Temos Archyvai: Muzika

arbatlaikis [kalėdinis]

Muzika

So wake up the kids,
Put on some tea
Light up the tree,
It’s Christmas day

Iš Neil Diamond „You Make It Feel Like Christmas”

httpv://www.youtube.com/watch?v=VwXCXk6DLiU

Hotel Buenavida – Last Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=Z8ZR7y2UoqE
George Michael – December Song (I Dreamed Of Christmas)

httpv://www.youtube.com/watch?v=_k_WdR_kN-g
Clint Mansell – Winter Wonderland

httpv://www.youtube.com/watch?v=cse8Bz2ONsI
James Andrews – Christmas in New Orleans

httpv://www.youtube.com/watch?v=Qvyr2i7dcYc
Kenny Neal – Christmas Time In The Country

httpv://www.youtube.com/watch?v=wGDKO59R80I
Shirley Horn – Winter Wonderland

httpv://www.youtube.com/watch?v=1tDTsIInv7c
Neri Per Caso – Jingle Bells

httpv://www.youtube.com/watch?v=zDOpfm9gOEM
Topsy Chapman with Lars Edegran & His Santa Claus Revelers – Have Yourself A Merry Little Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=UQ9lkMjt3zM
Chuck Berry – Merry Christmas Baby

httpv://www.youtube.com/watch?v=n_sOG1hdk-8
The Band – Christmas Must Be Tonight

httpv://www.youtube.com/watch?v=SW1RNRTKVsg
Sea of Bees – Feliz Navidad

httpv://www.youtube.com/watch?v=e5DlphVvamo
Erika Scherlin – Do They Know It’s Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=IbLtnE3h-ew
Lisa Hannigan, Richard Hawley, Jarvis Cocker – Silent Night

httpv://www.youtube.com/watch?v=CMFzQhR9dJw
Dido – Christmas Day

httpv://www.youtube.com/watch?v=-q0k1gfRVZs
Eddie Higgins – The Christmas Waltz

httpv://www.youtube.com/watch?v=spTlt33q0TI
Cecilia Dale – Let it snow

 httpv://www.youtube.com/watch?v=_GZ0SqBP2xc
Hans Zimmer – Christmas Surprise

Viskas viename – čia.

POSTILJONEN – Skyer [2013]

Albumai, Muzika

Susidomėjau vienoje interneto svetainėje perskaitęs interviu su šia grupe, kur jų pavadinimas buvo pastatytas šalia Beach House ir jie buvo įvardinti užgimstančiais naujaisiais dream pop karaliais. Skambu, ar ne? Su sąlyga, kad ši trijulė dar yra ir skandinaviškos kilmės – kas visada uždeda išankstinį pliusiuką vertinime – nepatikrint negalėjau. O albumas, pasirodo, buvo išleistas dar vasaros viduryje. Še tau ir karaliai, apie kuriuos niekas nežino… Vienaip ar kitaip, kviečiu su jais susipažinti, nes albumas tikrai malonus.

Asociacijos su Beach House, žinoma, todėl, kad groja vien sintezatoriai ir skamba vien moteriškas vokalas. Tačiau, sakyčiau, čia panašumai ir baigiasi. Na gerai, dar tos dominuojančios minorinės natos. Bet čia karts nuo karto suskamba ir kiek linksmesnė melodija. „We Raise Our Hearts“, „Plastic Panorama“, „Supreme“ – jau ir visas trečdalis albumo kiek nuotaikingesnėse gaidose.

httpv://www.youtube.com/watch?v=GB2dik1xahs

Bet svarbiausia, jog albumas vistiek skamba vientisai, ir žemo, ramaus vokalistės užduoto tono vedamas klausytojas gali tiesiog mėgautis maloniu liūdesiuku (nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas). Nežinau, gal čia žanro ypatybė, bet muzika skamba, gali sakyti, netgi primityvokai. Tačiau todėl ir stebuklingas dalykas ta muzika – nežinai kada ir kur atrasi tą kažkokį cinkelį, kuris oplia ir užgauna sielą. Taigi, mane užgavo. Štai pavyzdžiui saksofonas. Nelabai aš jį mėgstu (turbūt reikia dėkoti dar dar nuo vaikystės jo sinonimu tapusiam Kenny G.). O Postiljonen šio instrumento garsą įkomponavo taip, kad kaskart jį išgirdus iš malonumo nugara nubėga šiurpas – „Intro“ šia prasme tik kiek paerzina, leisdamas paspėlioti kas bus toliau, o pabaigai paliktas „Atlantis“ – tikras desertas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RTzbPQogrU0

Nuostabus garso takelis nostalgijoje braidantiems svajokliams.

