Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.
Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).
– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną… Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”
Leidykla „Gimtasis žodis” dovanoja muzikalų romaną „Solistas”, kuriame rašytojas ir Los Angeles Times žurnalistas Steve’as Lopezas prisimena dvejus pirmuosius draugystės su 
“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…”
Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.
Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.
Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę 
Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).
Gera pradžia – pusė darbo, byloja liaudiškoji išmintis, tačiau tai ne maksimumas. Štai Yann Martel į liaudį numojo ranka ir tarėsi galįs padvigubinti minėtos patarlės pabaigą: intriguojančiai įpakuotas autoriaus žodis romano pradžioje – visa, ko reikia, kad skaitytojas knygos nenumestų iki pabaigos (kad ir kokias nesąmones rašytum). Tokią, gal kai kam pasirodys – neigiamą, o man – žavinčią, nuostatą galima lipdyti Martelio romanui „Pi gyvenimas“.