Temos Archyvai: Muzika

NZCA/LINES – Nzca/lines [2012]

Albumai, Muzika

Reikalas, išleistas porą metų atgal, bet nuo to nė kiek nepaplėkęs. Po Nzca/Lines slepiasi vieno londoniečio, Michael’o Lovett’o, „orkestras”. Jis pats porina, kad kuriamai muzikai įkvėpimą davė amžinatilsė Aaliyah ir Timbalandas. Tai, taip švelniai tariant, manęs tikrai neįkvepia, bet gerai, kad tokios žinios akis pasiekė jau po keliasdešimties kartų debiutinio albumo „NZCA/Lines” prasukimo.

Albumo visuma greičiau primena Active Child, Hot Chip ir Junior Boys, o ne komercinį r’n’b. NZCA/LINES lengvutė synthpop elektronika šiltai skleidžiasi aplink garsiakalbius, nors be Lovett’o intymaus, tylaus vokalo tiek erdvės neišspinduliuotų. Lovetto vyriškai-moteriškai vaikiškas balsas ir visi užkadriniai triukai su pritariamaisiais vokalais sukuria neįtikėtinai malonų ausiai skambesį. Su kažkokiu japonišku atspalviu. Ar tai tik dėl nuostabaus „Okinawa Channels”?

httpv://www.youtube.com/watch?v=gChKoEyafmI

Kaip ten bebūtų, NZCA/LINES yra tai, ką būčiau mielai įdėjęs į 2012-ųjų geriausių albumų sąrašą, bet kažkaip garsas apie šį įrašą dideliais ratilais nesklido tada, nesklinda ir dabar, o kelti bangas visai verta.

Tik nereikia bandyti „”NZCA/Lines” jaukintis skubiai – su prametimais į priekį – taip galima praskipinti visus netikėčiausius ir gražiausius kompozicijų momentus. Pavyzdžiui, eilutę If you’re around tonight / I’m formatting my hard drive:

httpv://www.youtube.com/watch?v=W_hLLLFJaPs

Base 64 Love

Šiaip iki šiol neturiu mylimiausios albumo kompozicijos, bet minėta „Okinawa Channels”, „Atoms & Axes” ir „Base 64 Love” galėtų būti tai, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su „NZCA/Lines”.

https://www.facebook.com/NZCALINES

OTHER PEOPLE – Somewhere Far Away [2014; Feeder Recordings]

Albumai, Muzika

Jau gerą mėnesį elektroninio pašto dėžutėje guli spaudos pranešimas iš Feeder Recordings (tie patys, kur užpernai turėjo Tired Tape Machine albumą „Between Raindrops”) su prikabinta nuoroda į „Other People” albumą „Somewhere Far Away”. Laiškas nepamirštas, ne, nes visą mėnesį veik kasdien suku atsiųstą skaitmeninį albumą ir relaksuoju.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir nieko ypatingo – tai fortepijoninė muzika su labai retais violončelės pagražinimais, atliekama vieno veikėjo, jaunučio švedo Jakobo Lindhageno. Dešimt kompozicijų, kurios lyg neturi kažkokio ypatingo braižo – tikrai jų neatskirtum nuo minimalistinių Peter Broderick ar Ludovico Einaudi fortepijoninių reikalų, tačiau „Other People” kaip ir minėtieji veikia taip pat šimtu procentų giliai ir teigiamai.

„Somewhere Far Away” – grožis paprastume ir įprastume. Lyg vaistas nuo urbanizacijos ir klimato atšilimo. Lyg garso takelis iš filmo apie ramybę ir neskubą kažkur anapus.

Brilliant!