Taigi, aš sau jau padariau malonų atradimą, kviečiu ir Jus.

LEON SOMOV & JAZZU „Lees and Seas” [2013]

Albumai, Muzika,

Geras albumas turi būti geras nuo iki. Nežiūrint to, kad kartais kai ką pakartoji keliolika kartų, o kartais praleidi kokį nevykusį intro/outro eksperimentą ar nykiai įkyrų takelį. Nuo tokių takelių bendro skaičiaus ir santykio su norimais kartoti be galo dažniausiai ir priklauso, kaip visumoje vertinu vieną ar kitą įrašą. Pavyzdžiui, čia apkalbamo tandemo albume „Score” neturiu nei vieno gabalo, kurį norisi kartoti, „Updated” kartojamųjų buvo bene trijulė, o štai daryti next nei viename iš minėtų albumų nesinorėjo. Buvo juose visuma. Konkreti, suprantama, plaukianti viena linija. Vienur sudėtingesnė ir įdomesnė, kitur lengvesnė ir harmoningesnė. Dabar gi „Lees and Seas” turi beveidžių, pilkų gabalų, kurie lyg skylės dešroje kelia klausimą „kur lašiniai?”. Tokie nesusipratimai kaip „Bumblebee”, „Think” ir „Where I end You begin” kuo daugiau kartų klausau albumą, tuo labiau erzina. Vienok, trys erzuliai iš keturiolikos lietuviškam albumui nėra daug. Bet kad čia albumas angliškas – tai jau ne taip ir maža. Gerai, kad „Think” ir „Where I end You begin” nukelti į disko pabaigą ir gali būti sėkmingai pamiršti. Bet dar yra ir nemenkų būtinumo klaustukų keliančių „Give me the reason”, Tik tok”, „You give nothing”.

Tiek apie šakneles, kurios gali būti ir nekramtomos, o štai viršūnėlės skleidžiasi gražiai. Tik ar man atmintis šlubuoja, ar ne po „Pretender” pristatymo atlikėjai pasakojo, jog kitas albumas bus toks labiau synthpopinis? Pasakojo, bet nėra čia tokios stilistikos. Na, yra, bet tik tiek, kad ji labiau iškrenta, nei įsipaišo į bendrą meniu. Gi „Lees and Sees” kotas yra: lyriškai ir švelniai, saldžiai ir minkštai, popsiškai ir baladiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xLDzC9JFT6w

You don’t know my name

Albumas klausosi lengvai, bet nestebina ir nesinori kelti Leono ir Jazzu ant aukšto pjedestalo, nes visumoje jie padarė gerų dainų turintį rinkinuką, kuriame vieningos linijos įžvelgti nepavyko. Tokie gitariniai pasunkinimai „Master Blaster”, synthpopiniai išlindimai „Pretender”, „You don’t know my name” ir į vidurį įkištas lietuviškas „Sugalvok norą” tik dar labiau sujaukia visą reikalą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c

Lower than the ground

Per albumo pristatymo koncertą porino Jazzu, kad „Lower than the ground”, jos manymu, yra pati geriausia jos su Leonu daina. Galima būtų su ja pasiginčyti, nors albumo atidarymo takelis tikrai skamba stipriai ir skaniai.

Dar kabina akustiška „You and Me” – puikus pavyzdys, kad duetas galėtų pateikti kokybišką akustinį ilgagrojį, kaip ir puikų synthpop albumą, kurios stilistikos minėti takeliai ragaujasi ir kol kas nepabosta. Asmeniškai žavi ir kompiuterizuoto Jazzu vokalo ir minimalaus muzikinio fono lydima „Let me in”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=nSxG3_pQIU0

You and me

Taigi, išskyriau, ką norėjau išskirti. Dar reikia paporinti, kad Jazzu vokalas žavingai Mary J. Blige ir Alicia Keys manieromis atsiskleidžia lėtose baladėse („For V”, „Lower than the ground” ar „You and Me”), tačiau niekaip neįkertu, kodėl albume nėra pritariamųjų vokalų. Albumo gyvas pristatymas akivaizdžiai parodė, kad pritariamieji Jazzu vokalinei plotmei ir visam skambesiui įneša daug papildomų balų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TxhaUqDH2lM

Pretender

Dar – kur, po velnių, „Tyla”, „Mantaspats”, „Getting nowhere”???

Jazzu minėjo, kad „Lees and Seas” jau penktasis jos ir Leono albumas. Matyt, ketvirtąjį būsiu praleidęs, o jame ir glūdi visas gerumas.

ps. Šaunuoliai, kad nepaliko to budistiško viršelio.

[kaip man atrodė:] THE NATIONAL @ Alexandra Palace, London, 2013-11-14

Muzika,

The National Europoje. Ir ne festivalyje. Kaip neaplankyti? Nors kiek ilgokai teko jaukintis „Trouble Will Find Me”, bet tai kas. The National buvo ir yra mano mylimiausia grupė, kurią reikėjo taip – akis į akį – susitikti savo gyvenime. Dar liko R.E.M. Matyt, nebeliko (o buvo realus šansas, kuris žlugo dėl vieno megztuko istorijos). Ir The Church. Gal kažkada užsuks į senąjį žemyną. Bus galima ramiai numirti.

Bet grįžtam prie nacionalinių vertybių. Du paeiliui vakarai. Du sold-out’ai. Viena komanda su vadu Mattu Berningeriu, kurio baritonas, matyt, yra visas trečdalis The National.

Pradžia: kameros rodo ekranuose kaip jie pajuda scenos link, stoja į savas vietas, bet kolonėlėse dar tebeskamba Sharon Van Etten „Magic Chords„. Taip ir nesupratau, ar čia toks specialus užmanymas, ar tiesiog kažkas nesudirbo, bet įėjimas buvo keistokas. Vienok tuoj dėmesį paėmė Mattas, kuris gyvai su suvelta ševeliūra, akiniais ir ryžtu priminė ir tik iš lovos išverstą poetą, ir Camden Towno turgų, kuriame apstu marškinėlių su Heisenbergu iš „Breaking Bad” (trūko tik srybėlės).

Abiem delnais čiupo už mikrofono ir leidosi svaiginti. Nelabai ta poza kito veik iki pat pabaigos. Galima buvo užsimerkti ir nesmerkti. Leistis nešamam visų tų baladžių, lėtų ir ritiškesnių. Galima buvo niūnuoti. Ar dainuoti. Aplink tai ir tevyko. Melancholiško roko koncertas, kuriame mažai iškeltų rankų ir judesio, bet daug jausmo, vidinės ugnies ir supratimo – vieningo supratimo ir bendrumo tų ištakų, iš kur National semia savo muzikinius ir tekstinius šešėlius.

„Sorrow found me when I was young / Sorrow waited, sorrow won.” 

Tada pirmą kartą perbėgo šiurpuliai.

Gražu buvo stebėti ir girdėti, kaip grifo stuktelėjimu į grindis išgaunamas reikiamas garsas:

Na, visgi čia ne L.C., kad suimtų nuo pirmųjų akordų ir nepaleistų penketą metų. Bet jokių priekaištų: projekcijos, apšvietimas, garsas, atsidavimas melancholijai, baritonas, styginiai, pučiamieji lipo į vienį. Net tos, jau keli albumai pamirštos pykčio iškrovos, per „Abel” ir bisui atliką „Mr. November” (kaip be šios tokį gražų lapkritį) buvo vietoje ir laiku.

Tik kiek dėmesio Mattas publikai gailėjo. Lyg gyvenimo ir koncertų užkankintas (net savo žmoną gimtadienio proga sveikina skiriamas Atlanto), lyg pavargęs nuo rudens, lyg uždaro būdo, lyg nuolatos tokioj būsenoj įsisupęs. Lyg… Nepažįstu aš jo. Nepažinau iki galo. Nei Matto, nei The National. O maniausi perpratęs per tas pusantros valandos. Kur tau.

Priešpaskutinė „Terrible Love” nuo vidurio ėmėsi darytis tokia crazy, kad net nėjo iš karto suvokti, kas vyksta. Ogi vokalinę partiją pradėjęs Mattas staiga nuo scenos dingo, jo rolę perėmė gitaristas Bryce Dessner ir kiti muzikantai, o Baritonas tuo tarpu rodė siaubingą meilę gerbėjams, lipo ant antitvarų ir maudėsi ant fanų rankų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=qXkAzA3wy7E

Ir lyg tokios kulminacijos būtų maža, Mattas grįžo į sceną tam, kad diriguotų miniai pagal Bryce’o puse lūpų šnabždamą akustinę „Vanderlyle Crybaby Geeks”.

Žinot, koks buvo jausmas? Toks, po kurio gali pasakyti „Dėl tokių akimirkų verta gyventi”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=X-wl5_Dd9uY

All the very best of us / String ourselves up for love

httpv://youtu.be/SQubjmmbATE

Daugiau nuotraukų

[kaip man atrodė:] THE JEZABELS @ Scala, London, 2013-11-12

Muzika, ,

Londonas melomanui gali tapti prakeiksmu, kuriame laisvų vakarų be masinančių muzikinių pasirodymų reikia su žiburiu paieškoti. Teko ir šįkart rinktis. Laimėjo The Jezabels iš Australijos. Gi jų debiutinis ilgagrojis „Prisoner” buvo vienas mylimiausių prieš porą metų, o ir iki šiol vis neretai prisimenamas.

„Scala” erdvė sutalpino apie tūkstantį gerbėjų, kuriuos gerą pusvalandį pakankino įkyriai čaižaus vokalo Josef Salvat.

The Jezabels buvo geriau, bet euforijos nesukėlė. Sakoma, ne su papais dainuojama, bet kaip nemačiusiam nė vieno grupės video ir paveiksliuko buvo lengvas šokas, kai į sceną pagrindiniam vaidmeniui išėjo jaunutė, perkarusi, oda apsitempusi vokalistė. Ta, kuri turėjo būti PJ Harvey ir Kate Bush vienoje, pasirodė lyg sadomazohistinį įvaizdį įvaldžiusi Miley Cyrus.

Bet ne papais dainavo. Tik įstabu buvo stebėti ir klausyti iš tokio kūnelio išeinančius garsus. Visgi jie buvo tikri. Gyvi. Dar – mušamieji, sintezatorius ir gitara.

Kiek tuštokai ir vangiai skleidėsi girdėtos ir ne kompozicijos. Jų stiprybė, girdima studijiniuose įrašuose, gyvai neskambėjo kiečiau ar įdomiau. Visas pasirodymas panašėjo į vieno ir to paties gabalo atlikimą. Nors iš priedainių galima buvo atskirti „Endless Summer”, „Long Highway”, „Easy to Love”, tačiau pasigedau kažko kitokio, nei girdėta albume. Pagaliau, kad ir kokio akustinio varianto. Ar muzikavimo profesionalumo. Aišku, naivu iš žalių indie grupių tikėtis virtuoziškumo, bet tada gal bent kokį šou numeriuką suregztų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=K61nyKVIE-U

Žodžiu, akys nelabai turėjo ką veikti, ausys – taip pat. Publika, sakyčiau, reagavo adekvačiai – santūriai, be didelio šėlsmo, saikingais plojimais.

Buvo gyvai ir „The End” – naujas gabalas iš Londone su prodiuseriu Dan Grech-Marguerat įrašinėjamo naujo albumo. Puikus, bet šviežumo australų skambesyje neįnešė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=XRTwz4Z1_ss

Nesigailiu, kad pabuvojau, bet The Jezabels kol kas dar nėra ta grupė, kurią būtina išgirsti gyvai. Geriau įrašuose.

Foto: photocolours.co.uk

[kaip man atrodė:] SKYLĖ „Miraklis” (dainos iš muzikinių spektaklių) @ Tamsta; 2013-11-07

Muzika

Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.

Paklausęs ir pažiūrėjęs jų paskutinį koncertą – programą “Miraklis”, vėl ir vėl įsitikinau – Lietuvoje mažai turime panašaus, kas šitaip užsimojusiai, šitaip nuosekliai ir godžiai dirbtų su pasirodymais ir muzika. Taip, aš neseku elektroninės scenos, tad galbūt ir daug ko nežinau, bet “Skylės” žingsniai beveik visada pritrenkia. Ir dar – kiekvieną kartą, kai nueinu į “Skylės” koncertą, netikėtai sau pasakau – “bet jie dar niekada taip gerai neskambėjo”! Ir tik apsvarstęs šią mintį suprantu jos neįtikėtinumą – juk natūralu, kad būna ir kad turi būti geresnių, blogesnių pasirodymų. Bet tas nuolatinis gebėjimas lipti į kalną man lieka paslaptimi. Visada geras garsas (net jeigu tai – Radviliškio kultūros rūmai), visada priderinta šviesa, visada kokybiškas atlikimas. Be to, man nepaprastai patinka su “Broliais” atėjęs skambesys: ypatingai tvirtas, pamatinis bosinės gitaros ir būgnų pagrindas (Gediminas / Salvijus), ant kurio improvizacijas ir talentus gali dėti kiti nariai. Tada iškyla jau ne bakūžė, ne trobelė, ne žeminė ir net ne namas – iškyla pilys ir rūmai.

Vakar “Tamstoje” taip ir nutiko. Šis koncertas buvo skirtas atminti režisierei, aplinkos teatro “Miraklis” įkūrėjai Vegai Vaičiūnaitei, tad pirmoje dalyje skambėjo dainos iš “Miraklio” spektaklių. Muziką jiems kūrė Rokas Radzevičius, atlikdavo per spektaklius ją gyvai su “Skyle”. Dainos ne tik skambėjo – dainos regėjosi per kaukes, scenografiją, šešėlių ir šviesos šokį. Ir net “Tamsta”, kuri vargu ar tinkama erdvė tokiam užmojui, negalėjo sugadinti įspūdžio, kai Kęstučio fleita švilpia nelyg vėjas apgriuvusio namo griuvėsiuose. Ją lydi pamėkliškas Aistės balsas, netikėtai perkūniškas – Roko, atsargios Jono soluotės, peraugančios į beveik heavy metal rifus, aidinčios Gedimino kanklės, gūdūs Manto vargonai… Lierisi… Si tra forižer – kartoju šiandien visą dieną, nors nežinau, ar teisingai užrašau tą vėlių kalbą, kuri vis nuskamba viename ar kitame kūrinyje. Nors laikiau save geru “Skylės” kūrybos žinovu, vakar supratau, kad spektaklių dainos – spraga. Ir, pasirodo, būta dar ir latviško spektaklio! Stebint šį dvasių šėlsmą – išdaviška mintis: čia juk mūsų “Pink Floyd”! Duokit jiems “Siemensą” ar “Žalgirį”, ką jie tokioje erdvėje sugebėtų, baisu net tikėtis. Tik štai ar tokiam užmojui atsirastų pasirengusių žiūrovų?

Kaip jau supratote, pirmoji koncerto dalis man taip patiko, kad net nepaleidau “iš stiklinės” į netoliese sėdinčią ir plepančią kompaniją. O ir jie užtilo, kai ant audeklo užvirė makabriškas kaukių šešėlių dūksmas. Tikiuosi, kad nei vienas neužspringo (bent jau trankymo per nugarą negirdėjau), bet gal bent apsilaistė ir susimąstė, kad “Skylės” pasirodymas ir valgymas, barškinimas indais, pliurpimas – nesuderinama.

Pirmoji dalis nutrūko beveik netikėtai. O aš buvau pasiruošęs ja mėgautis ir mėgautis, kodėl taip trumpai?! Bet, pasirodo, prabėgo net valanda. Nepastebimai.

Antroji dalis – naujų dainų parodymas. Nauji kūriniai, panašu, toliau rita “Povandeninių kronikų” bangą – daug panašumo ir melodikoje, ir temose, bet, kaip jau ir sakiau, skambesys dar geresnis, dar tvirtesnis. Labiausiai patinkančios neišsirinkau, bet nujaučiu, kurios pavyks: neabejotina sėkme taps “Švelnumas” (o, kad Rimvydas Stankevičius mažiau žurnalistautų, o imtų rašyti dainų tekstus visiems Lietuvos atlikėjams), gera ir toji žemaitiška, ir kur apie vilką, ir dar per kažkurią mušiau kaip pašėlęs ritmą – bet užsirašiau tik “apie vaikus”, tad nežinia, toji ar ne. Naujo albumo bus verta laukti, nors vargu ar jis pasirodys greitai.

Pabaigą užklostė tobula aistrokinė baladė – “Baltas brolis” ir klasikinė “Lukiškių pieva”, o bisas… Per bisą sėdėjau niūrus kaip šis lapkričio dangus: ne, ne, ne, nepatinka man “Jūratės ir Kąstyčio meilės duetas”. Ne-pa-tin-ka. Ir visiškai dzin, kad klausytojai dainuoja iš paskos. Nes iš ten pat yra “Atsisveikinimas”, yra iki pirštų pagalvėlių jutimo goslus “Sugrįžimas”… Bet ne, duoklė publikai – kaip be jos… Cha, bet per bisą mano garbinamieji netgi suklydo, tad – taip jiems ir reikia. Žinos kaip popsuoti.

Tauzijau apie pavadinimo keitimą, ar ne? Persigalvojau – prisiminiau Leonardo Coheno “Anthem” žodžius: “There is a crack, a crack in everything – that’s how the light gets in” (“Visur kažkas įtrūkę – taip prasiskverbia šviesa”). Tebūnie toji “Skylė”. Kad tik šviesa pro ją skverbtųsi. Sako, Kaune šią programą rodys “Romuvoje”, ne klube. Ir dar girdėjau, kad “skylėnai” svarsto pirmąją dalį toliau plėtoti, dar labiau “spektaklinti”. Sėkmės jiems ir Dievo(-ų) pagalbos.

httpv://www.youtube.com/watch?v=0AwN4PCdTy4

P.S. Privalau prisipažinti – į šį koncertą buvau pakviestas. Pirmą kartą gyvenime už tai, kad kartais rašau apie man patinkančią muziką. Tad už šį tekstą man sumokėta: vakardienos emocijomis ir šiandienos nuotaika. Si tra forižer.

Dalyviai:
Aistė Smilgevičiūtė – vokalas
Rokas Radzevičius – vokalas, gitara
Mantvydas Kodis – akordeonas, klavišiniai
Kęstutis Drazdauskas – fleita, vokalas
Jonas Krivickas – elektrinė gitara, vokalas
Gediminas Žilys – bosinė gitara, kanklės
Salvijus Žeimys – mušamieji
Valdas Karpuška – garso režisierius
Marius Selevičius – šviesų dailininkas

[kaip man atrodė:] LEON SOMOV & JAZZU pristatė „Lees And Seas” @ Teatro arena; 2013-11-09

Muzika,

Apie pradžią. Didžiuliai balionai virš scenos, laiptuota pakyla centre, vienoj šios pusėj ekscentriškų „alavinių” kareivių uniformomis pasipuošę grojėjai, kitoj sofkutė ir pianinas iš piano.lt.

Laiko apsižvalgyti buvo pakankamai. Pradžia neprasidėjo dar 20 min., bet tai nestebino (ypač po valandinio vėlavimo paskutiniame Gaidos 2013 renginyje prarasto laiko tematika). Stebino ketveriukė muzikantų su Leonu priešaky, kurie kaip ir žiūrovai kažko laukė. Paprastai taip nebūna.

Bet „Lees and Seas” pristatymas nebuvo paprastas, nes nebuvo prastas. Tiesą sakant, tai buvo vienas geriausių matytų lietuviško albumo pristatymų. Garsas, vaizdas, apšvietimas, scenografija, režisūra ir kaltininkai, kuriuos pieš tai buvo tekę ne kartą matyti. Veik viskas buvo išdirbta ir tinkamai sudėliota į lentynėles.

Duetas pasirodė jau išaugęs iš sauskelnių – prieš akis turėjau ne tik užu mygtukų stovintį Leoną ir užu mikrafo Jazzu, bet ir gyvus mušamuosius, bosistą, klavišininką, trejetą pritariamųjų vokalų. Tai atitinkamai pridėjo pliusų garsinei vakaro pusei – skambėjo pilniau, stipriau, gyviau, įdomiau nei kada anksčiau.

Apie Jazzu. Baisiai puikios formos. Tiek vokalinės, tiek gabaritinės. Drąsos lyg dar trūksta judesiui, kūniškam atsidavimui savai muzikai, šokiui, kuris lyg retkarčiais išveržia, bet taip neįsibėgėjęs ir nuslopsta.

Apie Leoną. Kaip visad – savo darbą ans jau buvo padaręs iki koncerto.

Apie repertuarą. Kiek kreivai žvelgiu į bandymus pristatant naują albumą sugroti jį nuo a iki z. Dažnai tai nepasiteisina ir klausytojas po kelių naujienų ima nuobodžiauti. Ėėė, duokit senų gabalų. Somovas su Jazzu užlipo ant šio grėblio, bet trenkėsi ne itin skaudžiai. Kai kurie takeliai („Lower than the Ground”, „Sugalvok norą”, „Pretender”) buvo paviešinti jau anksčiau, o negirdėtoji pusė turėjo tokių netikėtai kokybiškų takelių, kurie lipo prie ausies iš pirmojo karto. Akustišką „You and Me” susuokė Jazzu lyg kokia Mariah Carey ar Beyonce, šviesos efektų įrėmintas „Master Blaster” suėjo lyg Muse gabalo koveris, „You don’t know my name” žavėjo choreografiniais pliaukštelėjimais. Tad „next” norėjosi tarti ne taip dažnai, kaip galima buvo pagalvoti. Vienok sumanymas išgroti visas albumo balades nebuvo geras užmanymas, kaip ir nesusipratimas su lyg iš dangaus nukritusiu grigališkuoju choru. Negi Jazzu persirengimo laiką nebuvo galima užimti kažkuo ne taip nutolusiu nuo vakaro koncepto? Manau, buvo įmanoma. Taigi, išmetus nuobodoką, beveidę lyrinę dalį, liktų visa akademinė valanda puikios muzikos ir šou, kurių nebūtų gėda eksportuoti svetur. Rekomenduoju Kaunui ir Klaipėdai, bo „Grand šou” su Alphaville ir Rondo tokią kokybę vargiai išlauš.

Apie „ėė, duokit senų gabalų”. Nedavė iš vis.

Apie finalą. Buvo jame ko tais susinepatoginęs (gal neužsimetęs) Egis su puokšte rožių. Šokli „Pretender”, per kurią buvo gėda nešokti (gi nerodysi visai salei pavyzdžio). Armagedoniškai šiurpinanti „Sugalvok norą” versija. Pastaroji yra pavyzdys, kaip turėtų skambėti visų, jau atgrotų, dainų koncertinės aranžuotės. Dar – bisui „Tyla”. Triukšmas gužant laiptais į naktį.

Kitkas. Veidelius ir vaizdelius galite pasižiūrėti kad ir čia. Video dar išmaniųjų kamerų savininkai nespėjo į jutūbą įkelti, tai kol kas nebus. Kai bus būtinai prasukite „Sugalvok norą”. Apie patį albumą, cd, bus kiek vėliau – tesusiguli.

arbatlaikis [6]

Muzika

Cup of tea, take time to think
Time to risk a life
Sweet and handsome
Soft and porky
You pig out ’til you’ve seen the light
Pig out ’til you’ve seen the light

(iš Tanita Tikaram „Twist In My Sobriety „)

foto: Valdas Žilevičius

httpv://www.youtube.com/watch?v=CZOUApyDzWo
Clogs – Last Song (feat. Matt Berninger)

httpv://www.youtube.com/watch?v=ZDZmMO9Poxg
Richard Hawley – Light at the End of the Tunnel

httpv://youtu.be/JdrYrmJiYnw
Moby and Mark Lanegan – The Lonely Night (Moby’s January 14 Remix)

httpv://www.youtube.com/watch?v=q0McuUe-NDI
Bryan Ferry – Will You Love Me Tomorrow

httpv://youtu.be/1FiOkETkQGw
Tanita Tikaram – My Love (acoustic version)

httpv://youtu.be/pLrwNwVVgIE
Primal Scream – Sometimes I Feel So Lonely

httpv://www.youtube.com/watch?v=e8dgvZ-s8ts
Ben Howard – Promise

httpv://www.youtube.com/watch?v=g67PwUThOno
Glen Johnson – My Horror Mask

httpv://www.youtube.com/watch?v=IDf-jw38X8s
Thurston Moore – Illuminine

httpv://www.youtube.com/watch?v=DGi26DvB28I
Antony Hegarty – Landslide

httpv://www.youtube.com/watch?v=Ykebu3m4-nw
Of Montreal – City Bird

httpv://www.youtube.com/watch?v=iqb60rxl96I

Eluvium – Radio Ballet

ps. Jūsų patogumui visas “arbatlaikis” viename grojaraštyje.