sun“) nukelia į prirūkytą septintojo dešimtmečio kavinę.

Įpusėjęs klausyt albumą, mintyse nusikeikęs pagalvoju, kad „Brazzaville“ skamba lyg lėtesni „Kings of Convenience“ albumo “Rion on an Empty Street” kūriniai. Tai nėra gerai. Nėra gerai ir tai, kad „East L.A. Breeze“ į rankas pateko už lango pučiant rudeniui, nors visos dainos nuo tekstų iki muzikos yra be proto vasariškos. Tai liūdina, nes imi svajoti apie „lonely summer afternoons smoking in a turquoise furnished room“.

http://www.brazzaville2002.com/
p.s. Albumas dedikuojamas 2005-ųjų vasarą anapus išėjusiai David’o Brown’o senelei, kuri padėjo anūkui paauglystėje – “heroino fazėje”.
p.p.s. “Digipackinėje” albumo versijoje rasite “Star called Sun” vaizdo klipą, kuris nevertas žiūrėjimo antrą kartą.

„Asobi Seksu” – „Citrus” [2006]
2006 05 30 / Friendly Fire

Jeigu naujasis ketvertuko iš Niujorko darbas įšautų į geriausių albumų topą, koks madingesnis muzikinis skaitalas, neabejoju, skeltų antraštę: „Asobi Seksu su triukšmu šturmavo viršūnę”. Ne, „Citrus” tai ne „death metal”, Pop su per smegenis pjaunančių gitarų pabarstukais? – Šilčiau.

„Jus vadina „shoegaze” grupe. Manai tai tikslu?” – grupės vokalistės ir klavišininkės Yuki Chikudate klausia „CMJ”. „Ir taip, ir ne” – prisipažįsta ji, bet galvoje skraidant „My Bloody Valentine” bei „Yo La Tengo” triukšmingiems ir beprotiškiems elektrinės gitaros rifams, dangų praskrodžia niekur negirdėtas seksualus, hipnotizuojantis, laisvai sklandantis japoniškas vokalas. O velnias, čia juk beveik ankstyvųjų „Cocteau Twins” reinkarnacija daranti naują įrašą Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale! Atsiprašau, panašu, kad nesąmoningai prisipažinau apie ką galvoju žiūrėdamas į Yuki veidelį neoniniame albumo lange…

Taip, Yuki, tu, tavo balsas, tempia grupę iš tų „tai jau girdėtą tūkstančius kartų” gilumų. Kartais jis primena pasivaikščiojimą basomis pievoje („Strawberies”), kartais pasiklydusią meilę baltuose debesyse („Thursday”, „Strings”), kartais – kaip „punk” užkariauja Japonijos šokių aikšteles („Mizu Asobi”). Tiesa, šie saldūs žodžiai neturėtų pavergti Keiko Matsui fanų – Yuki vokalą lydi aršios, efektais perpildytos elektrinės gitaros (bandyti „Red Sea”) ir kieta, dinamiška mušamųjų sekcija. Kitais žodžiais – ne pats geriausias dalykas prieš užmiegant.

Apžvalga dedikuojama Lietuvos rinktinei dalyvaujančiai pasaulio krepšinio čempionate Japonijoje.

http://www.asobiseksu.com/
http://www.myspace.com/asobiseksu

„Casiotone for the Painfully Alone” – „Etiquette”
2006 03 07 / Tomlab

Kaip „The Russian Futurists is Matthew Adam Hart”, taip „Casiotone for the Painfully Alone” yra Owenas Ashworthas. Naktimis tokie vyrukai užsidaro miegamuosiuose ir farširuoja albumus tik jų vienų galvose skambančiais instrumentais ir tekstais. Sunku tikėtis, kad padėkų puslapyje jie dėkos 40 dalių Londono simfoniniam orkestrui, bet originalaus skambesio – galima.

Lyg Matthew Herbertas su muzikiniu manifestu “P.C.C.O.M“, Ashworthas karjeros pradžioje užsideda krūvą muzikinių pančių: „it’s all Casios”,”every song is super fucking depressing, no happy songs allowed.” ir kt. Tai veikia, bet… Muzikinės ambicijos daro savo, o ir, kaip teigia atlikėjas, 100% „Casio” dominavimas jau seniai buvo paskaičiuotas tik pirmiem 3 albumam („Etiquette” – nr.4). Taip naujajame darbe atsiranda kelios pavienės pianino natos, gitaros rifai, gyvi mušamieji, bosas, vokalai. Bet tai vis dar įvairiais „Casio” klavišais varomas melancholiškas elektropop. Jeigu kada teko girdėti „Postal Service” „Recycle Air” eilutes „I’m feeling green like teenage lovers between the sheets”, Etiquette yra būtent tai – nuotaika, kuri trečią dešimtmetį horizonte jau matantį barzdočių perkelia į nostalgiškus jaunystės laikus. Su pakankamu kiekiu ironijos, išgrynintais ir trumpais „prisiminimais”. „Dainos apie gerą nuotaiką, gerai leidžiamą laiką, peržengia nuobodumo ribas” – teigia Owenas Ashworthas – „Yra milijonai būdų parašyti liūdną dainą”. Klausai disco dvasia atsiduodantį „Scattered Pearls” ir supranti, kad tiesa jo pusėje – liūdesys gali ne tik pribaigti, bet ir išjudinti, pažadinti.

Taip ir džliūdina „Casiotone for the Painfully Alone” klausytojus. Kartais padeda „The Rapture”, „Xiu Xiu”. Kai kam atrodo, kad tai vienas įdomesnių albumų šiais metais.

http://www.cftpa.org

4ad Records UK / 2006 07 03

Pamenu, kaip prieš keletą metų svaigau nuo lo-fi triukšmų ir ekscentriškų, tingių bosinių bangų „Young Liars” (EP), „Desperate Youth”. Anuomet šie niujorkiečiai lyg gospelo choru įdainavo džiazines balades tamsiosioms paros minutėms, tuo patraukdami amerikietiškos ala „Mercury” žiuri dėmesį. Jų muzikoje nesunku išgirsti skolintą post-funkiškumą iš „The Fall”, įsivaizduoti „The Fiery Furnaces” teatro grimą bei agresyvias „Yeah Yeah Yeahs” provokacijas. Atkreipkite dėmesį į mano pasirinktus apibūdinimus – iš minimų grupių jie pasisavina ne daugiau, nei reikia skoningam garsų mišiniui.

Šiųmetinis grupės albumas – „Return to Cookie Mountain” – prasideda pašėlusiu režimu Toliau skaityti „TV On The Radio” – „Return to Cookie Mountain” [2006] →