Laukiam vasario 12-osios, kai bus galima ieškoti albumo materialiame pavidale arba gal bus įmanoma paklausyti visko čia – http://feederrecordings.bandcamp.com/album/somewhere-far-away

[kaip man atrodė:] GLASVEGAS @ „New York”, Vilnius, 2014-02-02

Muzika,

Koncertai sekmadieniais yra gėris. Prasideda ir baigiasi laiku. Aišku, nusitašyti prieš darbadienį tik nepatogu, tai ir pasirodymus tenka vertinti blaivia ausimi. O tai, tūnant po “New York” klubo balkonais, nėra lengva – patalpa džeržgiančioms gitaroms nėra maloninga. Juolab kai klausytojų tik saujelė. Nesitikėjau, kad klubas sprogs, bet stebino matant ne daugiau poros šimtų žmogystų. Žodžiu, ištikimų melomanų vakarėlis su ne pirmo ryškumo škotiška grupe.

Apie šildytojus iš Šiaulių “The Colours Of Bubbles” galiu tik pasikartoti: dar po jų pirmojo EP sakiau, kad išvystę country liniją, galėtų tapti išskirtinio braižo Lietuvėlės bandu, dabar gi, tiesiog, groja neprastai, bet unikalumo visumoje negirdėti.

“Glasvegas” taip pat neblizgėjo ypatingumu. Nors niekas stebuklo ir nelaukė. Gi ne veltui per vakarą gal penkis kartus girdėjau frazę, kad pirmas jų albumas buvo geriausias, o paskutinis – šūdas. Bet tai niekaip neatsiliepė pasirodymui. Ketveriukė skleidė tokį vientisą indieroką, kad, nebūnant prisiekusiu gerbėju, išskirti kas yra iš pirmo, kas iš paskutinio ilgagrojo buvo sudėtinga. Gerai, gerai, nemeluosiu – per “Go Square Go” koks dvidešimt prisiekusiųjų šokinėjo į viršų, o po „Daddy’s Gone”, netikėtai pačiam kolektyvo balsui James’ui Allanui, radosi kas užtraukia “forget your dad, he’s gone”. Tikrai nuostabu, kaip tokia daina galėjo virsti roko hitu. Pats Allanas stebėjosi. Stebėjosi ir siūlymu vis išlenkti viskio, bet į pabaigą pasidavė ir nusileidęs nuo scenos vieną stiklą gurkštelėjo.

Tokie tad kirba likę akcentai, bo akių labai kur ganyti nebuvo. Nebent į barabanščikę, kuri žiūrėjosi ne tik dėl moteriškos lyties, bet ir dėl to, jog visą pusantros valandos lazdelėmis atmosavo stovint. Įdomokoka buvo.

Dar atminty liko paskutinis vakaro fejeverkas su “Lots sometimes”. Per šį škotai iššaudė visus šovinius. Tiksliau, tik per šį ir šaudė – supliekė tikrų tikriausią kulminaciją (bent palyginus su visu pasirodymu). O bet tačiau, kodėl tokio ar panašaus muzikinio finto negalėjo išmesti anksčiau? Būtų gavę papildomų taškų. Dabar gi visas pasirodymas dvelkė vientisu nuoboduliu ir lėto tempo agonija. Jokių kompozicinių kulminacijų, jokių improvizacijų, jokių muzikinių pastangų sužavėti klausytoją. Todėl ir skirstėsi liaudis be didelės euforijos. Traukė namo. Klausyti pirmo albumo. Tikiuosi Tomas ne vienintelis buvo, kuris liko laukt parašų ant antrojo albumo vinilo.

httpv://youtu.be/BPdwKTk9qaQ

from Vilnius

httpv://www.youtube.com/watch?v=LgWMfHImBLY

from kitur

ALCEST – Shelter [2014]

Albumai, Muzika, ,

Mistiškųjų prancūzų Alcest sugrįžimo į Lietuvą proga negalima pro akis ir ausis praleisti jų naujojo darbo „Shelter”, kurio dalį labai tikėtina galima bus išgirsti gyvai.

