Jobštararai, taip nesilinksminau nuo to laiko, kai klausiau Demis Roussos „Who Gives A Fuck“. Tik tąkart tai buvo labiau patyčios, o šį kartą nuoširdus džiūgavimas. Rafter pralinksmino iki nenusėdėjimo, privertė šypsotis ir atnešė tikrą vasarą į mano kiemą. Be to girdėti taip linksmai tekstuose vartojant visokius darinius su žodeliu „fuck“ dar neteko.
Žinoma, visa tai panašu į Fiery Furnaces, Beck, The Moldy Peaches, The Rapture paaugliškas išdaigas, net norėtųsi manyti, kad tai jų pirmasis įrašas, kur linksmutė, bet nebanali muzikėlė, sukalta lyg išdykaujant įvairiais muzikiniais instrumentais. Amerikietis, ugninių plaukų savininkas, Rafter Roberts daro uždegančią gimtadienio šventę iš puošnaus indie roko ir elektroninės pop muzikos, kurioje įmaišo netikėčiausių panko, elektronikos, ritmenbliuzo ir aiškaus vokalo darinių. Toliau skaityti RAFTER – Animal Feelings [Asthmatic Kitty Records; 2010]
Šeštasis amerikiečių „Black Rebel Motorcycle Club“ albumas „Beat The Devil’s Tattoo“ su nauju būgnininku vėl klausomas. Sakydamas „vėl“ turiu omeny iki šiol nesuprantamą liguistąjį ekscesą „The Effects of 333“, kur muzikos nelabai buvo rasta. O blogiausia, kad tokie naujieji psichodeliniai užmojai kaip „War Machine“ rodo, jog grupė kada panorėjusi gali vėl imtis panašių „nukrypimų“, bet, kol tai neįvyko, sukam naująjį albumą ir džiaugiamės, kad BRMC sugrįžo prie savo ištakų.
Naujas albumas po penkerių metų. „Our Inventions” iš vokiečių Lali Puna. Manau, prisimenat juos po „The Scary World Theory“ iš filmo „
“Roll the Dice” – tai dviejų švedų – Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon duetas, sujungęs savo žinias ir išleidęs bendrą, tokiu pačiu pavadinimu, darbą. Mannerfelt mums gali būti geriau žinomas kaip prisidėjęs prie „Fever Ray“ albumo kūrimo, tuo tarpu Pardon – daugiau dirba su muzikos takelių filmams ir televizijos projektams kūrimu.
Ne, tai nėra tik dabar išgirstas albumas, kurį norėčiau įdėti į geriausių praeitų metų
Kine, ar muzikoje… Dažnai gali išgirsti: „šiemet nieko gero, pernai buvo geriau”. Nenoriu sutikti. Tiesiog kasmet keli kartelę ir už tiek pat gerą darbą, kaip prieš metus, taip pat garsiai nebeploji – nori dar geriau. Aš gi sėkmingais metais laikau tuos, po kurių kolekcija pasipildo įrašu, kurį pasiimčiau į negyvenamą salą arba trumpiau tariant – TUO įrašu. Šiemet tokio sulaukiau. Sulaukiau ir dar 5 labai gerų, ir dar 4 gerų ir dar 3 gerų bei dar 16 rekomenduotinų. Buvo geri metai muzikai ir štai čia po truputį jos herojai: