Temos Archyvai: Kinas

– Kauno kino festivalis(09 28-10 07)

logo_lt1.gifNors pirmą blyną kepantis Kauno kino festivalis akivaizdžiai nusileidžia tiek Vilniečių „Scanoramai”, tiek „Kino pavasariui”, smagu, jog tai vyksta ir… Tikėkimės, kad su kiekvienais metais festivalis tik gerės.

Peržiūrėjau didžiosios dalies filmų trailerius, pasiskaitinėjau aprašus – padariau tą patį, ką ir prieš bet kurį kitą festivalį. Savo nuomonę surašau, o jūs arba ja tikėkit, arba ne – susidarydami įspūdį patys. Žemiau rasite nuorodas į filmų aprašymus lietuvių kalba, filmo puslapį imdb tinkalapyje (jeigu egzistuoja) ir televizoriuką – nuorodą į trailer’į. Gerų jums filmų, kauniečiai ir miesto svečiai! Toliau skaityti – Kauno kino festivalis(09 28-10 07) →

Paul Thomas Anderson: Kraujo bus.

Aleliuja, Paul Thomas Anderson sugrįžta! Po tokių šedevrų kaip „Boogie Nights”, „Magnolia” ir „Punch-Drunk Love”, mažiausiai ką norėjosi išgirst iš du kart „Oskarui” nominuoto režisieriaus-scenaristo, tai: „Išeinu atostogų. Bent penkiems metams”. Jau tuomet sklandė gandai, kad PT Anderson sugrįš su „There Will Be Blood” pagal Upton Sinclair apsakymą „Oil”. Ir ką gi, panašu, kad prognozės laike pasitvirtino – naujasis režisieriaus darbas pasirodys kaip tik „Oskarams” – 2007 m. gruodį. Toliau skaityti Paul Thomas Anderson: Kraujo bus. →

1408 (rež. Mikael Håfström)

„Niekas man nesuteiktų daugiau džiaugsmo, nei patyrimas kažko paranormalaus” – pristatydamas savo naująją knygą apie viešbučius, kuriuose vaidenasi, prisipažįsta tyrinėtojas, rašytojas ir pagrindinis „1408” herojus Mike’as Enslinas. Atsakymas į klausimą „kodėl?” bus atskleistas filmo metu – prieš keletą metų mirus jo jaunai dukrelei, patyrimas kažko antgamtiško galėtų būti ženklas, jog yra kažkas daugiau, negu tik šis gyvenimas, taigi, ir viltis ją dar kada nors pamatyti… Deja. Tuomet į jo pašto dėžutę atkeliauja atvirlaiškis, kuriame tik vienas sakinys – „Nekelk kojos į „1408” ir viešbučio adresas. Kas tai: dar vienas iš lūpų į lūpas perduodamas mitas ar galimybė įsitikinti tuo, kuo nustojai tikėti?

Kaip bebūtų keista, nors ir įsipaišydamas į mistinio trilerio ar siaubo filmo žanrą, „1408” neapsiriboja vien tik įtampos kūrimu ar gąsdinimu. S. King (kurio apsakymas ir tapo šio filmo pagrindu), savo kūryboje neabejotinai turi ir tiesiog gąsdinančių istorijų, bet dauguma jų gerai įvelka gilumines žmonių baimes, psichologiją („Longeljerai”, „Švytėjimas”) ar traumas, kurios priverčia užmiršti praeitį („Dolores Klaiborn”). Todėl neverta tikėtis (kaip pasakė kažkuris kritikas) šiuolaikinio siaubo filmo (jaunų kvailų manekenių, blondinų studentų su „ford mustang” ir koledžo vakrėlių? – mano paties pastaba) – tai daugiau klasikinis siaubo filmas akcentuojantis vidinį žmogaus pamišimą, būseną nesavoje vietoje, o ne šūkčiojimus, klyksmus ir kraujo upes. Tai, kad didžioji dalis filmo vyksta vienoje vietoje – viešbučio kambaryje 1408 – neabejotinai prisideda prie susikoncentravimo į vieną tašką – filmo herojų. John Cusack (Mike’as Enslinas) savo vaidmenį atlieka taip puikai, kad net neverta akcentuoti. Įdomiau grįžti prie istorijos giluminių dalykų ir to, kas neduoda ramybės daugeliui pamačiusių „1408” – kas Enslinui atsiuntė tą lemtingą laišką? [Sakinys žemiau gali būti suprastas kaip „spoileris” – tai, ko nreiktų skaityti prieš filmą] Pats viešbutis, jo valdytojas ar… Visa ši istorija tėra Enslino sąmonės kliedesiai?[Sakinio, kuris gali būti suprastas kaip „spoileris” – tai, ko nreiktų skaityti prieš filmą pabaiga]. Čia vėl gi reikia prisiminti S. Kingo kūrybos įvairovę. Joje daugybė puikios pseudodokumentikos (taip vadinu jo darbus apie „tikrus” žmones, įvykius – istorijas, kurios nė nekvepia mistika ar siaubu), kaip ir minėta „Dolores Claiborn” ar „Pabėgimas iš Šoušenko kalėjimo”. „1408” akivaizdžiai iš kitos serijos, tad racionalaus paaiškinimo ieškoti neverta. Tai tiesiog Kingiškai pariebinta gyvenimo istorija iš serijos „ir taip būna”. Kitais žodžiais tariant – niekada negali žinoti. O būtent tai „1408” bando paneigti pagrindinis herojus – nėra gyvenimo po mirties, nėra paranormalių dalykų, nieko nepaaiškinamo ir… Nėra tikėjimo! Juk visa istorija ir yra žmogaus netikėjimo (ir į tai atvedusių aplinkybių) pasėkmė. Gyvenimas ne tik netikint, bet ir nusispjaunant į viską, kas geriausia, gražiausia. Žmogus pasislepia už savo baimių, susikurtų kompleksų – tai vieta, kurioje išmoksti daugybės pasiteisinimų prieš vykstantį gyvenimą, pasineri į savigraužą ir ne tik, kad pats netobulėji (tiesą sakant, degraduoji), bet ir gadini gyvenimus tiems, kurie nori tau padėti, kuriems tu vis dar brangus. Viskas, kas gyvenime įvyksta, yra ne šiaip sau. Nereikia to sureikšminti. Nes kartais paprasti dalykai (šio filmo dalykas nėra paprastas) žmonių mintis nuklaidina ten, iš kur juos vėliau labai sunku ištraukti. Kartais taip giliai, jog tik „susitikimo su mirtimi” akimirkos dar sugeba kažką pakeisti.

Mikael Håfström po iki šiol akyse stovinčio „Blogio” (beje, kambarys 1408 yra įvardinamas, kaip skleidžiantis blogį), gerokai puolė su „Skęstančiu vaiduokliu”. Nors abu filmai teisingai atvaizdavo atmosferą, pastarasis akivaizdžiai nėrė į gaudau-rėkiu-gaudau „Aš vis dar žinau ką padarei aną vasarą” teritoriją. Tiesiog šiaurietiškai. Dabar ir vėl, puikiai kuriama atmosfera, įtampa ir.. Pirmus 2/3 filmo jaučiaus lyg žiūrėdamas „Svetimas 2”, kai man buvo 10-12 metų (man tai įvertinimas!). Deja, Holivudas daro savo ir paskutinė filmo dalis pasirodė lyg duoklė reikalaujamam formatui su daugybe sprogimų, gaisru, vandens fontanais ir pan. Nereikėjo, Mikael, nereikėjo… Bet, tai berods bene vienintelis priekaištas.

http://www.cinema.lt/
http://imdb.com/

Simpsonų filmas (The Simpsons Movie)

„Negaliu patikėti, kad mes mokam už tai, ką per teliką galėtume pamatyti nemokamai!Jei jums įdomi mano nuomonė – kiekvienas sėdintis šiame seanse yra mulkis. Ypač tu!”

Geras Simpsonų šeimos galvos įvadas, teisinga įžvalga, bet dėl to tikriausiai niekas salėje nepasijunta blogai. Nepaskaičiuoju, kad ankstyvas seansas man (14.30), nėra ankstyvas mokiniams ir veltėdžiams studentams (aš jus suprantu), bet čia ne „Magnolija”, tad papildomas kelių šimtų žmonių įgarsinimas ne tik padeda suprasti šiuolaikinį jaunimą, bet ir praneša, kada reikia juoktis.

Akivaizdu, kad aš bene vienintelis visoje salėje esu nematęs nei vieno epizodo per TV. Nežinau kaip jums, bet tiek rodymo laikas, tiek personažai sudarė įspūdį, jog tai perdaugšeimyninis serialas dėl kurio neverta anksti keltis. Ir tik pastaraisiais metais atradus „Futurama” (tas pats scenaristas, sumanytojas – Matt Groening), atsirado didesnis noras susipažinti su geltonaja šeimyna, kuri.. Realiai tėra subtilesnė ir artimesnė 3000 metais gyvenančių personažų versija. Turint omeny, kad dar šių metų gruodį kino teatruose nusimato ir „Futuramos” kinoteatrinė versija, leidžiu sau pamąstyti ar ir ciniškiems kosmonautams pavyks išsikovoti PG-13 reitingą? Nesvarbu..

Jeigu iš vis nieko neteko girdėti apie Simpsonus, tai.. Tai yra visuomeninė-socialinė parodija perteikta per vienos šeimos, jų kaimynų, miestelio gyventojų prizmę. Mažame Springfieldo miestelyje per visą Simpsonų gyvavimo laikotarpį pasirodė daugiau kino/muzikos (pamenu epizodą su „white stripes„!) įžymybių, negu bet kuriame kitame. Per daug nesikankindami (akivaizdu, kad filmo scenarijus nebuvo kuriamas 6 metus, nors būtent tiek laiko buvo kalbama apie pilno metražo Simpsonų filmą), kūrėjai kaip pagrindinį filmo akncentą griebia karštą vinį „green issue”, t.y. gamtosaugą. Istorija neįtikėtina, bet čia jums ne dokumentinis filmas ir kuo idiotiškesnė išeitinė situacija, tuo beviltiškesni išsikrapštymo iš jos būdai (filme rodomas Jav Prezidentas Schwarzenegeris sprendimą kaip spręsti Simpsonų miestelį užklupusią ekologinę katastrofą išsprendžia „aklai” išsirinkdamas trečią variantą. „I was elected to lead not to read” – savo veiklos metodus aiškina į politiką iš kino persimetusi kino žvaigždė). Ir tik gerokai pasismaginus, supranti kuo skiriasi serialų tv versijos nuo kinoteatrinių – per tv užtenka tiesiog juokinti. Gi rašydamas normalų scenarijų dažniausiai užsipuoli ant šablonų grėblio: reikia įvado į problemą, problemos, atomazgos-sprendimo. Ir būtent kažkur ties viduriu filmas šiek tiek užbuksuoja vietoj buko juokinimo pradėdamas regzt problemą, moralizuoti (turiu omeny ne ekologinę katastrofą, filmo problema – šeima, santykiai su aplinkiniais, egoizmas, etc.). Į pabaigą reikalai susitvarko, bet pirma filmo pusė man taip ir lieka pati geriausia, labiausiai atpalaiduojanti, neverčianti per daug galvoti, svarstyti ar reikėjo šitos scenos ar ne?

Toks jausmas, kad filmą geriau rekomenduoti ne Simpsonų fanams (kurie sprendžiant pagal filmo pajamas patys žino, ką daryti), bet būtent tiems, kurie kažką apie tai girdėjo, bet taip ir neturėjo progos susipažinti. Kinoteatrinis įspūdis vis tik tai yra kinoteatrinis, o scenarijus susuktas gan gerai – nepaisant to ar perspjauna eilinę tv seriją ar ne. O pažiūrėjus jau galima svarstyt arba nert į tą pasaulį ir susiveikus kasdien žiūrėti nioliką sezonų ar nusispjaut ant šito niekalo. O gal pereit ant rimtesnių bajeriukų „Futuramoje”?

http://www.cinema.lt/Filmoanotacija.asp?4552
http://www.imdb.com/title/tt0462538/

Karlovy Vary tarptautinis kino festivalis 2007. Ten dar nebuvom.

Skaitydami šį įrašą, ironiškai nusišypsos tik tie, kas žino(jo) mano planus ir jų strigimą, kitiems tikiuosi bus kažkuo naudingas tiesiog skrolinimas tarp prizininkų ir jų puikių… video. Paspaudę ant paveikslėlių, matysite gražesnį vaizdą.

Praeitą savaitę čekų spa kurorte kažkam pasibaigė maloniai alinantis konkursinių filmų maratonas – tiksliai 581-am žiniasklaidos atstovui, tarp kurių garsūs ir pripažinti tarptautiniai dienraščiai, leidiniai, ir visai ne tik iš kino pasaulio. Minutėlei stabteliu ties mintim, kad tarp jų nėra nei vieno iš Lietuvos (nors beveik 10 iš mūsų kaimynų). Taip, praeitais metais siuntėm bent „Dievų mišką”, šiais gi vienintelis besivaržęs lietuviškas filmas – dok. filmų kategorijoje Audriaus Stonio „Ūkų ūkai”, beje, ką tik iš Slovakijos „Artfilm” atsivežęs geriausios režisūros dokumentinio trumpametražio kino prizą. Ir tas nusilenkė prieš neapsakomai lėtai plaukiantį, poetišką, rusų režisieriaus Sergei Loznitsa juodai baltą filmą „Artel” (trailer), kuriame peizažiniais kadrais režisierius stebi šiaurės regiono žvejų gyvenimą. Daug balto sniego, tamsių, beveik juodų rūbų (ar beatskirtume jei filmas būtų spalvotas?) ir ankstyvojo kino pojūtis – bent jau taip viskas atrodo iš pristatomosios medžiagos. Juk niekad ir nepagalvotumėt, kad tokio kino nematę žiuri leistų jam įteikti geriausio dok’o statulėlę ir dar pervestų 5000 USD į asmeninę sąskaitą?

Artel 1Artel 2Artel 3

Toliau skaityti Karlovy Vary tarptautinis kino festivalis 2007. Ten dar nebuvom. →

Iškrentant iš konteksto

Nors bandydamas čia sudominti senais gerais dalykais (filmu „Rankraštis rastas Saragosoje” ) patyriau fiasko, užsispyrusiai nesusilaikysiu nepratęsdamas šios „linijos.” Gerame taške vyrauja naujienų kultas. Deja, TAI puoselėjantys puikiai supranta ir karčią tiesą, kad praktiškai visų sričių šiuolaikinės kūrybos rūšyse, vieno garsių muzikantų posakis, tapęs sparnuotu – „Visa muzika jau sukurta. Tik nesurinkti visi pinigai” yra ne be pagrindo.

Nesu naivuolis, kad manyčiau, jog gėrėjimasis klasika negali būti begaliniu – vis tiek reikia eiti su gyvenimu. Niekur nuo to nepabėgsi. Lietuvgoje muzikos raiška koncertine prasme labai skatinama senų, patikrintų dalykų eksploatacija. Siūloma ir siūloma ragauti tik ilgiausiai išlaikytus vynus, – Lietuvos įstatymų požiūriu pensiinio amžiaus sulaukusius „Joe Cockerius”. Vakar koncertavę trylikamečiai „Placebo” pagal amžių mūsų erdvėse atrodo kaip pradinius mokslus išėję pienburniai šalia profesorių. Suprantama, jei vyno atžvilgiu protingų ribų išlaikytumas dažniausiai yra teigiamybė, tai pvz. koncertų atveju, tai teigiamybė yra toli gražu ne visada…

Neužsiciklinat įžangoje, skubu pereiti prie kino, dėl kurio čia ir rašau. Birželis tampa repertuarinio atsigavimo mėnesiu. Šiandien debiutuoja nauju filmu „Zodiac” man kultiniu esantis David Fincher, šį mėnesį lauksime naujausių Quentin Tarantino, Roberto Rodriquez, gal bus suspėta ir su 2007 m. Kanų festivalio favoritais besikotiravusių brolių J.ir E.Coen naujausiu filmu. Bet sprendžiant iš įžangos, aš ne apie tai. Pirmadienį, LNK televizijos padalinio TV 1 rubrikoje KINO PAVASARIS, matyt, 21 val. bus parodytas filmas ALL THAT JAZZ. Negaliu nesusilaikyti nepareklamavęs čia to dalyko, nes jei anketoje paklaustų, kokį iš kažkiek per gyvenimą matytų filmų laikau pačiu mylimiausiu, artimiausiu, ilgai neabejočiau – ALL THAT JAZZ. Tai ką sugebėjau apie jį pasakyti, surašiau:

http://jazz.scene.lt/num7/reviews/movie.html

Nebegrįšiu. Gal kiek daugiau nukrypau į filmo autorių. Betgi kam pasakoti vien apie filmą, jei atsirado galimybė jį imti ir pasižiūrėti. Pridursiu tik tiek, kad besidžiaugiantieji Oskarais pamylėtu kur kas naujesniu Holivudo blizgančiu, miuziklu Čikaga, kuris, atsieit, kurtas pagal Bob Fosse Brodvėjaus miuziklo scenarijų, neįsivaizduoja, kiek žemyn nuleista lygio kartelė, lyginant su senais originaliais Bob Fosse garsiausiais abiem filmais. Apgailėtinai žemai ta kartelė pakyla šių dienų kūrėjams…

Birželis tampa ir dar vieno „nerealaus” lygio seno miuziklo pamatymo galimybe. Birželio 27 d. Mokytojų namų kiemelyje bus rodoma italų klasiko Etore Scola garsiausias filmas BALIUS. Jei ALL THAT JAZZ, neprasčiau nei Frederico Felinio „8 ½”, gilinamasi į menininko kūrybinias kančias, likimą gyvenime, tai BALIUS per šokį ekrane sugeba apžvelgti XXa visuomenės raidos tendencijas. Tezė skamba labai akademiškai, bet ekrane labai pramoginis, mielas filmas su giliomis mintimis perteikiamomis šokiu. Įdomesnio istorijos vadovėlio nesumąstysi, todėl filmui buvo skirti galingi tyrinėjimo traktatai. O mums kas – neįtikėtinas žiūrėjimo malonumas. Ar reikia ko kito?!

Taip, vardijau SENO kino pavyzdžius. Bet skeptikams siūlau pasidomėti (gal tai ir nelengva), kiek kainuoja pinigine išraiška rodyti repertuare dabartinius Coenus, Tarantino, ir pabandyti įsigyti rodymui Felinio, Fosse, Skolos šedevrus? Taip, jų negali būti mūsų repertuare ir dėl to, kad verslininkai nė iš tolo nesutiks mokėti tokius pinigus, kiek prašo už juos šių senienų kopijų savininkai. Užsienyje, tiesa, yra vadinamųjų cinematikų, kur tie filmai sukasi reguliariai. Ir jums spręsti, ar atsiradus nors kokiai galimybei pamatyti, verta TAI pražiopsoti. Visa tai surašiau, nes turėjau iš vieno iš jūsų prašymą atkreipti dėmesį, kada rodys All that jazz. Tą ir darau. Ar galima minėtus filmus atsiųsti, juolab išsinuomoti DVD formate videonuomose, palieku pasiaiškinti patiems. Aš 4fun domėjausi prieš pora metų…

Aš ir tu, ir kiti (Me and You and Everyone We Know) [Rež. Miranda July]

„Dienos ilgos, bet gyvenimas trumpas“ – tai iš puslapio savipaaiškinačiu pavadinimu http://www.happiness-project.com paimta citata puikiai tinkanti kaip įvadas į debiutantės Mirandos July darbą. Ir, manau, nereikia spėlioti apie ką tai – už visų gražių žodžių slepiasi meilė, mintys apie tą žmogų, noras būt kažkam reikalingu.

everyone-we-know.jpg

Išsiskyręs batų pardavėjas, jį įsimylėjusi drovi menininkė, dvi šešiolikmetės, mergaitė perkanti daiktus savo kraičiui, šmc centro vadovė nuostabiame meno pasaulyje užmiršusi save ir daugybė kitų žmonių ekrane atskleidžia savo istorijas. Visi siekia to paties, bet daro tai savais būdais, turėdami skirtingas patirtis, skirtingas baimes.

Nesunku pastebėti, kad istorija, kurioje visi herojai kažkaip susiję, iš tiesų yra daugybė skirtingų istorijų (apie tą patį). Miranda July tai pasakoja iš įvairaus amžiaus žmonių perspektyvos – nuo 8 metų vaiko, iki 70 senuko. Kas juos visus jungia, tai netobulumas, trapumas. Kiekvieną akimirką gali tikėtis, kad kažkas suklups, suklys, apsiverks. Filme „Aš ir tu, ir kiti“ nėra nė vieno, kuris būtų stiprus – visi jie dar tik ieško to, kas tai suteikia.

Be galo lėtas filmas ir šį įspūdį tik sustiprina pakankamai subtili, šalta, paprasta muzika. Neapleidžia jausmas, kad istorija nėra tiesiog atpasakojama, ji kuriama žiūrovo akyse (Miranda July viename iš interviu lyg ir pripažino, kad scenarijų rašė nežinodama, kur tiksliai viskas nuves, bet kasdien vis naujai kurdama herojų kelionės). Režisierės vizija neliko nepastebėta – tarp 15 tarptautinių prizų yra net 4 Kanų kino festivalio prizai ir specialus „Sundance“ žiuri prizas už „Vizijos originalumą“.

Dar vienas vertingas filmas iš kino platinimo kompanijos „(Kino) Planeta“, bet aklai rekomenduoti kaip „Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ nedrįstu. Vis tik čia tipinis indie festivalio „Sundance“ abiturientas dėl lėšų stokos ir „užsakovų“ liberalumo smarkiai besiskiriantis nuo „Holivudo“ bendraamžių.

www.cinema.lt / www.imdb.com / http://www.meandyoumovie.com / trailer’is

Tamsiaimėlynabeveikjuoda (rež. Daniel Sánchez Arévalo)

Vadovaudamasis posakiu „jeigu gali kažko nedaryti, nedaryk“, apie kiną nerašiau jau visą amžinybę. Bet tylėti apie „Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ būtų kinomaninis nusikaltimas.

06.jpg

Iš pradžių nueinam į http://www.azuloscurocasinegro.com ir leidžiam ausis užpildyti užburiančiam pagrindiniam muzikiniam filmo motyvui. Deja, panašu, kad pasimovusiems ant Pascal Gaigne garsų magijos teks valandų valandas mirkti klausant kelių fragmentų oficialioje svetainėje – oficialiai garso takelis neišleistas. Gaila. Juk nuo pat pirmos filmo akimirkos būtent muzikos dėka supranti, kad ši drama nebus tokia rūškana kaip vasaros Londone. Taip norisi to šviesaus požiūrio parsinešti ir į savo namus…

„Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ – tai proto būsena, neužtikrintumas dėl ateities, spalva. Spalva, kurios dažnai neatpažįstame ir kuri keičiasi priklausomai nuo šviesos, žiūrinčiojo ir nuotaikos“ – tai eilutės iš filmo anotacijos. Režisieriaus žodžiais tai filmas apie žmones, kurie neskiria ribos tarp to, ko jie nori ir to, ko jiems reikia. O gal tiesiog pasiklydę tarp gyvenimo primestų aplinkybių, juo supančių žmonių, galimybių? Aš puikiai suprantu, kas vyksta ekrane, tačiau nesuprantu kodėl. Kodėl ir kada žmogaus gyvenime įvyksta lūžis, kai jis nusprendžia eiti savo keliu, neapsiriboti jam primestu vaidmeniu? Kodėl ir kada iš tiesiog nerūpestingai akvariume plaukiojančios žuvelės virsti tuo, kuris vardan savo svajonės iš pradžių išmoksta bendrauti per stiklą, o vėliau jį įveikia ir ištrūksta?

Net jeigu filmo „Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ atsakymas yra gan paprastas – meilė – tai niekaip nenuvertina ekrane rodomos istorijos, charakterių. Jeigu dvi dienas žiūrėdamas vieną už kitą geresnius mono spektaklius nesugebėjau nuo tikrovės atitrūkti/išsijungti taip, kaip šiame filme – tai jau daug ką pasako. Scenarijus, aktoriai, muzika – viskas tokioj aukštumoj ir harmonijoj, kad esi priverstas išvengti to kone snobiško „viskas būtų perfect, jeigu ne…“. Viskas perfect.

Filmas nebijantiems svajoti, nebijantiems sužinoti, kad gyvenimas gali būti daugiau, negu tiesiog „gerai“.

NUORODOS:

Filmas Lietuvos k/t repertuare->

Oficialus tinklalapis->

Imdb->

Trailer’is->