„Shelter” dar netapo besąlygiškai mylimu ir po nuostabaus “Les Voyages de l’Âme” tai bus padaryti nelengva, tačiau visumoj naujajam įrašui nėra daug ką prikišti. Alcest žengia vis lengvesnio skambesio keliu ir nenustebsiu, jei dar po poros metų skambės kaip Sigur Ros „Með Suð Í Eyrum Við Spilum Endalaust”. Čia galima „kaltinti” ir „Shelter” prodiusavusį Birgir Jón Birgissoną (Sigur Ros), kuris įnešė prancūzams daug šviesos ir atmosferinio grožio, tačiau pradangino tamsą, kurioje, mano ausimis, slypėjo daugiau gelmės ir jėgos. Tačiau toks posūkis man atrodo visai nesmerktinas – tai daug geriau nei klausyti toje pačioje pelkėje albumą po albumo žvejojančių kolektyvų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ADIEAW65H5o

Taigi, Alcest atsisveikino su kietumu, metališkumu, žvėriškais riksmais, šėtonais ir pavirto religingais grožio, meilės (vos ne dream pop) ir šilumos skleidėjais. Toks apibūdinimas skamba kiek keistokai, bet jis reiškia ne dabartinio skambesio sumenkinimą, o apibūdina žingsnį, kai kolektyvas išlenda iš rūsių ir išplaukia į platesnius vandenis. Ne, aš neskaičiavau, bet iš patirties sakau, kad lengvesnė muzika sutraukia daugiau klausytojų. Ir tai nėra blogai, nes pasiūla visuose žanruose ir stiliuose yra veik begalinė. Nusivylę Alcest palengvėjimu be naujos muzikos tikrai neliks, o nauji fanai galės svaigti ir nuo „Shelter”. Angliškai atliekama lyrinė baladė „Away” leis grupei praplėsti ir savo geografiją, juolab, kad joje featurina Neilas Halsteadas iš legendinių „Slowdive”.

httpv://youtu.be/C7Bc48op7t0

„Shelter” tikrai gražus albumas, tą grožį galima gerte gerti, o kai norėsis energijos ir paslapčių, bus galima prisiminti „Les Voyages de l’Âme” – ‘tsakant lengvai galima mylėti abu minimus albumus.

Nesudarant įspūdžio, jog „Shelter” yra stebuklų stebuklas, leisiu sau pasakyti, kad kompozicijos kiek nuspėjamos, ilgasis dešimtminutis opusas „Delivrance” į pabaigą net gali pabosti, tačiau vis tiek tai labai kokybiškas įrašas naujų muzikinių metų pradžiai. Ir – tokiam atmosferiniam shoegaze’ui prancūzų kalba lipte limpa.

Albumas pitchfork’e.

Susimatysime koncerte.

Kai nebelieka nieko kito, tik išrėkti „popsas užkniso juodai“

Kultūra (kt.), Muzika

Įvykę muzikiniai M.A.M.A. apdovanojimai neįkūnijo atlaidžios ir įvairias socialines grupes, tarsi besipešančius vaikus, vienijančios motinos, bet kaip ir visuomet tapo pretekstu smulkioms intrigoms ir skandalams, kurie galiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose virto diskusijomis apie dabartinę lietuviškos popmuzikos kokybę. Šios diskusijos tapo pretekstu lrt.lt svetainės administratoriams surengti apklausą, kurioje lankytojų buvo teiraujamasi kaip jie vertina dabartinę lietuvišką pop muziką. Savo nuomonę svetainės lankytojai galėjo išreikšti pasirinkdami vieną iš keturių garsių pop muzikos atlikėjų ištartų frazių. Apklausos rezultatai tikėtina nieko nenustebino, nes apie pusę joje balsavusių dalyvių pasirinko labai populiarią kompozitoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo frazę „popsas užkniso juodai“. Ši paprasta, lengvai įsimenanti ir žargoną pasitelkusi frazė labiau primena lozungą ar revoliucinį šūkį, kuriuo ne tiek siekiama išreikšti klausytojo požiūrį į pop muziką, kiek šį požiūrį formuoti. 

Įtikinėdami aplinkinius ir save tuo, kad „popsas užkniso juodai“ klausytojai naiviai tiki, kad juos popsas užknisa, nes jie tėra pasyvios muzikinio teroro aukos, kurias didžiosios muzikos kompanijos, televizijos ir radijo stotys atakuoja pigia muzikine produkcija. Visai panašiai kaip Gvantanamo kalėjime kalėjusius kalinius, kurie buvo kankinami pasitelkus tokių gerai žinomų pop muzikos atlikėjų kaip Eminemo, Britney Spears, Prince’o, Christinos Aguileros dainas. Klausytojai pamiršta ar nenori pripažinti, jog jie turi ne tik pasirinkimo laisvę užtikrinantį distancinį televizoriaus pultelį, bet ir gausybę prietaisų suteikiančių individualaus muzikos klausymosi galimybes. Žinant kokią pasirinkimo laisvę turi dabartiniai klausytojai, šūkis „popsas užkniso juodai“ atspindi tradiciją, kurią XX a. viduryje pradėjo filosofas Theodoras Adorno. Anot jo, pop muzikos klausytojai yra pasyvūs aktyvios ir agresyvios muzikos industrijos aukos, kurias atversti į doros kelią galima šiuolaikinės akademinės muzikos pagalba.

Dabartinėje medijų teorijoje klausytojai jau nebesuvokiami kaip pasyvios aukos, nes jie ne tik turi galimybę rinktis, bet yra išsilavinę ir todėl geba kritiškai vertinti aplinką. Tokiu atveju, frazę „popsas užkniso juodai“ reikėtų suvokti kaip nepasitenkinimo išraišką, kad Kitas klausosi blogos muzikos, kurios jau vien pats egzistavimas gali varyti šios muzikos nemėgstančius klausytojus į neviltį. Kaip mantra kartojama frazė žymi individualų protestą, nukreiptą prieš Kito muzikinį skonį ir klausymosi įpročius, kurie leidžia blogai muzikai daryti neigiamą įtaką. Tikiu, kad daugeliui teko girdėti moksliniais tyrimais nepagrįstas prielaidas, kad „pigus“, „primityvus“ ir per daug „banalus“ popsas kvailina bei bukina savo klausytojus. Kaip pastebi vienas iš pagrindinių blogos muzikos teoretikų, muzikologas Simonas Frithas muzika yra bloga tik tuomet, kai yra klausytojų, kuriems ji yra gera. Anot jo, niekas nediskutuoja apie muziką, kurią visi suvokia kaip blogą, šiuo klausimu diskutuojama tik tuomet, kai nesutampa muzikos vertinimas. Gera muzika neužknisa, užknisa tik bloga muzika, kurios ne tik kažkas klausosi, žavisi, bet dar ir klausydami patiria malonumą. Klausytojams malonumą gali sukelti ne vien pats muzikos skambesys, bet ir galimybė muzikos kūrinį įvertinti neigiamai ir dėl to pasijusti pranašesniu už jos kūrėjus.

Folkloro dalimi tapusi frazė „popsas užkniso juodai“ cirkuliuodama šnekamojo kalboje ar medijose leidžia susidaryti didesnėms bendraminčių grupėms arba bent jau pavieniams individams jaustis didesnės panašiai mąstančių žmonių grupės dalimi, kurią vienija bendras abstraktus priešas,įvardijamas neigiamą reikšmę turinčiu terminu popsas. Šios virtualios bendraminčių grupės identitetas yra kuriamas pabrėžiant tas savybes, kurios šiai grupei yra nebūdingos, apsibrėžiama tai kuo ši grupė nėra, kuo ji skiriasi nuo priešiško Kito. Prisidengiant teise laisvai reikšti savo mintis, netiesiogiai yra išreiškiamas noras išstumti į paraštes nepatinkantį muzikinį skambesį, sumažinti klausytojų pasirinkimo laisvę, nurodant jiems kokia muzika yra gera, tikra ir verta dėmesio. Toks muzikinės erdvės disciplinavimo būdas kažkuo primena dar visai nesenai akademinėje muzikologijoje populiarų požiūrį, kad pop muzika yra nemuzika todėl jos poveikį reikėtų sumažinti transliuojant per radiją, televiziją ir troleibusuose kiek galima daugiau rimtosios muzikos. Nederėtų pamiršti, kad ši frazė netiesiogiai nurodo ne tik muziką ar skambesį, kuris yra suvokiamas kaip gera pop muzika, bet ir šios muzikos kūrėją. Nurodoma ne tik alternatyva popsui, bet ir užmaskuojamas faktas, kad frazės autorius ir yra vienas iš žymiausių Lietuvos populiarios muzikos kūrėjų ir atlikėjų.

Filosofas Jeanas Lucas-Nancy iškėlė labai įdomią prielaidą, kad muzika yra veidrodis. Klausoma muzika atspindi klausytoją, kitaip sakant netiesiogiai ir labai subtiliai gražina jam žinutę apie jį patį. Klausytojas klausydamas muzikos mato ne jos kūrėjo ar atlikėjo paliktą įspaudą joje, bet savo atvaizdą. Gera muzika yra tokia muzika, kuri „grąžina“ klausytojui tokį jo atvaizdą, kuris sutampa su jo paties savęs matymu ir dėl to yra jam malonus ir priimtinas bei priešingai, bloga muzika kvestionuoja klausytojo turimą savo paties paveikslą. Galbūt būtent todėl, kad klausantis popso pastaroji muzika kai kuriems klausytojams grąžina ne tokį jų paveikslą kokio jie norėtų, ji imama suvokti kaip kankinimo priemonė, kuri net ir perjungus kanalą ar radijo stotį vis tiek nenustoja egzistuoti ir grasina vėl ir vėl priminti klausytojui, kad jis yra nevisai toks koks manosi esąs.

[kino trumpuliai:] ДЕВУШКА С КОРОБКОЙ (rež. Renata Litvinova, 2013) ir ZEMFIRA

Kinas, Kino trumpuliai, Muzika, ,

Renatos Litvinovos ir Zemfiros gerbėjams. Tiksliau, gal gerbėjoms, nes jų teko sutikti daugiau.

Litvinova parašė scenarijų ir pati režisavo pusvalandžio trukmės nebylų filmą „Mergaitė su dėže”, kurio muzikinį takelį „apiformino” padružkė  Zemfira.

Filmas skirtas rusų dizainerio Alexander Terekhov rūbų kolekcijos pristatymui, bet tai nieko nesako – Litvinova susuko šaunią, kiek anuos, nespalvotus, laikus menančią istoriją, kurioje galima išvysti tiek ją pačią, tiek mūsų (kiek ten jos mūsų belikę) Ingeborgą Dapkūnaitę.

httpv://youtu.be/BV50wVi1D9E

O kam mažai filmuke Zemfiros, tai prieš naujuosius ji atliko dvivalandinį koncertą, kurį tiesiogiai transiliavo internetan, o dabar tie internetai leidžia pažiūrėti ir netiesiogiai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=tX_le18TPTc

ATGRUBNAGIS – Basos bossanaktys [2013]

Albumai, Muzika, , ,

Daug tikrai nutekėjo vandens, prie kompiuterių jau nuo akmens.

Taip dainuoja Atgrubnagis bosanovoje „Tiems geriems laikams”, o aš skaičiuoju, kad nuo „Saulėtekio” jau nutekėjo šešeri metai, per kuriuos paslaptingasis lietuviškasis bliuzmenas padovanojo šešeris albumus. Šeštasis, apie kurį kūrėjas atsiliepė, kaip apie paskutinįjį šiame jo gyvenimo etape, tai šis, apie kurį dabar rašau – „Basos bossanaktys”.

Galima buvo pridėti šį reikalą prie geriausių 2013-ųjų albumų, tačiau norėjosi skirti jam, kaip vieninteliam lietuviškam albumui, daugiau dėmesio. Žinoma, po fiaskinių M.A.M.A. lengva man kalbėti, kad šitas albumas geresnis už daugelį ten nominuotų. Bent įdomesnis ir instrumentine prasme tikrai turtingesnis net už laimėjusį, bet masėms vargiai tai įrodysi. Atkirs, kad ir paprastu, „čia net priedainių nėra”. Na, beveik nėra. O  ką, jie būtini?

Bet ne lygint ir priedainių ieškoti čia susibūrėme. Bandau jums pristatyti vieną geriausių, mano manymu, praeitų metų ir patį geriausią Atgrubnagio albumą. Taip sakant, gulbės giesmę.

Pagal albumo pavadinimą, žinant Atgrubnagio meilę bosanovoms ir jų gimtinei, tikėjausi vieno rečiausio muzikinio reiškinio – lietuviškų bosanovų. Jų gavau, ir su kaupu. Dabar Rokfelerių „Puse lūpų” bus galima ilgesniam laikui atidėti į šalį.

„Basos bossanaktys” svaigina lyrika, gyvenimiška išmintimi, profesionaliu atgrubnagišku skambesiu (ot koks oksimoronas) ir braziliškai lietuviška nuotaika. Kartais Atgrubnagis leidžia sau užsimiršti ir pabėga nuo albumo koncepto – pamyli gitarą kiek stipriau, nei norėtųsi, sugriauna skleidžiamą ramybę, bet tokia meilė turi savų priežasčių ir už tai negali pykti. Juoba, kai netikėtai greta šešiastygės išgirsti fortepijoną ir saksofoną.

httpv://www.youtube.com/watch?v=KGEo0mkqgpE

Ten, kur gimsta bosanova

Atgrubnagis toliau eina savo paties išminta vaga, ir nors bando keistis, ieškoti naujų kampų, tačiau išlieka toks pat namudinis (ne blogąją prasme) ir intymus, toks pats atpažįstamas savo braižu, balsu ir skambesiu. Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad turi savastį. Prastai, kad nuo pat solinio muzikavimo pradžios nekinta kai kurios natos – kalbu apie mušamųjų partiją, kuri greta profesionalaus gitaravimo vietomis atsiduoda paprastumu ir pigios kompiuterinės lėkštės ilgainiui ima virsti prastumu.

Bet čia ieškant tobulumo… Gi suprantu, kad burbėti ant žmogaus, kuris vien savo triūsu paleido į pasaulį tokį rezultatą kaip visos „Basos Bossanaktys”, negražu, bet pažįstantys mane supras, kad iš seno bambeklio lūpų tai menkas priekaištas. Mūsieji turėdami kapšus skambančiųjų negeba profesionaliose studijose įrašyti nė pusėtinai tiek stipraus ir gilaus albumo.

Šiaip pasvajoju, kad gal išauš tokia diena, kai laikysiu rankose Atgrubnagio „Basų bossanaktų” vinilą, kuriame tie patys gabalai bus perrašyti profesionalioje studijoje su keliais talkininkais. Įsivaizduoju, kaip tai įtakotų esamą garsą ir veik susileidžiu iš malonaus saldumo. Beje, tai visai galėtų būti nesavanaudiškas metų tikslas. Kaip Atgrubnagis rašo albumo buklete: niekada ir nesužinosi, kiek ir kokių sulčių gali iš savęs išspausti, jei neišbandysi savęs. Tad, verta pabandyti.

Susidomėjusiems:

garsas http://atgrubnagis.bandcamp.com/ arba http://atgrubnagis.com/index.php/en/music

FB – https://www.facebook.com/pages/Atgrubnagis/215530175134431

ps. Beje, turi Atgrubnagis ir kitų meninių polinkių. Pvz., kurti savo gabalams video klipus. Jie čia – http://www.youtube.com/user/aklektika?feature=watch

G.eriausi 2013 metų albumai

Albumai, Muzika, ,

Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):

Arcade Fire – Reflektor (2013)
Šitie suskambo netikėtai glamūriškai ir šventiškai šviežiai. Su daugiau nei įprastai pop‘o. Bet tai nieko baisaus. „Reflektorius”, išmetus kai kuriuos nesusipratimus, kaipo padalijimą į du diskus, du „Untitled”‘us (na, pirmas kompakte neįdėjus pastangų kaip ir nefigūruoja, bet visgi „kam”?), „demo” versiją „Here Comes The Night Time II” ir demonstravimą „mes galime daryti bet ką – jūs vis tiek plosite katučių”, yra labai klausomas darbas. Ypač veža įdomios aranžuotės. Sakyčiau, rimtas susimetimas su James Murphy iš LCD Soundsystem išėjo kanadiečiams į didelę naudą, atnešė gaivumos, kitoniškumo. O „Afterlife”, galima sakyti, tapo metų gabalu – gi tai linksma pati liūdniausia dainuška („When love is gone / Where does it go? / And where do we go?).

httpv://www.youtube.com/watch?v=c0HsdrfksWo

Autre Ne Veut – Anxiety (2013)
Įdomus reikalas. Toks pilnas visko, kad tik spėk gaudyti. Nuo įprastų elektroninių sintezatorinių tembrų iki vos ne miuziklinio gospelo. Vokalinis audinys – labai labai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RpD1mya5h2A

Bibio – Silver Wilkinson (2013)

Blue Hawaii – Untogether (2013)

Chelsea Wolfe – Pain Is Beauty (2013)

Daug skausmo ir daug grožio. Daug. To ir reikia darkwave‘ui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eBozvWakXow

Classixx – Hanging Gardens (2013)
Mažokai šiemet prisukau elektros. Vienas iš prisuktų buvo šis albumas, pagal kurį galima ir trypsėti, ir sėdėti, ir rūkyti. Universalu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=EGvviA69ieI

David Bowie – The Next Day (2013)
Stipriai ir garsiai sugrįžo ufonautas. Yra albume kompozicijų, kurios vis dar lieko pilkokos, bet vis tiek – kitą dieną šis albumas bus vis dar klausomas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=F2nJHVNTHNw

Draco Rosa – Vida (2013)
16-a latinosiškų duetų. Vieni stiprūs, kiti tik stipresni. Nė velnio nesuprantu, ką dainuoja, bet akivaizdu, kad Draco turi ką pasakyti ir žino kaip. Taip klasiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=scILl6InlZk

Ejecta – Dominae (2013)
Reikia pripažinti, jog visą žavesį kuria pareverberuotas moteriškės vokalas, kuriam atsispirti neįmanoma.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4Lvs4x6nEWg

Emiliana Torrini – Tookah (2013)
Jei nesvetimas polinkis žudytis, padepresuoti ar šiaip gyvenime nesiseka, tai „Tookah” kaip tik tau. Tamsu. Kruvina. Beviltiška. Ir viskas iš intymios gelmės. Tik į ją reikia įsiklausyti ir iššifruoti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RjO8MTeVVGg

Goldfrapp – Tales Of Us (2013)
Ačiū už sugrįžimą iš diskotekų į necivilizuotus kalnus. Kaip buvo „Felt Mountain”, taip ir čia. Ramybė, deivių dainos, branda ir grožis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-Vnk_j1iKMA

Jim James – Regions Of Light And Sound Of God (2013)

John Grant – Pale Green Ghosts (2013)

Keisto tipo keistas albumas. Toks su nemažai lyg ir ne vietoje pridėliotų „fuckų”, bet tas keistumas daro šitą įrašą išskirtiniu. Fuckinu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1ZMqw6XP68s

Julia Holter – Loud City Song (2013)
Pirmiausia įsėdo su „This Is a True Heart”, vėliau ir visas ilgagrojis prilipo. Kaip jis tamsoje skamba nerealiai turtingai. Pabandykit.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jcA81JKm5Ro

Louise Burns – The Midnight Mass (2013)
Kaip klausydamas Bachelorette įsivaizduoju, jog tai Enya modernesniame amplua, taip Louise Burns paverčiu Belinda Carlisle. Gražu ir jauku, ir pažįstama.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TbfSwzGCUJc

Ludovico Einaudi – In A Time Lapse (2013)

Fortepijoninis ambientas. Auksas.

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4ImZTkeCHgA

Morcheeba – Head Up High (2013)
Šitas, matyt, mažiausiai vertas būti šitame tope, bet tikrai buvo nemažiausiai sukamas. Be jokių iliuzijų išradinėti naują dviratį padarė chebra paprastą įrašą, kurį klausai ir nejauti, kaip laikas bėga.

httpv://www.youtube.com/watch?v=guqiQuGt7AA

The National – Trouble Will Find Me (2013)
Sunkiai jaukinosi, bet kai prisijaukino, tai prisijaukino. Baritonas. Lyrika. Širdagraužis. Meilė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oM9eNIAutuA

Oneohtrix Point Never – R Plus Seven (2013)
Kasmet tokių įdomių, bet mažai klausomų eksperimentų išlenda ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, Polaris 2013 laimėtojas. Kažkoks ŠMCinis reiškinys. Bet į klausomą reiškinį nepanašu. Šis eksperimentukas geba laviruoti ir turi daug tokių momentų, nuo kurių pasidaro gera. Gaila, kad tie momentai pabarstukais išbarstyti. Atrodo, tuoj tuoj kai įsivažiuos, tai trinktels, bet taip ir neįsivažiuoja. Ir tada vėl iš naujo suki įsibėgėjimus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=lNOMk9d6NI8

Pacific UV – After The Dream You Are Awake (2013)

Rhye – Woman (2013)

Dieviška. Gerą pusmetį sukau ir maniau, kad šitą intymiai suokiančią moterį jau įsimylėjau. Paskui visas iliuzijas sudaužė pažįstamas, mestelėjęs, jog čia šimtaprocentinis vyriškas repertuaras. Buvau gilioje krizėje, širdis plyšo, bet po kurio laiko vėl klausau. Dieviška.

httpv://www.youtube.com/watch?v=dS9jJcVZ_Kk

Shout Out Louds – Optica (2013)

Sigur Rós – Kveikur (2013)

Prieš porą metų sakiau, kad daugiau nei klausysiu, nei minėsiu juos „tobuluoju”, bet yra kaip yra. Šitas „Kveikur” gal ir ne toks brandus kaip buvo klozeto dangtis ar „Ágætis Byrjun”, bet netikėtas perėjimas nuo pasyvios ramybės į aktyvų postroką suskambo šviežiai ir sulindo su visais batais.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oc6zXSdYXm8

Steve Kilbey and Martin Kennedy – You Are Everything (2013)
Steve Kilbey ir kiti chebrantai iš The Church, rodos, kepa vieną projektą po kito. Tik spėk gaudyti. Dar nenusibodo prieš porą metų išleistas „White Magic”, o šiemet jau turime ir kažkelintą Kilbey solinį albumą „The Idyllist” (baisiai stokojantį vientisumo) ir trečią tandemo, Kilbey ir Kennedy, darbą, kuris vėl įsuka į tokį atmosferinį sūkurį, jog klausant imi jaustis patyręs muzikinę nirvaną. Tiesą sakant, jeigu reikėtų šitą sąrašą „suvietuoti”, tai „You Are Everything” atsidurtų viršūnėje.

http://stevekilbeymartinkennedypresent.bandcamp.com/album/you-are-everything

Vidulgi OoyoO ‎– Officially Pronounced Alive (2013)
Nieko čia naujo. Antras albumas. Pirmasis buvo prieš penkmetį.  Shoegaze’ui, kurio veik nebeklausau, iš šitų korėjėčių negaliu atsispirti.

Way Yes – Tog Pebbles (2013)
Kiek psichodelinis šamaniškas indie rokas su daug efektų ir stilingų nuklydimų į kitus žanrus. Neprimityvu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-hgXC5Ki47E